Vienas iš patikimų artimesnės pažinties su gimtojo krašto istorija, papročiais, tradicijomis būdų – apsilankymas krašto muziejuje. Lietuvoje muziejų yra gerokai per šimtą – pažintį su gimtinės praeitimi galima pradėti mokyklų, viešųjų įstaigų, privačiuose muziejuose, galima apsilankyti nacionaliniuose, respublikiniuose, savivaldybių ir net virtualiuose muziejuose.
Kiekvienas kraštas turi išsaugojęs ką parodyti, kuo pasidžiaugti. Viename iš seniausių – prieš beveik 85 metus įkurtame Rokiškio krašto muziejuje peno akims, protui ir širdžiai ras kiekvienas lankytojas. Muziejus ypatingas dar ir tuo, kad tai pirmoji tokio tipo įstaiga, įkurta dvare. Kaip pasakoja Rokiškio krašto muziejaus direktorės pavaduotoja Dalia Kiukienė, tai įvyko 1940 metų vasarą, iš dvaro pasitraukus grafams Pšezdzieckiams. Tiesa, audringi to laikotarpio įvykiai buvo privertę muziejininkus palikti dvarą, bet nuo 1952 metų jis čia įsikūrė nuolatinai.
Prisimenant pirmuosius muziejaus kūrimo žingsnius reikėtų grįžti į 1933-iuosius, kai būrelis krašto šviesuolių susibūrė į kraštotyros draugiją ir atidarė muziejų. Po įsteigimo muziejus glaudėsi įvairiose vietose, entuziastai aktyviai rinko išliekamosios vertės daiktus. Žinoma, kad 1939 metais muziejaus fonduose buvo 1046 eksponatai.
1940 metais, kai Rokiškio dvare gyvenę grafai Pšezdzieckiai buvo priversti palikti Lietuvą, iškilo grėsmė likusioms meno vertybėms. Rokiškėnai pradėjo rūpintis, kad jos nežūtų. Švietimo komisariatas leido kraštotyros muziejų perkelti į dvaro rūmus. Miesto burmistras įstaigai paskyrė 16 Rokiškio dvaro kambarių. Buvo pradėta rengti ekspozicija. Tačiau dar nespėjus jos užbaigti Raudonosios armijos atstovai pareikalavo dvaro rūmus perduoti jiems. Muziejui vis dėlto pavyko išsiderėti 11 kambarių ir, viską sutvarkius, dvare atidaryti ekspozicijas.
Muziejaus istorijoje įrašyta, kad 1940 metais muziejus buvo paskelbtas valstybine įstaiga, vietoje kraštotyros jam suteiktas kultūros muziejaus vardas. Šiandien, kaip sako D. Kiukienė, Rokiškio krašto muziejuje sukaupta ir saugoma per 100 000 įvairių eksponatų.
Susitikimas su istorija
Rokiškio krašto muziejaus rūmai matyti iš tolo ir lankytojus pasitinka baltuojantys tarp senų parko medžių, nušviesti ypatingos didybės bei paslapties dvasios. Palikus automobilį aikštelėje pagrindinio pastato link einama parku – alėjos taku pro žalią veją, gėlynus. Sakoma, kad toje vietoje, kur dabar pagrindinė veja, anksčiau taip pat buvo didžiuliai gėlynai. Grafai labai mėgo ir vertino bijūnus, ypač baltus, ir kai jie birželio mėnesį sužydėdavo, nuo gausaus žiedų baltumo net naktimis šviesu būdavo.
Joninės – grafo vardo diena per bijūnų žydėjimą būdavusi ypatinga šventė. Pasakojama, kad vasarą priešais dvaro rūmus stovėdavo vazonai su didžiulėmis palmėmis. Antrojo pasaulinio karo pabaigoje jas išsivežė vokiečių kariuomenė. Pakilus laiptais į rūmų terasą tiesiog būtina atsigręžti atgal – tiesiai priešais akis išdygs Rokiškio bažnyčios, kurią, regis, tolokai palikome, bokštai.
Centrinis rūmų įėjimas įrengtas taip, kad už kilometro esanti bažnyčia būtų puikiai matyti. Sakoma, kad paskutinė dvaro savininkė grafienė Hermancija Sapiegaitė-Pšezdzieckienė sekmadieniais, jeigu negaluodavo ir negalėdavo nuvažiuoti į bažnyčią, šioje terasoje, žvelgdama į Dievo namų bokštus, melsdavosi. Rokiškio dvaro rūmus valdė kelios grafų Tyzenhauzų ir Pšezdzieckių kartos, garsėjusios kultūrine ir moksline veikla, sukauptomis kolekcijomis, mecenavimu.
Dvarą iki Tyzenhauzų, atrodo, valdė didžioji kunigaikštienė Elena, Vilniaus vaivada Mikalojus Radvila. 1715 metais Ignoto Tyzenhauzo rūpesčiu rūmai pasipuošė nauju klasicistinio stiliaus ansambliu. Dabartiniai rūmai 1905 metais Jono Pšezdzieckio iniciatyva buvo perstatyti pagal architektų Karolio Jankovskio ir Pranciškaus Lilpopo projektą ir įgijo baroko elementų: paaukštintos ir perplanuotos vidaus erdvės, pristatytas antras aukštas, šoniniai fligeliai, fasadams ir interjerui suteikta romantizmo bruožų.
Turiningas gyvenimas
Sekant dvare įvairiais laikais gyvenusių žmonių likimus matyti, jog tai buvo neeilinės asmenybės. Pradedant grafu Ignotu Tyzenhauzu – Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės gvardijos vadu, kuris buvo sukaupęs didelę vaizduojamojo meno kolekciją ir į Rokiškį atvežęs Ticiano, Rubenso, Karavadžo, kitų garsių menininkų tapybos darbų.
Jo surinktoje vertingų muzikos instrumentų kolekcijoje buvo saugomi Stradivarijaus, Grobločo styginiai instrumentai. Buvo garsios ir vertingos ginklų, sidabro, porceliano, gobelenų kolekcijos. Ignoto Tyzenhauzo sūnus Konstantinas (1786–1853) buvo garsus ornitologas, tyrinėjo paukščius, rašė straipsnius, sukaupė didžiulę paukščių iškamšų kolekciją. Jis taip pat tyrinėjo ir žuvis, vabzdžius, jo vardu pavadinta vabzdžių gentis ir dumblių rūšis. Dvaro oranžerijoje Konstantinas augino retus augalus.
Jo sesuo Sofija Tyzenhauzaitė Šuazel-Gotjė buvo garsi rašytoja, kūrusi romanus prancūzų kalba. Konstantino sūnus Reinoldas Tyzenhauzas visą gyvenimą daug dėmesio skyrė labdarai, kultūrai, muzikai. Dvare jis įsteigė muzikos mokyklą, liaudies dirbinių, audinių muziejų. Grafo Reinoldo sesuo Marija savo filantropine veikla garsėjo ne tik Rokiškyje. Ji mėgo lieti akvareles, architektūrinius peizažus.
Jos vyras grafas Aleksandras Pšezdzieckis – istorikas, savo lėšomis išspausdinęs Jano Dlugošo kroniką, kitų istorikų veikalus. Tokie žmonės per ilgus dešimtmečius dvare buvo sukaupę daugybę istorinių, kultūrinių, meno vertybių. Deja, neramūs laikai padarė savo – daug vertybių nukentėjo per nacionalizaciją, karo, pokario metais.
Laimei, muziejininkai sugebėjo dalį jų surinkti, išsaugoti ir dabar gali pateikti visų dėmesiui. Daugiausia eksponatų byloja apie paskutinių dvaro savininkų – Marijos Tyzenhauzaitės-Pšezdzieckienės anūko Jono Pšezdzieckio, jo gražuolės žmonos Hermancijos bei jų vaikų gyvenimą.
Pora taip pat tęsė kultūrinę veiklą. Yra žinoma, kad grafas domėjosi lietuvių liaudies meno paminklais ir juos rinko. Iš Krokuvos į Rokiškį buvo atsivežęs dailininką Pranciškų Kšivdą- Polkovskį, kuris, grafo remiamas, keliavo po apylinkes ir piešė kryžius bei koplytėles. Dalis jo piešinių buvo išspausdinta 1909 metais išleistame albume „Kryžiai Lietuvoje“.
Grafienė į dvarą buvo pakvietusi audimo instruktorių, kuris turėjo išmokyti kaimo moteris austi žakardinėmis staklėmis. Dvarininkė tokias stakles moterims ir parūpino. Paskutinysis Rokiškio dvaro savininkas dvarą valdė 1897–1940 metais. Prasidėjus karui šeima buvo priversta trauktis į Lenkiją. Rokiškyje išdrįsęs pasilikti sūnus buvo suimtas, ištremtas ir lageryje 1945 metais mirė. Žinoma, kad pats grafas J. Pšezdzieckis 1944 metais žuvo Varšuvos sukilime. Jo žmona po trejų metų taip pat mirė.
Išliko fotografijose
Rokiškio dvare, nesvarbu, kas tuo metu šeimininkavo – Tyzenhauzai ar Pšezdzieckiai, nuolat virė kultūrinis gyvenimas. Grafai žavėjosi muzika, daile, todėl dažnai rengdavo vakarėlius, pasikviesdavo kultūros ir visuomenės elitą. Didžiojoje dvaro menėje, kuri stebina nuostabia akustika, dažnai vykdavo koncertai.
Grafai daug dėmesio skyrė vaikų lavinimui ir auklėjimui, todėl samdė geriausius mokytojus, žymius muzikus bei dailininkus. Kaip gyveno, ką veikė, ką mėgo grafų Pšezdzieckių šeimos nariai bei jų artimieji, galima sužinoti iš gausybės išlikusių fotografijų.
Fotografavimas buvo mėgstamas grafo Jono užsiėmimas, jį taip pat mėgo ir jo vaikai. Išliko nuotraukų, kuriose įamžinti – nuo pat kūdikystės iki pilnametystės – visi penki grafų vaikai, jų žaidimai.
Fotografuoti ir atvykę svečiai, taip pat išvykos į kitus dvarus, kelionės į gamtą, į užsienį. Daug fotografuota namuose – vartant albumą atrodo, kad fotoaparatas retai būdavo išleidžiamas iš rankų. Fotografuotas kiemas, pastatai, vidaus interjeras, gyvūnai, žiemos pramogos, automobiliai ir kt.
Muziejus turi surinkęs net 1100 fotografijų ir negatyvų iš Rokiškio dvaro. Praėjusiais metais buvo išleistas Dalios Kiukienės ir Marijonos Mieliauskienės sudarytas albumas „Rokiškio dvaras ir jo savininkai fotografijose XIX a. pab. – 1940 m.“ Jame atspausdinta per 150 fotografijų, atskleidžiančių grafų pomėgį fotografuoti bei jų gyvenimo kasdienybę.
Nuotraukose užfiksuota ir kaip dvaro rūmai buvo pertvarkomi, kaip atrodė darbams prasidedant ir kaip – juos pabaigus. Įamžintas ir rūmų valgomasis su ant balta staltiese dengto stalo sudėtomis vaišėmis. Yra viename iš rūmų kambarių įrengto altorėlio, rūbinės, laiptų aikštelės ir daugybė kitų nuotraukų.
Tarp daiktų iš praeities
Šiandien pravėrus rūmų duris ir įžengus į muziejų laukia malonus susitikimas su praeitimi, su istorija. Valgomajame, kuriame išlikę autentiški baldai, senajame bufete dar galima pamatyti lėkštes, iš kurių buvo valgoma per šventes. Tas lėkštes, kaip ir kitus karališkojo porceliano indus, į Rokiškį atsivežė grafienė.
Grafų vaikų kambaryje – taip pat daug įdomių eksponatų. Yra autentiškų grafaičių drabužėlių, kuriuos išsaugojo ir muziejui padovanojo buvusi grafų vaikų auklė. Šiame kambaryje galima apžiūrėti žaislinius porceliano servizus, grafaičių sukurtus grafikos darbelius ir kita.
Įdomu užsukti į kambarį, kuriame pateikiama Rokiškio grafų drabužių kolekcija. Po stikliniais gaubtais – kelios autentiškos grafienės H. Pšezdzieckienės ir panelių grafaičių suknios, jodinėjimo kostiumai, puošnūs grafo apdarai. D. Kiukienė rodo siuvinėtą tuniką-apsiaustą. Į ją grafienė įsisupdavo vos pabudusi ir skubėdavo duoti tarnams dienos nurodymus.
Keletas kolekcijos suknių – siuvinėtų įmantriais raštais, puoštų raukiniais – paveldėtos grafų šeimos relikvijos. Vaikštant po rūmus kviečiama užsukti į stilingą grafienės H. Pšezdzieckienės svečių priėmimo kambarėlį, kuriame vykdavo malonūs pasisėdėjimai su bičiuliais prie arbatos puodelio.
Grafo darbo kabinete – milžiniškas žemėlapis, sudarytas dar 1848 metais. Jame pavaizduota ir tuometė Rokiškio grafystė su palivarkais. Dvaro rūmuose eksponuojamas visą sieną dengiantis barokinis gobelenas, čia gausu Europos tapytojų drobių, išsaugotų vazų, žvakidžių, senovinių baldų.
Prieš kelerius metus Rokiškio dvare apsilankiusios grafų Pšezdzieckių giminaitės apstulbo ir maloniai nustebo pamačiusios vaikystę ir jaunystę menančius daiktus.
Ne tik kultūros vertybių saugotojas
Rokiškio muziejus – ne tik kultūros vertybių saugotojas. Jis ir švietimo įstaiga, ir pramogų, laisvalaikio vieta. Muziejininkai yra parengę ir šiandien vykdo per 30 įvairių edukacijų, skirtų ne tik vaikams, bet ir suaugusiesiems.
Dar viena svarbi muziejaus veiklos sritis – leidyba. Rengti vis naujus leidinius tapo įprastu darbu. Pirmieji lankstinukai, katalogėliai buvo kuklūs, nedideli, sumaketuoti savo jėgomis. Tačiau sukaupta patirtis, įvairių projektų lėšos nulėmė, kad pastarųjų metų muziejininkų leidiniai tiek savo poligrafine išvaizda, tiek turiniu yra ypač kokybiški. Ne veltui Rokiškio muziejus kviečiamas į tarptautinę knygų mugę ir jungtiniame respublikos muziejų stende pristato naujausius leidinius.
Daugiau skaitykite naujienos.lt