– Ar būtent daina „Labas rytas, štai ir aš“ padarė jus atpažįstamus?
– Turbūt, tai yra vienas iš tų tramplinų, nes kai atsirado ši daina, buvo jau 1998 metai, mūsų grupei buvo jau trys metai
– O pirmosios grupės sėkmės buvo žinomos kam, bendraklasiams?
– Ne, ko gero, draugams, bet jau 1998 metai, kai grupė „Biplan“ išleido jau antrąjį savo albumą „Braškės“, jame tarp kitų klausytojams girdėtų dainų buvo „Labas rytas“, ir mes patys supratome, kad kažkas bus.
– Iš viešosios erdvės apie Maksą Melmaną surinkome tokią informaciją: fainas vaikinas iš linksmos grupės, kuris jau ketvirtį amžiaus groja su tais pačiais draugais ir jie labai mylimi publikos. Kadaise scenos chuliganais vadinti „Biplanai“ jau galėtų pretenduoti į fenomeno apibūdinimą. Kai aplink tiek skandalų, dalybų ir skyrybų, šių vyrukų neperliejama draugystė maloniai stebina. Lietuvoje Makso laukia draugai ir gerbėjai, o Vokietijoje – dvi mylimos – dukra ir žmona. Atlikėjas dėkingas savo moterims už palaikymą, kai ir tėvams, kurie net ir sunkiems jiems laikais leido sūnui muzikuoti. Maksas tikina niekam nepavydintis, su nieko nekonkuruojantis, o gyvenantis savo gyvenimą, persmelktą kūryba bei meile artimiesiems ir draugams.
– Esu čia nupieštas toks pozityvus, nors nesu toks visiškai baltas ir pūkuotas, ir velnių manyje irgi nemažai.
– Kas man atrodo labai žavinga, tai reta lietuviams vaikinams būdinga savybė – ilgą laiką išlaikyta draugystė. Visą tą laiką, kol muzikuojate, per sėkmes ir nesėkmes, jūs trise pradėjote ir vis dar dviese tebegrojate.
– Dėl draugystės visuomet sakiau, kad tai, kad mes jau ketvirtį amžiaus esame scenoje ir kūryboje, yra tik draugystės dėka. Vienas su kitu bendraujame, domimės, kuo kuris gyvena ir tai vyksta nuolatos. „Biplan“ pradžia buvo trijų jaunuolių noras būti kažkuo ir patikti panelėms, atnešti į šį pasaulį kažko, ko dar niekas nėra pasakęs. Kai tau 15 metų, tu sprogsti iš vidaus ir manai, kad supranti viską geriau už kitus ir visa tai reikia papasakoti visiems. Pradėjome trise – Olegas, Artiomas ir Maksas. Tai buvo utopija, nes groti mes nemokėjome, laikai nebuvo patys lengviausi, nebuvo aišku, kas iš to viso gausis, ir tai buvo avantiūra. Turiu daug draugų, kurie taip pat tuo metu pradėjo groti, kažką bandyti, kaip ir mes. Kažkur jiems nepasisekė, kažko jie nepadarė ir dabar jie nesusiję su muzika, nors gal labai dėl to gailisi. O „Biplan“ kažkurioje vietoje pasisekė eiti savo keliu. Kitas mums padėjęs dalykas buvo pažintys su išmanančiais žmonėmis, kurie įdėjo mums į galvas, kaip reikia groti. Trečia, mus kažkas laiku pastebėjo ir padėjo atsidurti radijo stočių eteryje.
– Jūs gana greitai pradėjote uždirbti pinigų ir tuo juodu laiku, kai viena krizė keitė kitą, uždirbote gana nemažai.
– Ne, tai nebuvo dideli pinigai tiems 1995–1996 metams. Be to, dalį jų mums reikėjo pasilikti sau ir savo merginoms, dalį pinigų parnešdavau tėvams, bet pilnai juos išlaikyti tų pinigų nepakako. Be muzikos dirbome įvairius pašalinius darbus, kurie netrukdė užsiimti muzika. Vaikinai pardavinėjo knygas Rusų dramos teatre ir kituose taškuose. Knygų temos buvo gana keistos – ezoterika, tuo metu madinga astrologija, pigūs detektyvai.
– Kada atėjo tas momentas, kuomet supratote, kad tai jau sėkmė?
– Tai buvo 1998 metais, nors jau nuo 1995 metų, kada vis norėdavome grįžti į sceną, supratome, kad „susirgome“. 1996 metais pradėjome jau galvoti apie įrašus, buvo pirmosios dainos anglų kalba, kurios pateko į radijo stočių eterį. 1997 metais gavome kvietimą į atgimusį „Roko maršą“, kur trijuose koncertuose pasirodėme su tuometiniais scenos grandais. O 1998 metais buvo pirmas darbas rimtoje įrašų studijoje, praleidus daug valandų su rimtais garso operatoriais, garso režisieriais ir garso inžinierium, kuris atliko daug ir dabar vadinamojo muzikinio prodiusavimo darbo. Nors idėjos buvo mūsų, bet garso inžinierius Raimis Trilikauskis mums aiškino kaip kas turi suskambėt. Esam jam labai dėkingi, o iš viso to išėjo albumas „Braškės“ su dainomis „Labas rytas“, „Ketvirtadienis“, „Nupiešiu“.
– Mane stebina, kad po tiek metų išsaugojai atmintį ir dėkingumą tiems žmonėms, kurie padėjo jums, kai dar nebuvote žymūs.
– Kitaip negaliu, juk tie žmonės daug prisidėjo, įnešė daug idėjų mums į galvas ir tokių žmonių yra labai daug.
– Kuri daina tavo manymu verta tikro hito pavadinimo: „Amore“, „Anzelmutė“?
– „Anzelmutė“ yra labiau daina-pokštas, nes Justui Mamontovui buvome pažadėję perdaryti kažkurią liaudišką dainą ir tai atlikome vos ne per vieną dieną, bet ta daina „iššovė“ ir atvedė dar daugiau įvairaus amžiaus klausytojų. Tuomet pradėjome pokštauti su savo dainomis, t. y. prasidėjo toks sveikas muzikinis chuliganizmas, kartais iš šios dienos perspektyvos žiūrint, netgi jau nesveikas. Kai kurių dainų galėjo ir nebūti, bet jos vis tik atsirado. Todėl iki šiol mus publikai dar pristato kaip scenos chuliganus.
– Ar scena tau vaidinimas ar visgi gyvenimas?
– Iš vienos pusės scena yra vaidinimas, nes esi iš dalies personažas, bet, kita vertus, scenoje esi pačiu savimi, nors ir paryškintas ir padažytas. Todėl galiu save vadinti ir artistu.
– Kada tavo tėvai suprato, kad jiems patinka ką tas jų vaikas daro, ar taip niekada ir neatsitiko?
– Tėvai suprato iš karto. Augau aš pakankamai laisvai besirinkdamas kuo užsiimti. Mama mano menininkė, o tėvas dirbo tarpmiestinėje telefonų stotyje, jis gal atsargiau žiūrėdavo į mano užsiėmimus. Mama leisdavo visaip pasireikšti. Momentas, kada supratau, kad tėvai manimi didžiuojasi, buvo pirmieji koncertai.
Mano dukra taip pat muzikuoja ir pakankamai anksti pasiekė sėkmės, surinkusi daugiau peržiūrų, nei kai kurios tėvelio dainos. Dukrai leidžiame daryti tai, kas jai patinka, t. y. muzikuoti ir dainuoti. Ji nuo vaikystės matė, kad mama ir tėvas dainuoja, viena močiutė šokėja, o kita dailininkė, o senelis buvo būgnininkas. Ta aplinka jai labai natūrali ir nuo pat vaikystės lenkė dainuoti, ji turi gerą klausą ir ritmo jausmą. Bet manęs nestebins, jei staiga jai dainavimas nebepatiks, o norės užsiimti, tarkim, archeologija. Taip pat nenustebins, jei ji po kelių metų pakvies mane į savo koncertą.
Man tenka gyventi ir Vokietijoje, kur yra mano šeima, ir Lietuvoje, kur mano darbai. Ir taip gyventi man nelabai patinka – yra beprotiškai sunku ir neužtenka laiko pabūti su šeima. Kai tavęs reikia, tiesiog fiziškai, kad būtum šalia, o tu negali... Taip buvo ne kartą, bet tai jau ta teritorija, į kurią kitiems neleidžiu patekti.
Visą pokalbį žiūrėkite laidoje