Su „Amžinų jausmų“ aktoriumi, įkūnijusiu pagrindinį personažą Andrių, susitikome filmavimo aikštelėje, kai šis pamokymų nešykštinčiam savo broliui Steponui (aktorius Rimantas Bagdzevičius) nervingai aiškino, kad jo jausmai Dovilei (aktorė Jūratė Vilūnaitė) išblėso.
– Seriale matome, kaip meilės Andriui kankinama Marija veržiasi susitikti su juo, o čia Andrius aiškina, kad su Dovile viskas baigta. Ar būtent tas susitikimas apvertė Andriaus gyvenimą?
– Neatskleisiu visų kortų. Tegul lieka paslaptis. Man pačiam ne viskas aišku. Serialas – tarsi rogės, į kurias įlipęs nežinai, kur jos nuveš. Labai norėtųsi, kad siužetas netaptų banalus, o žiūrovai būtų intriguojami įvairiomis netikėtomis situacijomis.
– Ar sunku suvaidinti tokius poelgius, kurių pats gyvenime niekuomet nedarytumėte?
– Čia norisi prisiminti savo mokytojo Jono Vaitkaus žodžius: nebūtinai reikia būti prostitute, kad ją suvaidintum.
– Koks Andriaus poelgis jums pasirodė labiausiai svetimas?
– Nedrįsčiau tapatinti savęs su personažu. Turbūt šį sezoną ir įvyks tie pokyčiai, kurie tą herojų pakeis neatpažįstamai.
– Ar manote, kad Andriaus ir Dovilės pora – tipiška lietuviška šeima?
– Kad mes mažai matome tos buities, tarsi žmonės gyventų kosmose – nežinia, nei kur dirba, nei iš ko gyvena. Norėtųsi tokių buities aktualijų, kad žiūrovai justų, jog ir herojus kamuoja tos pačios problemos – mokesčiai, kreditai, „Sodra“...
– Stebint filmavimo scenas šiek tiek glumina tai, kad režisierius jus giria už puikią vaidybą, o jūs muistotės ir reikalaujate pervaidinti iš naujo...
– Junti savo klaidas ir žinai, kad gali padaryti geriau. Aš turiu savo kriterijus ir liaupsėmis nelabai tikiu. Tad norisi kartoti, kad paskui negraužtų širdies, jog galėjai padaryti geriau, bet nepadarei.
– Ar nebūgštaujate dėl to, kad „Amžini jausmai“ jau nesusigrąžins „Nekviestą meilę“ lydėjusios šlovės?
– Aš labai „sergu“ dėl šito reikalo. Mane skaudina daug profesinių dalykų, kurių neatskleisiu. Vis dėlto labai norisi, kad šis tęsinys būtų labai įdomus. Smagu, kad „Nekviesta meilė“ davė pradžią šiandieniam lietuviškų serialų bumui.
– Vasarą režisavote serialą „Naisių vasara“. Ar tai nesumenkino jūsų kaip „Amžinų jausmų“ aktoriaus ambicijų?
– Anksčiau kai kurias „Nekviestos meilės“ serijas teko režisuoti man. Dabar „Amžinus jausmus“ vėl režisuoja Alvydas Šlepikas. Tačiau man ne tas pats, kaip bus plėtojamos siužetinės linijos. Mano galvoje vis sukasi įvairios idėjos, kurias aptariame su režisieriumi. Juk norisi, kad seriale netrūktų įdomių situacijų, netikėtų likimo posūkių. Tik tada aktoriams bus įdomu vaidinti, o žiūrovams – žiūrėti.
– „Naisių vasara“ – labiau jūsų svajonės išsipildymas ar prisiimtas įsipareigojimas?
– Kažkada leptelėjau, kad norėčiau išbandyti režisieriaus darbą. Tad kai „Nekviestos meilės“ režisierius turėjo sėsti prie vaidybinio filmo scenarijaus, jo darbą pasiūlė tęsti man. Paskui pasiūlė ir visiškai savarankišką darbą. Supraskit, ne kiekvienam siūlo tokį darbą, ypač šiais laikais. Be to, žmogui, neturinčiam režisieriaus išsilavinimo. Pasvarstęs nutariau išbandyti. Kitaip vėliau gal būčiau kaltinęs save ir graužęsis nagus.
Galvojau, jeigu ir nudegsi, tai bent jau žinosi, kad nudegei, ir daugiau pirštų nekiši. Dirbdamas prie „Nekviestos meilės“ supratau, koks nežmoniškai sunkus šis darbas. Žinojau, kad bus sunku užsidarius vienam ištverti keturis mėnesius be šeimos, draugų. Bet vis tiek lindau ir svarsčiau: iškentėsiu ar neiškentėsiu? Tai panašu į vaikystėje ne kartą išgyventą situaciją, kai su baime eini pas stomatologą, nežinodamas, kas tavęs laukia. Tačiau kai atsisėdi į kėdę, junti savotišką malonumą.
– Ar teko susidurti su nenumatytais sunkumais?
– Džiaugiuosi, kad tuos mėnesius tvyrojo visapusis pasitikėjimas, o aš turėjau laisvę manipuliuoti. Jei būčiau viską daręs taip, kaip parašyta, viskas būtų išėję kitaip. Aš pats rinkau filmavimo vietas, sprendžiau vizualinius dalykus, dėliojau siužetinės linijos akcentus. Įdomu, kad prieš imantis „Naisių vasaros“ įvyko keletas gražių susiėjimų.
Su spektakliu „Tolima šalis“ buvome gastrolių Prancūzijoje, Nansi mieste, kas skamba panašiai kaip Naisiai. Dar prieš renkant aktorius netyčia susipažinau su Ramūnu Karbauskiu. Tą pačią vasarą viešėjau pas draugus kaimo sodyboje Rusnėje – jos šeimininkas buvo žolininkas, užsiimantis Tibeto medicina.
– Serialo rėmėjas – politikas Ramūnas Karbauskis. Ar buvo sunku tenkinti jo įgeidžius?
– Mes susidraugavome. Tai nebuvo tipiška situacija, kurią tenka patirti su rėmėjais. Jis turėjo savo nuomonę, kartais pasiginčydavome, bet jokios trinties tarp mūsų nebuvo.
– Naisių žmonėms jūs pirmiausia buvote Andrius iš „Nekviestos meilės“?
– Būtent taip būdavau atpažįstamas. Žmonėms atrodo, kad žmogus iš ekrano yra kitoks. Aišku, malonu, kai kaime visi sveikinasi, yra geranoriški ir patenkinti. Jiems buvo nelengva atlaikyti mūsų antplūdį. Reikėdavo dviračio ar kokių rakandų – jie kaipmat surasdavo. Nesunkiai filmavimo grupę įsileisdavo į savo kiemą, namus, net ir žinodami, kad paskui liks ištrypta žolė ar apversta pirkia. Viską atlaikė.
– Jums nebuvo sunku priprasti prie kaimo gyvenimo ypatumų?
– Dabar miestas nuo kaimo nelabai kuo skiriasi. Mes gyvenome kaimo turizmo sodyboje. Aplinkui – puiki gamta, nėra miesto triukšmo, ypatingų miestiškų pagundų. Nežinau, kas būtų, jei būčiau gyvenęs mieste – svečių nebūtų trūkę.
– Ar nebuvo sunku suvokti, kad dabar esate ne aktorius, o režisierius?
– Aš skaitydavau scenarijų, ruošdavausi dienos filmavimams ir visus tuos vaizdinius perleisdavau per savo minčių prizmę, stengdamasis įsivaizduoti, kaip viskas turi būti. Stengiausi aktoriams sukurti palankią kūrybinę atmosferą, kad jie patys galėtų ieškoti, savarankiškai nuspręsti, kas priimtina, o kas – ne. Norėjau, kad kaime nugyventas laikas visai grupei įsimintų ne kaip gyvenimo kančios darbas, o kaip gražus kūrybinis etapas.
– Kas labiau lemia serialo sėkmę – gera vaidyba ar geras scenarijus?
– Būtų idealu, jei abu šie dalykai sutaptų. Tačiau viskas priklauso nuo scenarijaus. Jei medžiaga – gera, tai ir aktoriams yra ką vaidinti. O kai reikia pilstyti iš tuščio į kiaurą, tai ir žiūrovams nuobodu. 80 serijų, per savaitę penkis kartus po pusvalandį, žinant mūsų galimybes, yra pasiutusio ritmo darbas, reikalaujantis begalinio visų aktorių ir visos kūrybinės grupės atsidavimo. Iš namų išvažiavau liepos 9-ąją, o grįžau lapkričio 9 dieną. Kasdien dirbdavome po 16 valandų. Jei ir sugrįždavau kelioms dienoms į Vilnių, tai ne ilsėtis, o vaidinti teatre.
– Kaip jautėtės grįžęs po to katorgiško darbo?
– Grįžęs jaučiausi baisiai keistai ir nesuvokiamai. Buvo sunku suvokti, kad, ką tik skubėjęs, lėkęs, nuo septynių ryto iki vėlumos buvęs ant kojų, dabar galiu voliotis savo lovoje ir niekur neskubėti.
– „Naisių vasara“ atėjo, kai daugelis jau buvo įnikę į „Nekviestos meilės“ ar „Moterys meluoja geriau“ intrigas. Ar toks startas jums nepasirodė rizikingas?
– Aišku, rizikingas. Tačiau mes užėmėme kito lietuviško serialo – „Emilija“ – laiką. Jis prieš tai išstūmė, berods, rusiškus serialus.
– Be to, serialas, kuriame viešpatauja graži karšta vasara, startavo šaltą viduržiemį...
– To aš ir prašiau operatorių bei aktorių. Iš ekrano sklinda vasariška šiluma, verda gražūs jausmai, širdį džiugina nuostabūs vaizdai... Ko reikia daugiau? Siužeto.
– Su kokia nuotaika pats žiūrite „Naisių vasarą“?
– Kaip negaliu ramiai žiūrėti į save ekrane, taip ir į savo režisuotą serialą. Vis galvoju, kodėl yra taip, juk buvo galima ir kitaip. Žiūrėdamas kitus serialus, gilinuosi, kaip pateikiama medžiaga. Taigi per tuos keturis mėnesius kažkaip išplaukiau. Nebuvo lengva, bet, regis, manyje kažkas pasikeitė, atrodo, įgijau kažkokio „šarmo“, pasidariau kažkoks kitoks.
– Kas jums žaviausia režisieriaus ir aktoriaus darbe?
– Režisieriui nėra smagesnio jausmo, kaip važiuoti į filmavimo aikštelę sumąsčius gražų scenos sprendimą. Aišku, žiūrovai jo nepastebės, bet tu džiaugiesi kaip mažas vaikas, kad pagaliau galėsi gražiai nufilmuoti tai, apie ką intensyviai galvojai. Pirmojoje serijoje ilgai dvejojau dėl masinės laidotuvių scenos kapinėse. Ilgai mąsčiau, kaip ją patraukliai pateikti. Naktį staiga sugalvojau. Prieš pat filmavimą staiga pasakiau Antanui Venckui: „Turėsi tarti kalbą prie kapo duobės.“
Tai buvo visiška improvizacija. Paskui iš scenarijaus išplėšiau lapą ir pasakiau R. Bagdzevičiui, kad jis tartų atsisveikinimo žodžius. Jis išsilankstė lapą ir savais žodžiais pasakė. Viskas puikiai išėjo. Tokie dalykai man pasirodė tikri ir džiuginantys. O kaip aktoriui smagiausia būna tada, kai lieki patenkintas nuveiktu darbu ir suvoki, jog padarei viską, ką sugebėjai.
– Aktoriai dažnai sako, kad jiems brangiausias yra pats pirmasis vaidmuo. Ar jums taip pat?
– Tai buvo įsimintina. Aš, dešimtokas, patenku į vaidybinio filmo „Faktas“ filmavimo aikštelę, bendrauju su Lietuvos kino grandais Almantu Grikevičiumi, Vytautu Žalakevičiumi, Juozu Budraičiu. Šalia manęs – Algimantas Masiulis, Donatas Banionis, Vaiva Mainelytė, Jelena Solovej, Leonidas Obolenskis... Tai man darė didžiulį įspūdį. Labai džiaugiausi atsidūręs šalia daugybės žymių žmonių. Vėliau buvo laikas, kai per metus tekdavo filmuotis mažiausiai trijuose filmuose įvairiose Tarybų Sąjungos kino studijose.
– Kai tarėmės dėl šio interviu, trukdė tai spektaklis, tai filmavimai. Ir dabar esate be galo užimtas?
– Tai laikinas gyvenimo tarpsnis: šiandien visiems reikalingas, o rytoj – tavęs niekas jau nežino.
– Ar ramiai sutiktumėte tokį periodą?
– Ramiai jokiu būdu nepriimčiau. Išgyvenęs laikotarpį, kai niekas nėjo į teatrus, kai nebuvo lietuviško kino, kai televizija nieko nekūrė, stengiesi imtis bet kokio kūrybinio darbo, nes galbūt kitą kartą jau niekas nieko nesiūlys. Tas darbo alkis nepraeina ir dabar. Kiekviename darbe gali įžvelgti malonių dalykų ir kiekvieną darbą gali padaryti sau įdomų. Kartais nudegi, bet neatsisakai naujų išbandymų.
– Kas naujo jūsų teatro veikloje?
– Teatre kol kas viskas teka sena vaga. Darbų netrūksta. Ką tik Kauno dramos teatre buvo atnaujintas Gintaro Varno spektaklis „Tolima šalis“.
– Ar, įklimpęs darbuose, spėjate namuose ką nors nuveikti?
– Namai kaip namai. Man kur kas svarbiau – sodyba kaime Širvintų rajone. Skaudu, kad pernai vasarą neliko laiko joje pasikrapštyti. Niekada nesu buvęs šiltuosiuose kraštuose. Man geriausia lietuviškame kaime.
– Ar nesulaukiate priekaištų iš žmonos Rasos, kad, įnikęs į darbus, nerandate laiko namams ir šeimai?
– Per daug ne. Taip yra tik dabar, o kas bus rytoj – nežinia. Mes niekada nieko nežinome dėl ateities darbų. Tas labiausiai varo į neviltį. Visuomet stengiesi daryti, kad būtų tų progų. „Naisių vasarą“ kūriau taip, kad ji turėtų tąsą.
– Kartą paragavęs negali sustoti...
– Keistas jausmas. Atrodo, baigei vidurinę, išlaikei abitūros egzaminus, įstojai, diplomas ir – viskas. Tačiau, pasirodo, čia buvo ne viskas. Toliau tave egzaminuoja gyvenimas. Išlaikęs vieną, stengiesi geriau pasirodyti ir per kitą. Dabar mano galvoje sukasi visiškai kitokie serialai. Kol kas negaliu garsiai pasakyti kokie.
– Jūsų vaikai – Ieva ir Lukas – jau suaugę. Ar jiems įdomūs jūsų darbai?
– Kai gali, vaikai pasižiūri „Naisių vasarą“, žmona stengiasi žiūrėti nuolat.
– Kur geriausiai jums pavyksta atitrūkti nuo minčių apie darbus?
– Baisiausia, kad nemoku ištrūkti iš to rato. Vasarą, net ir turėdamas laisvesnį pusdienį, lekiu į kaimą. Pasivaikštau, atsigaivinu... Mieste pramogų neturiu, net ir su šunimi paneriu vaikštinėdamas burbuliuoju tekstus. Kai kas nors prabėga, tikriausiai pasižiūri kaip į kokį beprotį. Namuose prie tekstų sunku prisėsti – tada užsiimu kažkuo kitu. Norisi sugriebti tą žuvį už uodegos ir palaikyti. Su kiekvienu darbeliu norisi eiti į priekį. Dėl savo darbų ir serialų gal net per daug „sergu“.
– Sausio 23-iąją sulaukėte 47-ojo gimtadienio. Buvo didelė šventė?
– Nedidelė, tik artimiausi giminaičiai – apie dešimt žmonių. Aš vengiu ypatingos viešumos, didelių renginių. Man geriausia su savais.