„Sugebėjau sukurti šeimą ir pagimdyti vaikelį. Tam reikia stipraus psichologinio pasirengimo, nes su nepagydoma liga susigyventi yra sunku. Aš pas psichologus nesilankiau, bet silpnesniems žmonėms tikrai rekomenduoju tai padaryti“, – patarė reumatoidiniu artritu serganti vilnietė Milda Petkevičienė.
Ilgas kelias iki ligos diagnozės
Dvidešimt dvejų metų Mildą netikėtai ėmė kamuoti pėdų skausmas. Moteriai teko metus vaikščioti pas gydytojus, kol Santariškių klinikose jai diagnozavo reumatoidinį artritą. Niekas nė neįtarė šios ligos tokiam jaunam žmogui.
„Pirmieji simptomai buvo rytinis pėdų pirštų sąnarių sustingimas, o kol ligą diagnozavo ėmė skaudėti abiejų rankų riešus ir smulkiuosius plaštakos pirštų sąnarius. Rytinis sąstingis tęsdavosi apie porą valandų, kol išsijudindavau. Vėliau prasidėjo ir uždegimo požymiai – sąnarių patinimas, skausmas. Tai buvo baisiausia“, – pasakojo M. Petkevičienė.
Ligos gydymas prasidėjo nuo įvairiausių medikamentų, hormoninių priešuždegiminių vaistų. Mildos organizmas sunkiai prisitaikė prie vaistų: ją kamavo pykinimas ir sumažėjęs apetitas. Reumatoidinis artritas – nepagydomas, o liga, nuslopinus uždegimą, gali pereiti į remisiją. Tačiau moters uždegiminiai rodikliai visada buvo aukšti. Pėdų skausmui dingus ėmė skaudėti vieną riešą. Skausmas ribodavo vilnietės kasdienius veiksmus. Po kurio laiko ji buvo paguldyta į ligoninę tyrimams atlikti. Po gydytojų analizės, prieš ketverius metus, jai buvo paskirta biologinė terapija.
„Paskyrus šią terapiją stebuklas iš karto neįvyko, bet po pusės metų naujųjų vaistų vartojimo aš išvis nebejaučiau sąnarių. Tai buvo didžiulė šventė. Dingo skausmas, netgi riešo patinimas praėjo. Vieną dieną tiesiog suvokiau, kad man nebeskauda. Jau galėjau miltų ar pieno pakelį nuo spintelės paimti. Gal tai ir juokingai skamba, bet anksčiau nesugebėdavau to padaryti. Pavyzdžiui, pakelti pilno kavos puodelio su viena ranka“, – prisipažino Milda.
Svajonė susilaukti vaiko išsipildė
Jau susirgusi artritu M. Petkevičienė sutiko gyvenimo vyrą ir susituokė. Pora labai norėjo susilaukti vaikelio, tačiau buvo baisu apie tai pagalvoti dėl ilgus metus vartotų vaistų. Planuojant nėštumą teko po truputį nutraukti visus geriamus medikamentus ir pasilikti tik kas savaitę savarankiškai susileidžiamus biologinės terapijos vaistus, kad neatsinaujintų uždegimas. Po metus trukusių pastangų pacientė pastojo. „Iš pradžių labai džiaugiausi, kad gerai jaučiuosi ir galiu planuoti nėštumą. Greitai pastojau, tačiau nėštumo metu liko daug nerimo, nes ši liga labai klastinga. Retas bendraamžis yra išgėręs tiek vaistų“, – sakė Milda.
Nuo antro nėštumo mėnesio moteriai vėl prasidėjo uždegimas. Gydytoja jai leido vartoti vienus vaistus, nekenkiančius kūdikiui. Viskas baigėsi laimingai ir vaikas gimė absoliučiai sveikas. Vienintelis minusas – sergant šia liga negalima ilgai maitinti kūdikio.
„Dvi savaites dar bandžiau maitinti pati, bet dėl to negalėjau gerti jokių vaistų. Man darėsi vis blogiau, o kūdikį reikėjo kilnoti ir mažai miego pirmosiomis savaitėmis yra šokas organizmui. Man būtina vengti stresinių situacijų. Todėl kūdikį ėmiau maitinti mišinėliais ir grįžau prie vaistų. Kasdien ėmiau jaustis geriau, o vaikas buvo laimingas“, – pasakojo M. Petkevičienė.
Šiuo metu moteris, kaip pati sako, jaučiasi puikiai. Dabar jos tikslas – vėl mažinti geriamus vaistus ir pasilikti tik biologinę terapiją. Moteris laiminga, nes pagaliau gali kilnoti kūdikį ir savarankiškai užsinešti vežimėlį laiptais.
„Noriu, kad panašaus likimo žmonės žinotų, kad gyvenimas su šia liga dar nepasibaigė ir viskas gali būti gerai. Sugebėjau sukurti šeimą ir pagimdyti vaikelį. Tam reikia stipraus psichologinio pasirengimo, nes su nepagydoma liga susigyventi yra sunku. Aš pas psichologus nesilankiau, bet silpnesniems žmonėms tikrai rekomenduoju tai padaryti“, – patarė Milda.
Specialisto interviu
Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikų Reumatologijos centro vadovė profesorė Irena Butrimienė:
– Milda reumatoidiniu artritu susirgo labai jauna. Ar tai buvo pagrindinis trukdis diagnozuoti ligą kuo greičiau?
– Ji negavo pagalbos laiku. Šeimos gydytojai linkę manyti, kad jauni žmonės neturėtų skųstis sąnarių ligomis ir neatpažino šios ligos. Pacientė pas mane atėjo jau ligai pažengus, ištinusiais, skausmingais sąnariais. Jauni žmonės gali sirgti šia liga ir šeimos gydytojai turėtų žinoti simptomus bei kada būtina pacientą siųsti reumatologui.
Paprastai iš pradžių reumatoidinio artrito tempas yra labai greitas, o liga – agresyvi. Todėl ji turėtų būti greitai diagnozuojama ir atitinkamai gydoma. Iki šiol Lietuvoje nėra patvirtinta ankstyvojo artrito prevencijos programa, kurią specialistai paruošė jau prieš keletą metų. Programa numato kelius, kurie leistų anksti nukreipti pacientus patikslintai diagnostikai ir gydymui. Kita problema, kad jei nepadeda įprastinis gydymas, pacientams tenka laukti eilėje, kad gautų biologinės terapijos vaistus. Šie vaistai perkami centralizuotai. Tik nupirkus šiuos vaistus pakviečiame visus eilėje laukiančius pacientus ir jiems skiriame biologinę terapiją.
Nespėję gauti vaistų pacientai privalo vėl laukti eilėje, kadangi šių vaistų partijos perkamos beveik kas metus. Dažniausiai pacientas vaistą gauna ne tada, kai jam jo reikia, o tada, kai jis nuperkamas – tai visiška netvarka. Nėra taip, kad biologinės terapijos vaistų mums labai trūktų, tiesiog centralizuoto pirkimo būdas yra labai neefektyvus, neleidžia skirti savalaikio ir individualaus gydymo. Pasaulis žymiai lengviau ir greičiau padeda tokiems pacientams, o Lietuvoje tam yra techninių kliūčių.
– Reumatoidiniu artritu serga tik vienas procentas žmonių Lietuvoje. Kodėl taip akcentuojate ankstyvojo artrito prevencijos programą?
– Jeigu mes teisingai ir laiku gydysime šiuo artritu sergančius žmones, tikrai sumažinsime socialines išmokas ir nedarbingumo pašalpas. Daugiausiai ilgalaikio neįgalumo sukelia būtent šios judėjimo aparato ligos. Mums derėtų mobilizuotis, kad nebūtų taip, lyg iš vienos kišenės taupome, o iš kitos galėtume mokame didelius pinigus.
Vėliau neįgalumas ir slauga kainuoja brangiau nei pirminis agresyvios ligos nuslopinamas. Todėl mes taip ir pabrėžiame minėtą programą. Su viena sveikatos apsaugos vadovybe ir specialistais jau pavyksta susitarti, bet ateina kiti ir derybos prasideda iš naujo.
– Kuo skiriasi autoimuninės kilmės artritas nuo įprasto artrito?
– Visi supranta, kad artritas plačiąja prasme (osteoartritas) – tai vyresnių žmonių liga. Jeigu kalbame apie reumatoidinį artritą, tai mano didžioji dalis pacientų yra jauni. Dėmesį šios ligos gydymui skirti nėra sunku, svarbu – atpažinti. Žmonės artritu yra linkę vadinti viską, kas tik susiję su sąnarių skausmu.
Reumatoidinis artritas – bene ryškiausia ir bjauriausia autoimuninių artritų forma. Pagrindiniai skiriamieji bruožai: skauda ne pavargus, bet atsibudus iš ryto, skausmas lydimas stingimo, sutrinka funkcija, kad net puodelį sunku išlaikyti, o pailsėjus nepagerėja. Būtinas komponentas yra tinimas.
Reumatoidinis artritas nėra paveldimas, bet yra genetinis polinkis sirgti šia liga. Išorės veiksniai gali turėti įtakos, pavyzdžiui, virusai, bet jie dažniausiai pažeidžia tik tam linkusį žmogų. Susirgti gali bet kuris iš mūsų.