Saloje, turinčioje 132 tūkst. kvadratinių kilometrų plotą, gyvena 114 mln. gyventojų. Gyventojų tankumas – 864 viename kv. kilometre. Saloje yra ir Indonezijos sostinė Džakarta. Surabajos mieste – apie 2,4 mln. gyventojų. Tai antras didžiausias Javos miestas, ne turistinis, bet folkloro festivalis – svarbus kultūros reiškinys, sukeliantis didžiulį gyventojų susidomėjimą ir pritraukiantis minias žiūrovų.
Puikiai organizuotas festivalis
Alytaus liaudies meno studijos „Dainava“ festivalių maršrutai driekiasi po visą pasaulį, o šiemet ansambliečiai buvo pakviesti į tarptautinį folkloro festivalį Surabajoje.
Be Lietuvos atstovų, festivalyje dalyvavo Indija, Kinija, Tailandas, Kanada, Lenkija, Slovakija, Rusija, kelios indoneziečių grupės iš Javos bei Balio salų. Festivalis buvo puikiai organizuotas, pasak daug keliavusių dainaviškių, – vienas geriausių jų aplankytų festivalių.
Gavę festivalio programą, labai nustebome: pusryčiai – penktą valandą ryto, o šeštą – jau paradas.
Po beveik pusantros paros trukusios kelionės atsiradome viešbutyje pirmą valandą nakties ir vylėmės, kad į programą įsivėlė spausdinimo klaida. Kas gali stebėti paradą šitaip anksti? Pasirodo, gali. Javoje visus metus diena lygi su naktimi – po 12 val.
Saulė teka 5.30 val., leidžiasi – 17.30 val. Taigi, šeštą ryto mieste jau kunkuliavo gyvenimas, gatvės buvo pilnos žmonių. Jei kituose festivaliuose dalyviai eina gatvėmis po kelis kilometrus, čia organizatoriai pasirūpino, kad po kelionės išvargę svečiai pailsėtų – visi buvo susodinti po du į sunumeruotas rikšas ir atvežti į pasirodymo vietą, sveikinami gausiai gatvėse sustojusių žiūrovų.
Visas šešias festivalio dienas koncertai – tiek aikštėse, parkuose, prekybos centruose – vyko minioms vietos gyventojų, kurie, iškėlę mobiliuosius telefonus, filmavo visus pasirodymus. Ypač didelį pasisekimą turėjo dainaviškių „Jurginų valsas“, o kai senbernį vaidinantis Romas Ambroževičius išvesdavo šokti vietinę moterį ar merginą, žiūrovai negailėdavo palaikymo šūksnių ir aplodismentų.
Rytais vykdavo kultūrų seminarai moksleiviams – dalyviai demonstravo vaikams savo šalies tautinius kostiumus, instrumentus, mokė šokių ir žaidimų. Po koncertų ir per ekskursijas indoneziečiai apspisdavo dainaviškius, prašydavo nusifotografuoti. Aukšti, išvaizdūs šokėjai vaikinai turėjo ypač dažnai pozuoti tarp mažučių, smulkučių vietos merginų.
Visos festivalio dalyvių grupės buvo stiprios ir savitos. Lenkų, rusų, slovakų šokėjai kaip visada žavėjo dideliu tempu, sukiniais, akrobatiniais šuoliais, kanadiečių stepo grupė – atidirbtais sinchroniniais judesiais, o mums, europiečiams, buvo labai įdomu pamatyti Javos, Balio ir Tailando pasirodymus. Nors šių tautų muzika ir šokių judesiai ganėtinai monotoniški, bet drabužiai, karūnos, kaukės be galo puošnūs, turtingi, spalvingi.
Ypač įspūdingos buvo atidarymo ir uždarymo ceremonijos, kai kiekvieną delegaciją atvedė didžiulės liūtų kaukės su šalies užrašu ant galvos. Uždarymo ceremonijoje grupės keitėsi dovanomis su miesto vadovais. Dainaviškiai perjuosė Surabajos merę lietuviška juosta, kurios ši nenusiėmė visą vakarą. Baigiamasis akordas – festivalio himnas „Surabaja, Surabaja“ – dar ilgai aidėjo visų dalyvių ausyse, kviesdamas nepamiršti patirtų emocijų.
Surabaja – didelis, bet ne turistinis miestas
Surabaja – ne turistinis miestas, įžymybių turi nelabai daug. Per apžvalginę ekskursiją vis sukom ir sukom ratus apie miesto simbolį – statulą, vaizduojančią tarpusavyje dėl valdžios besikaunančius ryklį ir krokodilą (sura – ryklys, baja – krokodilas). Neįveikę vienas kito, jie nusprendė, kad ryklys viešpataus jūroje, krokodilas – žemėje, o jų kovos vietoje prie Kali Mas upės žiočių įsikūrė miestas.
Surabajoje yra unikali Zheng He mečetė, pastatyta kinų stiliumi, kelios budistų šventyklos, kurių gražiausia stovi ant vandenyno kranto, netoliese – įspūdinga Budos statula, kur keturveidis dievas žvelgia į keturias pasaulio šalis.
Buvo įdomu apsilankyti veikiančiame Sampoernos cigarečių fabrike, įkurtame 1913 metais, dabar priklausančiam „Philip Morris“ bendrovei. Dauguma indoneziečių musulmonai, alkoholio nevartoja, bet rūko tikrai nemažai – apie 60 procentų gyventojų.
Indonezietiškos cigaretės gaminamos rankiniu būdu, į jas dedama gvazdikėlių. Greičiausi darbininkai per pamainą susuka apie keturis tūkstančius cigarečių, vadinasi, penkis šimtus per valandą! Gaila, neteko to pamatyti, nes buvo sekmadienis ir fabrikas nedirbo.
Fabriko muziejuje pasakojama visa įsikūrimo istorija, daug įvairiausių eksponatų, įrenginių, kurie mažai skiriasi nuo naudojamų ir dabar, bet kone įdomiausias eksponatas – mažutėlis cigarečių kioskelis.
Prekyba tokiose būdelėse – savotiška labdaros forma, nes samdomi benamiai ar šiaip vargingiausi gyventojai. Fabriko vadovybė, be cigarečių, nemokamai skiria pardavėjui įvairių saldumynų, traškučių, kuriuos jis parduoda, o gautą pelną gali pasiimti sau.
Be to, pardavėjas apsirūpina ir mini būstu – gali miegoti ant kioskelio grindų. Mes ten sunkiai tilptume, bet indoneziečiai smulkučiai, taigi įsigyja pastogę, nereikia gyventi gatvėje.
Dar viena įdomi Surabajos vieta – parkas, kur stovi paskutinio hinduistų karaliaus skulptūra. Ji buvo rasta džiunglėse už šimto kilometrų nuo miesto. Kolonijos šeimininkai olandai ją atsigabeno, pastatė parke, o kai 1942 metais Javą užėmė japonai, traukdamiesi ketino vežtis skulptūrą į Olandiją, bet nepavyko.
Pasakojama, kad pakrovus ją į laivą, variklis neužsivedė – valdovas nenorėjo palikti savo tautos, taigi skulptūrą teko iškrauti, variklis lengvai užsivedė ir taip karalius neišvyko. Seni, stori parko medžiai aprišti audeklu. Hinduistai tiki, kad tokiuose medžiuose gyvena dievas, todėl jam atneša maisto ir apgaubia, kad nesušaltų.
Nors Surabaja prie vandenyno, bet pasimaudyti neteko. Atvažiavę, kur, kaip mums atrodė, turėtų būti paplūdimys, pamatėme, kad per atoslūgį vandenynas pasitraukė per kelis šimtus metrų, palikęs šiukšlių pilną klampynę. Išsimaudėme vėliau Pantai Delegeno paplūdimyje, pavažiavę iki jo apie dvi valandas.
Gamtos paminklai – veikiantis ugnikalnis, grybai milžinai
Javos saloje šimtai ugnikalnių, 45 veikiantys, nuolat gąsdinantys vietos gyventojus savo galia, grėsmingai rūkstantys, besispjaudantys lava, išmetantys šimtus tūkstančių tonų pelenų.
Gidas pasakojo, kad kartą visą mėnesį teko plušėti, kol išvalė vieno miestelio gatves nuo 3 metrų pelenų sluoksnio. Vienas iš jų – 2329 m aukščio Bromo kalnas, kurį aplankėme.
Pakeliui į Bromo ugnikalnį pravažiuojame kaimą, persėdame į džipus, siauras keliukas kyla į kalną. Vietiniai gyventojai – hinduistai. Jie tiki, kad kalno viduryje gyvena dievas Brahma. Iš čia kilęs ir pavadinimas Bromo kalnas.
Gidas juokauja, kad sunkiai dirbantys valstiečiai turi trijų mėnesių atostogas kartą per penkerius metus, kai išsiveržia ugnikalnis, veržiasi lava, ore skraido karšti pelenai.
Tačiau vietiniai gyventojai atsisako evakuotis, tikėdami, jog pasitraukdami dar labiau supykdys Brahmą, taigi užsidaro savo namuose, o gelbėjimo komandos aprūpina juos maistu ir vandeniu.
Džipai veža mus serpantinu į kalną, vėliau per dykumą – į ugnikalnio kraterį, smėlis pilkas, susimaišęs su pelenais. Turime išlipti ir apie kilometrą eiti pėsti per smėlį.
Čia pat įsitaisę prekeiviai siūlo įsigyti medicininių kaukių, butelių vandens. Kaukės tikrai praverstų, bet, laimei, nėra vėjo, nešančio dulkes, kurios skverbtųsi į akis, nosį, neleistų kvėpuoti.
Klausiame, kodėl džipai negalėtų privežti arčiau, nes juk ir toliau tęsiasi ta pati plati dykuma. Pasirodo, nacionalinio parko administracija palaiko vietinį verslą – nenori eiti pėsčias, jok arkliu, kurių čia daugybė. Mes nejojame, pasiekiame papėdę, bet iki paties ugnikalnio dar tenka kopti į kalną, tada įveikti kelis šimtus pakopų.
Kai kurie iš mūsų jau nesiryžta lipti, bet iš apačios nieko nesimato – kraterį užstoja kalnas. Tenka lipti, vaizdas užkopus gniaužia kvapą – iš kraterio veržiasi dūmai, dunda, ūžia tarsi milžiniškas katilas, jaučiasi stiprus sieros kvapas. Turbūt panašiai būtų pragare, šmėkšteli mintis.
Nežinia, tikras atsitikimas ar legenda: kartą prabudęs ugnikalnis dideliu spinduliu užliejo lava aplinkinius kaimus, o papėdėje stovėjusi hinduistų šventykla liko sveika. Ir dabar ji stovi, atrakinama, kai susirenka maldininkai arba per metinę šventę Kasa de Bromo, kai žmonės atvyksta melstis ir meta aukas Brahmai – gėlių, daržovių, netgi gyvų vištų, ėriukų, ožiukų.
Po aukojimo prie šventyklos vyksta puota. Prieš atvykdami žmonės duoda kokį nors įžadą ir aukoja, kad noras išsipildytų. Taigi vieni meta aukas, o grupelė gaudytojų įsitaiso ant uolų kraterio apačioje ir gaudo metamas gėrybes.
Ką pagavai – jau tavo, gali neštis, nes buvo žadama tik numesti auką, tai buvo padaryta, Brahma tai matė ir įvertino, o jei kas gali šitaip užsidirbti, kad išgyventų, Brahma tik džiaugiasi.
Gražiausias Bromo kalnas, kai teka saulė. Tuo metu ten suvažiuoja gal apie tūkstantis visureigių su turistais. Kai kurie grupės nariai aplankė ugnikalnį per saulėtekį ir sakė, kad įspūdis neužmirštamas.
Dar vienas įspūdingas gamtos paminklas – milžiniški Bukit Jamur kalkakmenio grybai, kuriuos suformavo lietūs, vėjai, atmosferos sąlygos. Grybai „auga“ veikiančio karjero teritorijoje. Šis gamtos paminklas dar nepritaikytas turistų reikmėms, iki jų, lydimi karjero šeimininko sūnaus, einame siauručiu takeliu per aukštomis aštriomis žolėmis apaugusią pievą.
Sako, kad turistai važiuoja savaitgaliais, bet nėra jokios reklamos, žmonės atsitiktinai sužino apie tai iš kitų pasakojimų ar socialiniuose tinkluose pasidalytų nuotraukų. Tądien mes buvom vieninteliai turistai, todėl galėjome netrukdomi juos apžiūrėti, fotografuotis.
UNESCO paveldo šventyklos
Indonezijoje penkios religijos – musulmonai, krikščionys, budistai, hinduistai, kinų konfucistai. Daugiausia musulmonų, bet prieš jiems atsikraustant čia buvo daug hinduistų ir budistų šventyklų.
Aplankėme dvi UNESCO paveldo šventyklas, budistų ir hinduistų, esančias netoli nuo Džogdžkartos miesto. Jos pribloškia savo dydžiu, žavi architektūriniais bei techniniais to meto sprendimais, įkvepia filosofiniams apmąstymams.
Borubuduro šventykla – didžiausia budistų šventykla pasaulyje, pastatyta devintajame amžiuje, o keturioliktajame apleista, 87 hektarų teritorija buvo padengta vulkano pelenais, ant jos įsikūrė plantacijos, šventykla atrasta tik 1814 metais ir kelis kartus restauruota, didžiausia restauracija vyko 1982 metais, naudojant senovinį metodą – tik sukraunant akmenis vieną ant kito. Tačiau Borubuduras labai nukentėjo per 2006 metų žemės drebėjimą, todėl dabar atstatytas jau naudojant rišamąjį skiedinį.
Šventyklos viduje visiškai tuščia, viskas išdėstyta išorėje. Ji susideda iš devynių platformų – šešių kvadratinių, trijų apvalių, aukštus jungia 200 pakopų, o pačiame viršuje – kupolas.
Jį supa 72 stupos. Stupa – tai varpo formos uždangalas, kurio viduje yra Budos statula, visos uždaros, tik dvi atviros. Kiekviename lygmenyje stupų mažėja: iš pradžių žmonėms reikia daug ko – pinigų, turtų, namų, senstant poreikiai mažėja, o galiausiai trokštame tik ramybės, kurią simbolizuoja dešimtame aukšte pastatyta didžiausia, septyniasdešimt trečioji, stupa ir Budos statula viduje. Čia jau negalima pasikelti – tai siekiama ramybė.
Apatiniuose aukštuose – dar 504 Budos statulos, jau ne stupose. Daugelis jų be galvų, be rankų, nes per 2006 metų žemės drebėjimą statulos buvo nugriuvusios ir vietos gyventojai tiesiog dalis išsinešiojo į savo namus.
Pagal UNESCO reikalavimus, restauruojant galima naudoti tik 30 proc. naujų akmenų, todėl galvos neatkurtos, nauji akmenys pažymėti baltu tašku.
Prambanamo šventykla pastatyta devintajame amžiuje, skirta trims dievams – Kūrėjui Brahmai, Saugotojui Vinšnu ir Griovėjui Šivai. Tai didžiausia hinduistų šventykla Indonezijoje ir viena didžiausių Pietryčių Azijoje. Ji susideda iš kelių šventyklų, o centre – didžiausias – 47 metrų aukščio – pastatas.
930 metais, karaliaus dvarui persikėlus į Rytų Javą, šventykla apleidžiama, ima nykti. Vietos gyventojai žinojo, kur yra šventykla, bet nežinodami istorinės praeities, jos nevertino. 1990 metais Indonezijos vyriausybės potvarkiu buvo iškelta šventyklą supusi turgavietė, o teritorija aplink su kitomis šventyklomis ir kaimais paskelbta archeologiniu parku, kuris tapo viena lankomiausių turistų vietų visoje Indonezijoje.
2006 metų žemės drebėjimas apgriovė ir šios šventyklos statinius. Didelė dalis buvo greitai atstatyta, tačiau laukuose prieš šventyklą dar daug akmenų laukia savo eilės.