Šiame apsakyme aprašomi įvykiai yra realūs, tik juose dalyvavo Vokietijos princas Wilhelmas ir jo meilužė Emily Klopp, kurią rašytojas savo kūrinyje apdovanojo jai nebūdingomis charakterio savybėmis.
Būsimasis Vokietijos imperatorius
Princas Wilhelmas gimė 1859 metų sausį. Jis buvo Frydricho III ir Didžiosios Britanijos bei Airijos princesės Viktorijos pirmagimis. Princas nuo vaikystės nepasižymėjo stipria sveikata, turėjo įvairių fizinių negalių. Jo kairioji ranka nuo gimimo buvo kiek paralyžiuota, vystėsi prasčiau už dešiniąją, todėl ją mėgino prievarta ištiesinti, ištempti, taikė elektrokonvulsinę terapiją.
Įgimtą kaklo kreivumą taisė specialiu aparatu, kad berniukas tiesiai laikytų galvą. Vėliau atliko operaciją, kurios metu tiesiog įpjovė sukamąjį kaklo raumenį. Berniukas kantriai ištverdavo visas skausmingas procedūras, pats stropiai mankštinosi, stengėsi ištaisyti savo fizinius trūkumus.
Nuo septynerių metų tėvai ėmė rūpintis sūnaus švietimu – jie tikėjosi, kad jis taps vienu iš labiausiai išsilavinusių Europos monarchų. Iš pradžių princą mokė namuose, nuo 15 metų išsiuntė į atvirą gimnaziją, o po pamokų jo laukdavo papildomi užsiėmimai su pedagogais.
Berniukui nelikdavo laiko žaidimams, vaikiškoms linksmybėms – jis keldavosi 5 val. ryto, eidavo miegoti 22 val., praktiškai visas laikas buvo skirtas įvairiems užsiėmimams.
Visiška laisvė
Princą Wilhelmą augino griežtai, todėl tapęs studentu jis aistringai pasinėrė į gyvenimo pažinimą. Mokydamasis Bonos universitete, jis intensyviai stengėsi atsigriebti už viską, ko negalėjo turėti anksčiau, ir audringą jaunystę laikė atlygiu už sunkią vaikystę, kupiną draudimų ir rėmų.
Jis su malonumu leido laiką aludėse, daug rūkė, nevengė laisvo elgesio moterų, flirtavo su aktorėmis, dalyvavo įvairiausiose studentų pramogose ir pasilinksminimuose. Nepaisant to, mokėsi jis sėkmingai – palyginus su mokymosi programa vaikystėje, paskaitos universitete jam buvo tarsi šventė.
Po universiteto princas Wilhelmas grįžo į karinę tarnybą, kurią buvo nutraukęs dėl mokslų.
Klastinga meilužė
Emily Klopp už būsimąjį Vokietijos kaizerį buvo vyresnė 15 metų ir už princą buvo labiau patyrusi ne tik kūniškų malonumų sferoje, bet ir rezgant intrigas. Šiai prancūzų kurtizanei, pravarde „Miss Love“, princas padovanojo savo nuotrauką. Jos rankose taip pat atsidūrė keli kompromituojantys laiškeliai, kuriuos Wilhelmas neapdairiai buvo parašęs tuo metu, kai jų santykiai buvo pasiekę patį įkarštį.
Šiuose laiškuose buvo minimi gana nepadorūs žaidimai, į kuriuos princas Wilhelmas leidosi prancūzės glėbyje. Šių laiškų paviešinimas galėjo sugadinti ne tik paties princo reputaciją, bet ir pakenkti Prūsijos karūnos autoritetui.
1879 metais E. Klopp pagrasino paskelbti turimus laiškelius, jei princas Wilhelmas jai nesumokės padorios sumelės. Iš pradžių princas šių grasinimų nevertino rimtai ir net mėgino įrodyti, jog tai ne jis rašė laiškus kurtizanei „Miss Love“. Nepaisant to, jai buvo išmokėti 25 tūkst. markių, tačiau E. Klopp neatlyžo.
Ji dar kelis kartus grasino paskelbsianti šiuos laiškus ir už tylėjimą gavo stambias sumas pinigų. Tik 1893 metais, beveik prieš pat E. Klopp mirtį, Wilhelmui von Bismarckui, jauniausiam Otto von Bismarcko sūnui, pavyko iš kurtizanės atgauti pavojų Vokietijos imperatoriui ir Prūsijos karaliui kėlusią medžiagą. Susipažinęs su laiškų turiniu, W. von Bismarckas vėliau savo broliui rašė, jog taip pat veikiausiai būtų neigęs, jog rašė tokius laiškus.
„Skandalas Bohemijoje“
Aprašydamas šiuos įvykius viename iš apsakymų apie Šerloką Holmsą, rašytojas Arthuras Conanas Doyle išsaugojo nukentėjusiojo vardą – Wilhelmą, tačiau įvardijo jį kaip Bohemijos karaliaus įpėdinį ir Kaselio – Felšteino didįjį kunigaikštį. Nepaisant to, iš literatūrinio personažo bruožų nesunkiai galima atspėti realų jo prototipą.
Tuo tarpu Irene Adler yra visiškai nepanaši į prancūzų kurtizanę E. Klopp. A. Conano Doyle apsakyme ji virsta įsimylėjusia moterimi su įžeistais jausmais.
Buvusi aktorė neketina šantažuoti karaliaus – kompromituojančius laiškus ji saugo tik dėl savo pačios saugumo. Irene Adler išteka už padoraus vyro ir netrokšta turėti ką nors bendra su buvusiu mylimuoju, kad nesulauktų iš jo kokių nors pretenzijų.
Deja, pačiai E. Klopp kilnūs ketinimai ir geranoriški poelgiai buvo svetimi. Ji sugebėjo pasiekti tik savo pačios pagrindinį tikslą – iš senų ryšių su kilmingu asmeniu išpešti apčiuopiamos naudos.