Nors popieriuje sumanymas atrodė logiškas, tačiau realybė pasirodė gerokai sudėtingesnė ir vos po kelių mėnesių pradėjo aiškėti, jog pergalėti juodosios rinkos nepavyko, o „sovietinė laisvoji prekyba“ realybėje virto nuolatiniu visko stygiumi ir nesibaigiančiomis eilėmis prie parduotuvių. Bet apie viską nuo pradžių.
Nuo pat karo su Nacistine Vokietija pradžios 1941 m. birželį, SSRS buvo įvesta kortelių sistema – norint įsigyti maisto produktus ar tam tikras prekes, neužteko vien turėti pakankamą kiekį rublių: privalu buvo pateikti ir kortelę – dokumentą, įrodantį asmens teisę įsigyti tam tikras gėrybes. Tokį sprendimą sovietai priėmė suvokdami, kad jau karo pradžioje sunerimę gyventojai masiškai užplūs parduotuves ir jas iššluos.
Kortelių sistema, kai dirbantieji ir jų šeimų nariai buvo aprūpinami maisto produktų kortelėmis ir talonais kitoms prekėms per darbovietes arba namų valdybas, buvo gremėzdiška, sudėtinga ir ydinga. Išsyk ėmė rastis gausybė klastočių, kuriomis pasinaudodami apsukrūs veikėjai įsigydavo didelius kiekius įvairių prekių, kurias po to parduodavo juodojoje rinkoje. Masiškai piktnaudžiavo už kortelių skirstymą atsakingi pareigūnai – pavyzdžiui, būdavo kuriamos „mirusios sielos“: į įskaitą įrašomi išsigalvoti asmenys, pasisavinamos ir realizuojamos jų vardais išduotos kortelės. Nieko keisto, kad esant tokiai padėčiai radosi sluoksnis žmonių, negaunančių jiems priklausančių prekių, o taip pat ir sluoksnis tų, kurie klestėte klestėjo.
