Viena pavojingiausių ligų jam buvo diagnozuota toli gražu ne iš karto. Ir vaistus ėmė vartoti ne ligos pradžioje. Tad menininkas neigiamus jo sveikatos būklei padarinius junta iki šiol ir kasdien.
„Prieš 7 metus per Lėlių vežimo teatro gastroles po Lietuvą sukome ratą Panevėžys-Šiauliai-Pakruojis-Pasvalys-Panevėžys. Buvo liepos mėnuo. Iki tol man gal šimtą kartų buvo įsikibusios erkės, todėl net nemaniau jų bijoti. Kaip įprasta, tąsyk ir apsistodavome pievose, prie miškų, laukymėse. Erkių juk ten apstu. Tačiau buvau girdėjęs, kad, tarkim, Laimo ligą galima pasigauti ne tik po erkės įkandimo, bet ir per užkrėstą pieną, uodus. Ar tai tiesa, nežinau“, - pasakojo režisierius.
- Kokius negalavimus ir po kurio laiko pajutote?
Didelį silpnumą pajutau po maždaug savaitės. Namo iš gastrolių dar nebuvome grįžę. Nakvynę pasirinkome Pasvalio rajono Talačkonių kaime. Išaušus rytui pajutau, kad labai skauda stuburą, raumenis, negaliu atsikelti. Et, pamaniau, eilinis radikulitas. Mane nuvežė į Pasvalio ligoninę, suleido nuskausminamųjų, prirašė tablečių. Dar 4-5 dienas vaidindavome įvairiuose kiemeliuose, laikiausi. Tačiau jaučiausi ne itin gerai.
- Kas jums nedavė ramybės?
Nuolatinis nuovargis, mieguistumas, suglebimas. Jausmas buvo toks, tarytum prieš tai būčiau visą savaitę alkoholio vartojęs. Tiesa, kai išgerdavau alkoholio, pasijusdavau geriau. Gėlė sąnarius. Nuolat rijau vaistus nuo radikulito ir jais sugadinau skrandį. Tuomet teko griebtis medikamentų nuo skrandžio. Pradėjo silpnėti regėjimas. Kasmet ėmiau keisti akinius su kaskart po pusę dioptrijos stipresniais lęšiais. Ilgiau pasėdėjęs vienoje vietoje, nebeįstengdavau išsitiesti. Nusilpo imuninė sistema. Anksčiau būdavo peršalimą įveikdavau per savaitę, o dabar paprastą slogą gydau mėnesiais. Nuolat nešioju lašiukus nuo slogos. Nežinojau, kas su manimi. Poliklinikoje man konkrečios diagnozės niekas nenustatė.
- O kaip paaiškėjo, kad jus kankina Laimo liga?
Susitikau pažįstamą medikę, dirbančią Respublikinės Panevėžio ligoninės Infekcinių ligų skyriuje. Pasiguodžiau jai. Ji man ir sako: „Ateik, Antanai, kurią nors dieną pas mane į darbą, atliksim kraujo tyrimus ir pažiūrėsim, kas ten tau yra“. Padarė vienus – Laimo liga. Po kurio laiko pakartojo – tikrai taip. Po pakartotinių tyrimų ji pasakė: „Tau lėtinė Laimo liga. Apleista, užsitęsusi“. Paklausė, ar galėsiu nusipirkti brangesnių vaistų, nes kompensuojami tik pigesni, bet jie ne itin veiksmingi. Sutikau. Išrašė. Skyrė vartoti dešimt dienų po tabletę. Savaitę jų pavartojau, ir mano sveikatos būklė pagerėjo.
- Dabar jaučiatės geriau?
Daug geriau. Tačiau mano rankinėje kelionių metu ar darbo vietoje – visada krūva įvairių vaistų. Kai man pažįstami žmonės gatvėj sako, kad aš gerai atrodau, nepuolu prieštarauti. Gerai tai gerai. Tačiau aš žinau, kad nuo Laimo ligos nesu išgydytas. Dirbti ji man netrukdo, bet dažnai dėl jos jaučiu didelį diskomfortą.
- Bet juk nelaikote savęs „ligų maišeliu“? Juolab kad visada esate optimistas, kupinas idėjų...
Nesu ligų kratinys ar apkerpėjęs senis su veltiniu ant galvos. Nesu ir sveikuolis, basas lakstantis per sniegą ar lendantis į eketę. Pieno negeriu, bet grietinės, jogurto ar varškės neatsisakau. Mėsos man gali nebūti, tačiau žuvį labai mėgstu. Būtų puiku, kad jos man kuo dažniau kas nors pagamintų. Kadangi turiu skrandžio problemų, stengiuosi kuo dažniau valgyti įvairių daržovių sriubų.
Žinau, kad einu senyn, bet mirti nebijau. Tik vis dažniau norisi patogiau atsisėsti ar atsigulti, apskritai komfortiškiau jaustis.