1998 m. Daramo universitete K. Webb baigė istorijos studijas ir pradėjo rašyti savo pirmąjį romaną. Prieš tapdama profesionalia rašytoja ji griebdavosi įvairiausių darbų – dirbo padavėja, aukle, asistente, keramike, knygriše, bibliotekininke, ūkvede.
Katherine Webb gyveno Venecijoje, Londone ir Berkšyre, galiausiai apsistojo Viltšyre. Jos debiutinis romanas „Palikimas“ pasirodė 2010-aisais ir iš karto sulaukė didelio susidomėjimo. Šis romanas triumfavo Channel 4 TV knygų klubo skelbiamame „Geriausios vasaros knygos“ konkurse. Autorė buvo nominuota Galaxy British Book Awards „Geriausio debiuto“ kategorijoje, o literatūrinio portalo YouWriteOn.com nariai „Palikimą“ išrinko Metų knyga.
Romane pasakojama apie dvi seseris Eriką ir Betą, kurios po senelės mirties paveldi Stortono dvarą. Energinga ir veikli Erika įsitikinusi, kad palikimo rūpesčiai išblaškys skyrybų liūdesyje skendinčią Betą. Į dvarą, kur gyveno dar jų prosenelė, seserys nebuvo įžengusios daugelį metų, ir grįžusios tvarkyti palikimo, iš naujo pasineria į praeitį. Praėjusi vaikystė moterims neatrodo šviesi – ją temdo prisiminimas apie dvylikametį pusbrolį Henrį, anuomet dingusį be žinios.
Erika ima raustis po šeimos praeitį: skaito senus senelės laiškus, vis giliau įsisukdama į šeimos paslapčių verpetą. Palengva ji įsitikina, kad Beta apie pusbrolio dingimą žino daugiau, nei pasako…
- Kada pradėjote rašyti?
- Rašyti pradėjau dar būdama vaikas – jau tada prigalvodavau įvairiausių istorijų. Mokyklos ir universiteto laikais laimėjau daugybę kūrybinio rašymo konkursų, bet savo pirmąjį „tikrą“ romaną pradėjau rašyti atsitiktinai – buvo atšauktas seminaras, kuriame turėjau dalyvauti, ir aš įstrigau kažkur šiaurės rytų Anglijoje. Tiesiog neįsivaizdavau, ką ten veikti... Užbaigusi pirmąjį romaną, iškart įnikau rašyti kitą.
- Kur labiausiai mėgstate dirbti?
- Namie turiu įsirengusi nedidelę studiją. Ten stovi Viktorijos laikų stalas, oda trauktu stalviršiu – visada tokio norėjau ir dabar, jį įgijusi, tikiuosi, kad iš jo plūste plūs įkvėpimas! Tiesa, stalas atsuktas į sieną, mat gražus vaizdas pro langą mane blaškytų. Rašau kompiuteriu, bet visada šalia laikau darbo knygą, primargintą pastabų, – net jei artimiausiu metu neplanuoju ja pasinaudoti. Be darbo knygos aš kaip be rankų!
- Kas jums, kaip rašytojai, padarė didžiausią įtaką?
- Sunkus klausimas... Net jeigu rašytojai tiki, kad jų pasakojimo maniera yra pačių susigalvota ar išpuoselėta, galima tvirtai teigti, kad ją suformuoja mūsų perskaitytos knygos, sutikti žmonės ir įgytos žinios. Dar vaikystėje motina man įskiepijo meilę knygoms – jos dėka perskaičiau daugybę nuostabių knygų ir jos paliko man neišdildomą pėdsaką.
- „Palikimas“ dažnai vadinamas tobulu atostogų romanu. Kaip manote kodėl?
- Per atostogas galime skirti laiko knygai ir visa galva pasinerti į jos pasaulį. Atostogų romanas turi įtraukti į pasakojamą istoriją, nepaleisti skaitytojo iki paskutinio puslapio ir nukelti jį į nepažintas vietas. Tikiuosi, įvykdžiau visus šiuos reikalavimus romane „Palikimas“...
- „Palikimo“ veiksmas vyksta Stortono dvare ir Oklahomoje. Kodėl pasirinkote būtent šias vietas?
- Knygoje pasakoju dvi istorijas. Pirmosios veiksmas vyksta šiais laikais sename dvare, spaudžiant tikram angliškam šaltukui. Seserys Erika ir Betė atvyksta į Stortono dvarą tvarkyti palikimo reikalų. Jos nesilankė čia nuo vaikystės, bet per tą laiką dvaras beveik nepasikeitė – jis virto savotiška laiko kapsule, įkalinusia žmones iš prisiminimų. Ir štai dabar jie atskleidžia savo vidinius demonus...
Norėjau sukurti tokią vietą, kur seserys jaustųsi atskirtos nuo pasaulio. Antrasis pasakojimas skaitytoją nukelia į 1902-ųjų Oklahomą – į pačią Laukinių Vakarų širdį. Erikos ir Betės prosenelė Karolina vyksta iš Niujorko į Oklahomą, ketindama ištekėti už rančos savininko. Praeities linijai man reikėjo tokios vietos, kur Karolina, bandydama prisitaikyti prie savo naujojo gyvenimo, patirtų rimtų išbandymų. Skurdus ir atšiaurus Laukinių Vakarų peizažas tam labai tiko.
- Ar ilgai rašėte „Palikimą“?
- Pirmam rankraščiui prireikė beveik dešimties mėnesių, kartu su parengiamaisiais tyrimais. Parašiusi pirmus puslapius toliau dirbu labai greitai. Žinoma, dar teko padirbėti su redaktoriumi, tad prie tų dešimties mėnesių reikėtų pridėti dar du-tris mėnesius redakcinio darbo. Štai ir viskas.
- Apie ką bus jūsų kita knyga?
- Knygos veiksmas vyks Dorsete ir Maroke XX a. ketvirtame dešimtmetyje ir šiais laikais. Joje pasakosiu apie bohemišką dailininką, moterų numylėtinį, ir apie jauną, nepatyrusią merginą, kuri tampa jo mūza. Dailininko dėmesys iš pagrindų pakeičia merginos asmenybę bei gyvenimą ir ją užvaldo pavojinga aistra. Prasideda konfliktai ir galiausiai dėl jų santykių nukenčia nekalti žmonės.
- Ką patartumėte pradedantiems autoriams?
- Rašykite ir duokite paskaityti savo tekstus kitiems! Pažįstu puikių rašytojų ir mažai kam iš jų pavyko išgarsėti su pirma knyga – kelias į šlovę būna vingiuotas... Nepraskite vilties, jei parašius knygą neatsiras norinčių ją išleisti – duokite ją paskaityti šeimos nariams, draugams, bendraamžiams, kritikams ir įsiklausykite į jų pastabas. „Palikimas“ – pirmoji mano knyga, kuri buvo publikuota, bet kol ji pasirodė, į stalčių nugulė šeši rankraščiai...
- Bet vis dėlto jums pavyko išgarsėti. Kas kelyje į šlovę jums buvo įdomiausia ir sunkiausia?
- Iki pasirodant knygai neturėjau supratimo, kaip sukasi leidybos verslo krumpliaračiai. Maniau, kad užtenka įduoti rankraštį redaktoriui, jis ištaisys korektūros klaidas ir po kelių mėnesių knyga jau puikuosis knygynų lentynose. Bet pradėjus bendradarbiauti su leidykla man atsivėrė akys – aš pamačiau, koks sudėtingas knygos leidybos procesas ir kiek žmonių vienaip ar kitaip prisiliečia prie mano knygos. Tai buvo be galo įdomi patirtis.
Sunkiausia man susidoroti su viešumu – nekenčiu kalbėti viešai, todėl skaitymai, knygos pristatymai ir interviu su žurnalistais man iki šiol kelia didžiulį stresą. Nieko nepadarysi, tokios reklaminės akcijos – neatskiriama rašytojo profesijos dalis, taigi stengiuosi prisitaikyti.
- Jei galėtumėte keliauti laiku, kuriame šimtmetyje norėtumėte gyventi?
- Sunku būtų išsirinkti. Labai mėgstu istoriją – būtent ji įkvepia mane rašyti, ir nieko nenorėčiau labiau, nei turėti laiko mašiną ir apsilankyti kiekviename šimtmetyje, pamatyti, kaip tada viskas atrodė, kuo kvepėjo (arba dvokė!), koks tais laikais buvo gyvenimas ir kaip žmonės pasikeitė. Manau, jei reikėtų išsirinkti vieną periodą, pasirinkčiau viduramžius, sakykim, 1000-uosius metus po Kristaus.
Kuo ankstyvesnis laikotarpis, tuo mažiau išlikę rašytinių šaltinių ir asmeninių liudijimų, kurie liudytų to meto gyvenimą. Norėčiau atsidurti viduramžiuose vien tam, kad sužinočiau, ar iš tikrųjų riteriai spindinčiais šarvais taip dvokė, kaip rašoma knygose. Bet tikrai nenorėčiau gyventi tais laikais! Kad ir kiek skųstumėmės, XXI-ajame amžiuje gyvename visai patogiai ir jaukiai...
