Menininkų genai
„Dailės išmokau iš savo mamytės, – prisimena R. Kiaulevičius. – Jos nuolat prašydavau ką nors nupiešti.“ Mažas berniukas įdėmiai stebėdavo, kaip jos ranka vedžiodavo pieštuką, kaip netikėtai ir greitai ant balto lapo atsirasdavo gėlės, žvėreliai, medžiai, saulė…
Nuostabą keldavo ir mamos rankose iš kasdienių daiktų – medžiagos, popieriaus, šiaudų, odos gabaliukų, džiovintų lapų – kuriami karnavaliniai kostiumai. Rolandas prisimena, jų būta įvairių: katino, meškutės, klouno, virėjo personažų.
Kiek paaugęs pats pradėjo piešti įvairius veikėjus, būtus ir nebūtus. „Noras buvo nenugalimas ir nesuvaldomas. Piešdavau visur: namuose ar svečiuose, automobilyje ar autobuse“, – šypsosi prisimindamas Rolandas.
Kartais jis susimąsto: galbūt tokį stiprų užsidegimą įkvėpė ne vien mama. Šis gebėjimas – lyg dovana, iš kartos į kartą atėjusi genais. Mamos giminėje dauguma – menininkai. Močiutė Anelė Dabrukaitė mokėjo nuostabiai marginti kiaušinius, taip pat išsiskyrė kulinariniais gebėjimais.
O štai dėdei Baliui Dabrukui bei jo sūnui Vytautui gyvenimas padovanojo skulptoriaus talentą. Teta Asta Dabrukaitė – drabužių dizainerė, siuvimo dėstytoja. Kitos tetos Astos Kuckailytės siuvėjos ir dizainerės sugebėjimus papildė choreografija. Rolandas menininkų giminaičių, daugiau ar mažiau žinomų Lietuvoje, galėtų išvardyti dar ne vieną.
Klasikinis scenarijus
Pasirinkęs menininko kelią, Rolandas visada žinojo – lengva nebus. Tačiau nujautė, kad patirs daugiau džiaugsmo nei priešindamasis savo prigimčiai. Pirmieji didesni išbandymai pernelyg nedelsė: prieš dešimtmetį Šiaulių universitete įgijęs dailės ir darbų specialybę, Lietuvoje įsidarbinti niekaip negalėjo. Apsisprendė vykti į Ameriką, Branfordo miestą Konektikuto valstijoje. „Laimės ieškoti“, – šypteli.
JAV svajojo studijuoti magistrantūroje, išmokti užsienio kalbą. Kiek pabuvęs planavo sugrįžti į gimtinę ir pradėti savo verslą. „Klasikinis šių laikų scenarijus, – įvardija Rolandas. – Pradžia, kaip ir visiems, nebuvo lengva, bet užtat įdomi. Tiesa, daug kas priklauso nuo požiūrio. Manau, sunkumai arba užgrūdina, arba palaužia, nelygu, kas ką valdo: ar tu situaciją, ar situacija – tave.“
Šiandien menininkas džiaugiasi, kad savo gebėjimus galėjo tobulinti Pejerio (Paier) menų bei „Gateway Community“ koledžuose, Jeilio (Yale) universitete, o Vakarų Konektikuto valstijos universitete apsigynė iliustratoriaus ir tapytojo specialybės magistro laipsnį.
„Skamba gražiai. Kaip iš pasakos“, – pasvarstau. Dailininkas prisipažįsta – taip, skamba. Tačiau norint tą skambesį išgauti, reikėjo nemažai pavargti ir daug silpnumų savyje nugalėti, juolab kad svetimoje šalyje niekas išskėstomis rankomis nelaukė.
Sėkmė mėgsta ištikimybę
Vos atvykus į Ameriką, teko imtis įvairių darbų: šveisti marmurinius stalviršius, prižiūrėti vaikus, tvarkyti namus, plušėti statybose, dirbti vairuotoju bei kitus atsitiktinius darbus. Jų alinančioje karuselėje Rolandas stengėsi neprarasti optimizmo, nuolat tikėti savimi ir svajonėmis, dėl kurių čia atvyko.
Vieną dieną į nuo fizinio darbo sugrubusias rankas šeimininkų, kurių namus prižiūrėjo, vaikai įbruko pieštuką, kad ką nors įdomaus jiems nupieštų. Ilgai to nedaręs Rolandas dvejojo, ar sugebės. Tačiau tiek vaikai, tiek suaugusieji nustebo išvydę jo gebėjimus, o amerikiečių šeimos pažįstami už vieną piešinį net pasiūlė 60 dolerių. Rolandui šis atsitikimas leido patikėti, jog iš meno vis dėlto galima gyventi.
Vaizduotėje užgimę gyvūnai, kaip ir iliustratorius, piešia.
Šiandien R. Kiaulevičius daugiausia piešia vaikams. Taip pat jiems rengia vaidinimus, kuria pasakas, iliustruoja knygeles, pagal užsakymus tapo vaikų kambarius.
„Piešiniai turi suteikti optimizmo ir skatinti nusišypsoti“, – tiki Rolandas. Amerikoje nemažai dėmesio sulaukė ir jo iliustruota knygelė „Zoologijos sodo atostogos“. Ji menininkui ypač svarbi, mat, pasak autoriaus, JAV išleisti knygelę pavyksta tik keletui iš beveik tūkstančio dailininkų. Vaikai taip pat žavisi ir kitu jo kūriniu – knyga, kurioje pūstelėjus pradingsta spalvos – tušti lapai telieka.
Piešė stovėdami ant kojūkų
Rolandas atsitiktinai susipažino su JAV įsikūrusiu vaikiškų knygelių iliustratoriumi Gintaru Jociumi. Nuo tada abiem menininkams prasidėjo dar vienas įdomus kūrybinis etapas. Susivieniję į duetą „GiRo“, dailininkai rengdavo performansus (trumpalaikius teatrališkus veiksmus pagal griežtą scenarijų) stovėdami ant kojūkų. Su šiais pasirodymais jie apkeliavo beveik visą žemyną.
„Vaikščiojimas kojūkais puikiai padeda numesti svorio“, – šypsodamasis išduoda R. Kiaulevičius, bet prisimindamas, kaip pirmą kartą užlipus ant jų buvo sunku nusiropšti, to vieniems daryti nerekomenduoja.
Ilgakojai dailininkai R. Kiaulevičius ir G. Jocius palankaus įvertinimo sulaukia ne tik JAV, bet ir Lietuvoje.
Rolandas karštai tiki – svajones pirmiausia išpildyti padeda ne pinigai, o kūrybiškumas. „Kartą Gintaras pas mane į Konektikutą atvažiavo prieš pat gastroles. Neturėjome beveik jokių reikiamų dekoracijų. Nuo lovos pačiupome mano baltą paklodę ir išpaišėme ją įvairiausiais žvėreliais, o iš šiukšliadėžės padarėme labai gražią varlę. Panašiu principu pasigaminome ir visą atributiką“, – prisimena menininkas.
Tokios improvizacijos jam vertesnės už pačius pasirodymus. Dailininkai sau nenuolaidžiavo ir kiekvieną kartą žiūrovus stengėsi nustebinti nauju sumanymu. „Tik dabar sunkiau mums susibėgti, nes Gintaras grįžo į Lietuvą, o aš – Amerikoje. Tai ir sukame galvas, kur parodyti šou. Gal vandenyne, kokiam kruiziniame laive?“ – juokauja iliustratorius.
Vaizduotėje užgimę gyvūnai, kaip ir iliustratorius, piešia.
Pasiilgsta nuoširdumo
Paklaustas, kuri publika, amerikiečių ar lietuvių, arčiau širdies, Rolandas kiek susimąsto. „Jeigu jau įtikai amerikiečių žiūrovams, jie komplimentų tikrai nepagailės, juk jų, kaip įvertinimo, reikia dažnam kūrėjui. O Lietuvos publika kur kas išrankesnė ir santūresnė, – lygina dailininkas. – Nemažai žmonių mano esantys puikūs meno žinovai, tad tvirtai reiškia savo tiek pozityvią, tiek negatyvią nuomonę. Retai kas taktiškai nutyli, jei kas nors įvyksta ne pagal jų meninio lygio standartą. Taigi tėvynėje turi pasitempti, nes čia į meną žiūrima kritiškiau.“
Rolandas neslepia – jam patinka, kad amerikiečiai daug šypsosi. Kad ir kaip būtų dirbtina, vis dėlto tai veikia teigiamai. Tačiau pabuvęs JAV jis labiau pradėjo vertinti žmones, išsaugojusius sielos tyrumą, besilaikančius duoto žodžio, sugebančius nuoširdžiai bendrauti. „Lietuvoje dar yra nesugadintų žmonių. Tiesa, jie laikomi naivuoliais. Amerikoje tokių naivuolių kol kas nesutikau nė vieno“, – prisipažįsta dailininkas.
Amerikoje savas nesijaučia
Į Lietuvą Rolandas sugrįžta kasmet. Paskutiniuosius keletą kartų jo viešnagė užsitęsdavo iki kelių mėnesių, nes su kolega Gintaru turėjo užsakymų nutapyti freskas Druskininkų vandens parke.
„Visada aplankau brangiausius savo žmones: tėvelius, tris sesutes, giminaičius ir draugus. Gimtinėje viskas taip pažįstama ir sava. Amerikoje niekada savas nesijaučiau. Nors, atrodytų, ir mokame išplaukę išmesti inkarą iš laivo, įsitvirtinti, bet, kaip ir kiekvieną keliautoją, visada traukia atgal – namo, – sako menininkas ir, tarsi užbėgdamas kitam klausimui, apie sugrįžimą visam, priduria, kad kol kas nebesistengia planuoti tolimos ateities. – Kiekviena vieta yra galimybių kraštas, tik reikia tikslingai save nukreipti. Ne vieną sužlugdo kantrybės ir pasitikėjimo stoka, greitų rezultatų troškimas. Manau, genialiausi dalykai įvyksta netikėtai, o vertingiausi ateina su laiku.“
Ar įsivaizduoja savo gyvenimą be meno? „Net nenorėčiau mėginti įsivaizduoti, – iškart pertaria. – Priešingai, galvoju, kaip rasti daugiau laiko kūrybai. Dažnai dėl jo stokos tik mažą dalį aibės galvoje knibždančių idėjų galiu įgyvendinti. Niekas neatsiranda savaime. Kad galėtum savimi didžiuotis ir jaustis laimingas, reikia pastangų, disciplinos ir daug nelengvo darbo.“
Rolandas nesutinka, kad Amerikoje išsipildo visos svajonės: „Nenorintiems savęs ieškoti ir realizuoti visur bus sunku. Manau, daug kas priklauso nuo asmenybės, o ne nuo gyvenamosios vietos. Jei į Ameriką žmogus vyks išsikėlęs konkrečius tikslus ir tvirtai pasiryžęs dėl jų dirbti, nepasiklys atūžusiose gyvenimo audrose. Vieniems ši šalis padeda išreikšti save, o kiti čia jaučiasi kaip pagerintai maitinami kaliniai.“
R. Kiaulevičiaus asmeninė nuotrauka
24 page copy.jpg; Moose_2.jpg - Knyga vaikams. „Zoologijos sodo atostogų“ iliustracijos atspindi turtingą menininko pasaulį, vis dar kupiną vaikiškos dvasios ir žaismės.
Kangaroo painting koalas 3.3MB.jpg - personažai – menininkai. Vaizduotėje užgimę gyvūnai, kaip ir iliustratorius, piešia.
giro sou kurejai.jpg - Duetas „GiRo“. Ilgakojai dailininkai R. Kiaulevičius ir G. Jocius palankaus įvertinimo sulaukia ne tik JAV, bet ir Lietuvoje.
1.jpg; 6.jpg; DSC_9253.jpg - Laisvės džiaugsmas. Rolandas jaučiasi laimingas, kai gali kurti taip, kaip nori, ir būti savimi.