– Ar žinai tą pasakymą, kad „mažos moterys sutvertos meilei, o didelės – darbui“?
– Visuomet susiduriu su keistu požiūriu į save, visiems atrodo, kad tavo gležnumas reiškia charakterio savybes ir trapumą. Tačiau man atrodo, kad tai kontrastuoja su mano vidumi, nes nesu nei tokia gležna, nei trapi.
Jau esu sakiusi, kad su tais stereotipais mane galima suvalgyti, bet aš iš tų, kurie mėgsta būti namuose, rūpintis savo vyrais, nors anksti išėjau dirbti ir stengiuosi gyvenime ieškoti balanso tarp šių dviejų dalykų. Aišku, tai turi didelę kainą – privalai atsisakyti lūkesčių ir susitaikyti, kad niekada nebūsi geriausia žurnalistė ir niekada nebūsi geriausia mama.
– Bet žmonės tuos dalykus sprendžia iš rezultatų, o rezultatas būna, kai vaikai užauga, nes jokių kitų matų nėra. Ar tau taip nebuvo, kad gimus sūnums iš karto žinojai, ko jie dabar nori ir kaip su jais elgtis?
– Ne, mane socialinių tinklų visas kultas ir tie gražūs paveikslėliai tikrai veikė, kai tik tapau mama. Man tuomet, einančiai 29 metus, atrodė, kas esu labai jauna. Eidavau į visokias paskaitas klausyti, žiūrėti, kaip viską reikia daryti, rašiau tinklaraštį apie savo atradimus, bet vėliau jį uždariau. Kodėl? Supratau, kad nėra tokio atskiro dalyko, kaip motinystė, ir jos nereikia mokytis. O tuo metu buvau pasimetusi ir viską norėjau daryti teisingai. Prisimenu, kaip dariau žurnalistinį tyrimą, koks geriausias vežimėlis, kiek kuris sveria, kaip susilanksto ir t.t.. O dabar tai atrodo didelė nesąmonė: panaudoji 2 metus ir tas vežimėlis keliauja į sandėliuką.
Kadangi labai mėgstu dirbti ir esu orientuota į konkretų apčiuopiamą rezultatą, tai niekada neturėjau laiko gražioms fotosesijoms ar kažkokiam ruošimuisi. Man vyras pasipiršo po 3 mėnesių pažinties, po pusmečio susituokėme, po to vienas po kito gimė 2 vaikai.
– Bet juk tu esi viską apskaičiuojanti ir tokia racionali, o čia buvo tokia beprotybė?
– Kiekvienam nerekomenduoju šio recepto, nes gali stipriai nudegti, jei nepasirodys, kad šis vyras yra „tas vienintelis“.
Mano sūnūs atsirado pamečiui, jų vardai – Mykolas ir Motiejus. Nuskambės nefeministiškai, bet savo gyvenimą derinu prie šeimos ir dirbu nuo ankstyvo ryto, o po pietų skubu į „būrelių vežiojimą“, tad vaikai nelabai mato mane dirbančią, nes dirbu, kai jų nėra namuose. Vyro darbas visuomet buvo prioritetas, bet aš stengiuosi atsikovoti tas pozicijas, augant vaikams tas santykis būtų tolygesnis. Pamenu, dar man laukiantis su vyru svečiavomės pas vieną garsią moterį jos nuostabiame name, kurį suprojektavo mano vyras. Ji tuomet pasižiūrėjo į mane į sako: „Tu, mergaite, nebandyk nužudyti jo talento su ta savo buitimi“.
Kitas akibrokštas buvo, kai visai neseniai šią vasarą kalbinau žinomą moterį, kuri, sužinojusi, kad mano vyras yra garsus architektas, persimainiusiu veidu tarė „Nu bet tu ir šaunuolė, tokį vyrą turi, galėtum nieko neveikti, o čia lakstai ir dirbi kažkokia žurnaliste“. Man toks pasakymas buvo kaip su mazgote per veidą, nes man žurnalistika labai patinka, gal net už dyką dirbčiau.
– O ta kažkokia žurnalistė padaro apie 150 interviu per metus. Ar kiekvienam jų užtenka laiko pasiruošti?
– Kiekvienam interviu atsakingai ruošiuosi, nes turėjau labai gerą mokyklą. Manęs dažnai prašo pasakyti savo laidos receptą, ir dažnai galvoju, ar man savo sakyti, ar kažką bandyti burti. Nes mano receptas paprastas – pabaigti žurnalistikos studijas ir dar kurį aukštąjį mokslą bendram išsilavinimui. Aš, pavyzdžiui, baigiau 6 metų psichologijos mokslus. Tada padirbti 10 metų pas geriausius Lietuvos prodiuserius. Tai yra išmokti to amato, gaunant ir „velnių“, ir „lazdų“, bet turi žinoti ką tu darai.
– Ar greitai perkandi pašnekovus?
– Darydama laidas, pastebiu, kad dažnai pašnekovai nori pasirodyti geresni, nei yra, užsideda gero žmogaus kaukę. Keista kodėl žmonės kaukes dedasi, nes žiūrovas labai jaučia, kur herojus „falšyvina“, ir jo nemėgsta.
Niekada savo herojų nevertinu ir nesmerkiu. Kai rašau laidos scenarijų, kartais pagalvoju, kad aš taip, kaip mano herojus, negyvensiu, bet nors kažkiek jo gyvenimo pritaikius sau, ta laida jau bus prasminga. Suprantu, kad gyvename laikais, kai žmonės gali pasirinkti, kaip gyventi, bet žiūrovus vis piktina išsiskiriantys iš aplinkos žmonės. Mane labiau stebina ne išskirtiniai žmonės, bet atgalinis ryšys, kurį išreiškia tie, kurie mato nukrypimus nuo „standarto“.
– Papasakok apie savo garsiausią interviu.
– Su pasaulinėmis žvaigždėmis mano interviu nėra įdomūs ta prasme, kad esi apsuptas labai didelio būrio žvaigždės prodiuserių, techninio personalo ir dar kitų žurnalistų, laukiančių kažkokio klausimo. Pavyzdžiui, kokio nors herojaus, turinčio bipolinį sutrikimą interviu priklausys nuo to, ar gera, ar bloga ta diena jam bus. Žinomiausiam mano herojui Žanui Klodui van Damui, kuris, beje, yra smulkaus sudėjimo ir nedidelio ūgio, interviu pradžioje trukdė kažkokie garsai, jis buvo labai nervingas ir įsitempęs, sunku buvo prakalbinti, bet galiausiai gavome jo pusvalandį.
– Atrodo, kad pati labai stipriai valdai savo gyvenimą.
– Save laikau seniau buvus labai nepasitikinčia savimi, nedrąsia mergaite. Anksčiau nebuvo dabar madingų „koučerių“ mokyklėlių, tai aš pasitikėjimą savimi ugdžiau realiai kažką padarydama, savo vertę pati sau įrodydama, žinodama, kad net esant bet kokiomis sąlygoms neprapulsiu gyvenime. Ir su vaikų, ir su darbo problemomis, tikiu, galiu susitvarkyti.
Esu ožiaragis, todėl turiu papildomų veiklų, kurios suteikia saugumą. Žiniasklaida labiausiai mėgsta ryškius personažus, o aš kartais susižaviu ir pasimatuoju tuos jų gyvenimus. Važiuojant prie kokios nors vilos, pagalvoju, kad čia norėčiau gyventi. Lankydamasi pas Editą Užaitę jos „Budos centre“, galvojau, kad norėčiau čia pasilikti savaitei. Labai smagu pasimatuot skirtingus ir labai kontrastingus gyvenimus. Nors ir pagalvoji, kad tai tik akimirkos žavesys, o tu gyvenimą susikuri iš to, kas tau artima.
– Vis tik, grįžusi iš tokių skirtingiausių gyvenimo karnavalų, tu vis tik jau 8 metus rytais neši savo vyrui kavą į lovą. Ar tai ritualas, ar tau malonu parodyti savo brangiausiam žmogui, kad niekas nepasikeitė, ar dėl to, kad taip parašyta knygose, ar dėl išskaičiavimo, kad ateity tai atsipirks?
– Man namai yra mėgstamiausia vieta. Mūsų namas yra mažiausias, lyginant su aplinkinių kaimynų, mūsų vaikai dar maži, ir yra pastovus chaosiukas, nes mūsų durys niekada neužsidaro, visi ateina pas mus. O ir patys namuose labai gerai jaučiamės, čia gera aura. Mano gyvenimas yra mano šeimos gyvenimas. Nors vyresnėliui jau 8-eri, aš nei vienos nakties per tuos metus nesu nakvojusi be vaikų. Jau laukiu laiko, kad man jau norėsis su draugėmis išvažiuoti kur nors toliau, laukiu, kada vaikai man sakys, kad jie jau turi savo gyvenimus. Mano mažasis sako, kad ieškos gražios žmonos, o jei neras, tai gyvens su manimi.
Kartą, kai buvau užsivertus darbais, man vyras sakė, kad jei tave nervina tavo herojai, žinok, kad tavęs visuomet namuose laukia garbingos namų šeimininkės pareigos. Malonu turėti tokią alternatyvą, tačiau tikrai nenorėčiau ja pasinaudoti.
– Garsioji „žaliaakės“ istorija. Ar manai, kad tave prodiuseriai pakišo?
– Savo karjerą pradėjau pas Saulių Bartkų „Kakadu“ laidoje. Darbe dar neapšilus kojų, po kelių mėnesių ir atsitiko ta istorija. Prodiuseris gal ir galėjo mane prilaikyti tame skandale, paaiškinti, kad tai ne aš, o visa komanda padarėme tą tyrimą. Tuomet buvau 25-erių metų visiškai „žalia“ žurnalistė, tai buvo mano pirmas darbas televizijoje. Buvau apsikarsčiusi įranga, keliose mašinose buvo kameros, per pokalbį beveik žodžio nepasakiau. Nežinau, ar ta istorija man išėjo į naudą. Po jos mano didžiausias nusivylimas buvo tame, kad žmonės komentavo, kad pati žurnalistė moteris kalta, ji viliojo, ir Seimo narys neatsilaikė. Laimei, tos istorijos šleifas toliau nesitęsia. Matyt, užaugo nauja karta, net ir mano nemažai kolegų šios istorijos nežino.
– Kiek esi atpažįstama?
– Manau, kad esu pilka pelė, mažai atpažįstama, kurios pati nekviesčiau į laidą. Man visuomet pavyksta būti antram plane. Stengiuosi ir užsklandose kuo mažiau filmuotis, daugiau pašnekovą rodau pirmame plane. Mano gyvenime nėra tokių kontrastų, o tas vidurkis yra pilkokas. Psichologai sako kad aukso viduriukas yra sveikiausias ir subalansuoto žmogaus tipas. Greitai pajunti, kai daug dirbi, pradeda šeimoje energetika byrėti. Arba jei užsisėdi namuose ir nieko nekuri, iškart kažko trūksta. Iš darbo gaunu krūvą pažinčių, su kai kuriais herojais susidraugauju ir tie žmonės vėliau atvažiuoja pas mane į svečius.
Visą pokalbį žiūrėkite čia: