Visgi nė vienas šių gyvūnų nėra toks žymus, o kartu ir taip liūdnai pagarsėjęs, kaip lenktyninių žirgų karalius Shergaras. Nors Shergaras yra bene puikiausias kada nors gyvenęs lenktyninis žirgas, tačiau tai, kas jam nutiko, užgožia net jo įspūdinguosius pasiekimus lenktynėse.
Kas buvo tas Shergaras? Ir kas nutiko garsiausiam pasaulyje lenktyniniam žirgui?
Nepaprastai sėkmingas startas
Milijardieriui Aga Chanui – daugiau nei 15 mln. izmailistų musulmonų (šiitų atšaka) dvasiniam lyderiui – priklausiusiam ypatingajam Shergarui jau nuo pradžių buvo lemta tapti legenda. Kai Chanas 1978 metais paskelbė, kad kai kuriuos savo auginamus vienerių metų amžiaus kumeliukus išsiųs dresuoti į Didžiąją Britaniją, Shergaras užsienin iškeliavo jau kitais metais. Čia su juo dirbo vienas geriausių žirgų trenerių visame pasaulyje.
Shergaras buvo bėras grynakraujis lenktyninis kumeliukas, kuris, kaip buvo teigiama, buvo lengvai auklėjamas ir garsėjo savo geru temperamentu. Tačiau labiausiai Shergaras išgarsėjo dėl savo žaibiško greičio ir jėgos.
Chanas nusprendė, kad po metus trukusių treniruočių jaunasis žirgas jau buvo pasirengęs žengti į lenktynių trasą. 1980 metų rugsėjį Shergaras sudalyvavo pirmosiose savo lenktynėse, kurias jis laimėjo dviejų su puse žirgo ilgio skirtumu (maždaug 6 metrų atstumu – Delfi). Tai buvo nepaprastai sėkmingas startas. O savo pirmąjį neilgiai trukusį lenktynių sezoną jis sugebėjo užbaigti antrosiose lenktynėse užėmęs antrąją vietą.
Jau po pirmųjų metų į šį žirgą nukrypo visų akys. O kai 1981 metų birželį Shergaras laimėjo Epsomo Derbio lenktynes milžiniška – net dešimties žirgo ilgių (maždaug 24 metrų – Delfi) – persvara, žirgų lenktynių pasaulyje jis buvo iškeltas ant pjedestalo. Tai buvo didelis netikėtumas: iki tol menkai žinotas žirgas debiutantas lenktynes laimėjo didžiausiu istorijoje skirtumu.
Praėjus vos trims savaitėms Shergaras iškovojo dar vieną įsimintiną pergalę: Airijos Sweeps derbį jis be jokio vargo laimėjo keturių žirgo ilgių (maždaug 9,6 metrų – Delfi) persvara. Vos po mėnesio jis vėl iškovojo auksą, užimdamas pirmąją vietą karaliaus Jurgio VI ir karalienės Elžbietos vardais pavadintose lenktynėse – ir vėl keturių žirgo ilgių persvara.
Shergarą būdavo nesunku pastebėti lenktynių trasoje – jį buvo galima atpažinti iš keturių baltų „kojinių“ ir ryškios baltos spalvos žymės ant snukio. Be to, šuoliuodamas jis mėgdavo iškišti liežuvį. Jis buvo ypatingas ne tik dėl to, kad laimėdavo dideliu skirtumu: susižavėjimą kėlė ir tai, kaip iš pažiūros lengvai šis žirgas įveikdavo konkurentus.
Būdamas nuovokus verslininkas, Chanas savo Shergarą „išleido į pensiją“, šiam užėmus ketvirtą vietą Donkasteryje vykusiose paskutinėse sezono lenktynėse – St. Leger varžybose. Vos trejų metų amžiaus grynakraujo žirgo pasitraukimas iš aktyvaus sporto, gyvūnui vis dar demonstruojant puikius statistinius rodiklius, užtikrino, kad žirgo nešamo uždarbio potencialas bus nepaprastai didelis.
Herojaus sutikimas smaragdinėje Airijoje
Shergaras, kuris buvo ką tik karūnuotas Europos metų žirgu ir smarkiai pranoko savo artimiausius konkurentus, buvo itin trokštamas pirkinys. Pranešama, kad jo savininkas Aga Chanas atmetė ne vieną pelningą pasiūlymą jį sukergti su kumelėmis Jungtinėse Amerikos Valstijose. Galiausiai žirgą nuspręsta įkurdinti smaragdine sala pramintoje Airijoje, Kildero grafystėje įsikūrusiame Balimeno žirgyne. Čia 1982 metais turėjo prasidėti jo „pasimatymų“ gausus rujos sezonas. Bet pirmiausia Airijoje jam buvo surengtas įspūdingas sutikimas: 1981 metų spalį žirgas buvo iškilmingai pravestas centrine Niubridžo gatve.
Rašytojas Miltonas Toby’is, kuris specializuojasi arklių auginimo teisės ir grynakraujų žirgų lenktynių srityse, rašė, kad Shergaras buvo „nacionalinis herojus Airijoje... ir viena iš šalyje labiausiai atpažįstamų sporto garsenybių – tiek žirgų, tiek ir žmonių pasaulyje.“
Chanas pardavė 40 akcijų po 120 tūkst. JAV dolerių už kiekvieną už Shergaro paslaugas apvaisinant kumeles bei su akcininkais sukūrė sindikatą. Po sėkmingų pirmųjų kergimo metų pasaulio šviesą išvydo 36 jaunikliai: 17 kumeliukų ir 19 kumelaičių. Bene sėkmingiausias jo palikuonis buvo Anthaalas, kurį pirkėjas įsigijo už 3,1 mln. ginėjų. Šis žirgas 1986 metais laimėjo Airijos St. Leger lenktynes, artimiausią varžovą nesunkiai įveikęs penkių žirgo ilgių atstumu (maždaug 12 metrų – Delfi).
1983 metų vasarį Shergaras buvo labai paklausus „jaunikis“: antrajam kergimo sezonui jam buvo numatyta apvaisinti net 55 kumeles. Planuota, kad per ateinantį sezoną jis savo akcininkams uždirbs ne mažiau nei 1 mln. svarų sterlingų. Tačiau nieko panašaus neįvyko.
Ar įmanoma pavogti grynakraujį eržilą?
„Atvykome Shergaro. Už jį norime gauti 2 mln. svarų sterlingų“, – pareikalavo užpuolikai. Tokį reikalavimą išgirdo vyriausiasis Balimeno žirgyno arklininkas Jimas Fitzgeraldas, kai 1983 metų vasario 8-osios vakarą jį apsupo trijų kaukėtų vyrų grupė. Trijulė įsiveržė į vyro namus, įrengtus to paties žirgyno teritorijoje, ir pareikalavo, kad šis juos nuvestų juos į arklidę, kurioje buvo laikomas garsusis lenktyninis žirgas. Užpuolikai J. Fitzgeraldo šeimą užrakino kambaryje ir vyrui pagrasino ginklu, tad jam neliko nieko kito, kaip tik paklusti.
J. Fitzgeraldas įrodinėjo, kad grobikų grupę sudarė mažiausiai šeši, galbūt net devyni vyrai. Visgi visi, išskyrus vieną, nebuvo agresyvūs. Arklininkas buvo priverstas Shergarą nuvesti į užpuolikų atsigabentą specialų gardą arkliams vežti. Po to vyras užrištomis akimis buvo įgrūstas į automobilį. Jis prisimena, kad buvo vežiojamas maždaug keturias valandas, o paskui šiurkščiai buvo išmestas iš transporto priemonės.
J. Fitzgeraldas buvo išlaisvintas vos už 32 km nuo žirgyno. Jam buvo pasakyti tik du dalykai: pirma, kad gauja netrukus su juo susisieks, o norėdami patvirtinti savo tapatybę užpuolikai pasakys kodinius žodžius „Karalius Neptūnas“. Antrasis, daugiau nerimo keliantis nurodymas buvo jokiais būdais nesikreipti į Airijos policiją (air. An Garda Siochana), jei arklininkas nenorėtų, kad jo šeima būtų išžudyta.
Per kelias valandas akcininkai, Shergaro veterinaras, buvęs Airijos kariuomenės kapitonas ir Airijos teisingumo ministras tarpusavyje susisiekė telefonu, norėdami pasitarti, kaip toliau elgtis įvykus tokiai nelaimei. Apie 4 val. ryte, praėjus daugiau nei septynioms valandoms po žirgo pagrobimo, J. Fitzgeraldui pavyko susisiekti su Šveicarijoje buvusiu Aga Chanu. Pastarasis nusprendė, kad atėjo laikas pranešti policijai, tačiau padėtis dabar buvo dar sudėtingesnė, nes pagrobėjų pėdsakai jau buvo seniai atšalę.
Informacijos nuotrupas apie įvykį galėjo suteikti tik pats J. Fitzgeraldas, kuris, deja, negalėjo atpažinti nė vieno gaujos nario, bet prisiminė, kad vienas iš vyrų kalbėjo su šiaurietišku airišku akcentu, o kitas gaujos narys atrodė turintis patirties su žirgais. Tad tokia informacija menkai galėjo pagelbėti.
Tyrimas buvo sudėtingesnis dar ir dėl to, kad gauja Shergarą pagrobė likus vos dienai iki Geoffo hipodromo varžytinių. Tai buvo svarbus įvykis žirgų lenktynių pasaulyje, tad tą dieną Airijos keliais važinėjo daugybė specialių transporto priemonių arkliams gabenti. Vadinasi, aptikti tokį gardą su žymiuoju Shergaru buvo praktiškai neįmanoma užduotis.
Pagrobėjai kelis kartus bandė susisiekti su Aga Chanu, iš jo reikalaudami 2 mln. svarų sterlingų dydžio išpirkos. Baimindamiesi, kad policija nesusektų iš kur jie skambina, grobikai kelis kartus telefono ragelį padėjo nepraėjus 90 sekundžių. Chanas nusprendė su gauja nesiderėti, manydamas, kad jeigu išpirką sumokės, Airijos lenktyninių žirgų lenktynių pramonei bus priklijuota nusikaltėliams pelningos veiklos etiketė ir iškils pavojus, kad ateityje pasikartos panašių nusikaltimų.
Taip greitai viskas ir baigėsi. Shergaro, geriausio kada nors gyvenusio lenktyninio žirgo, daugiau niekas niekada nebeišvydo.
Neišnarpliotas detektyvas: kas gi pavogė garsųjį žirgą?
Dar iki šių laikų sklando kelios kraupios teorijos, kokie asmenys slypi už šio žiauraus nusikaltimo. Viena keistesnių spėlionių yra ta, kad žymųjį žirgą pasigrobti nusprendė tuometinis Libijos diktatorius, pulkininkas Muammaras al Gaddafis. Savo sąmokslui įgyvendinti jis neva įdarbino Naujojo Orleano mafiją.
Visgi labiau tikėtina teorija, kuriai pritarti linkę nemažai žmonių, yra ta, kad už Shergaro pagrobimą yra atsakinga pinigų stokojusi Laikinoji Airijos respublikonų armija (IRA), nes būtent praėjusio amžiaus devintajame dešimtmetyje ši paramilitarinė ginkluota organizacija ėmė vis dažniau organizuoti įvairius pagrobimus.
Tai patvirtina buvusio IRA žvalgybos vado Kierano Conway’aus nacionaliniam britų transliuotojui BBC duotas komentaras. Airis tvirtino, kad „tuo metu trūko pinigų, vykdyti bankų apiplėšimus ir panašius nusikaltimus buvo daug sudėtingiau nei aštuntojo dešimtmečio pradžioje: pinigų reikėjo iš kažkur gauti, tad buvo nuspręsta imtis grobimų taktikos.“
Keletas buvusių IRA narių ir informatorių padarytų pareiškimų leidžia nuspėti, kokia buvo labiausiai tikėtina trumpo Shergaro gyvenimo pabaiga.
Įkalinimo bausmę atlikęs IRA informatorius Seanas O'Callaghanas yra sakęs, kad esą girdėjo pasakojimų, jog legendinis lenktyninis žirgas buvo nudobtas praėjus vos parai po jo pagrobimo iš Balimeno žirgyno. Kalbėta, kad nepatyrę gaujos nariai neva visiškai neįvertino penkerių metų amžiaus žirgo jėgos, todėl, negalėdami jo suvaldyti, gyvūnui į galvą beširdiškai paleido kulką.
Šią teoriją vėliau atkartojo dar vienas buvęs IRA narys, duodamas interviu Didžiosios Britanijos dienraščiui „Sunday Telegraph“: „Shergaras buvo nušautas iš kulkosvaidžio. Visur telkšojo kraujas, o žirgas net paslydo savo paties kraujo klane. Girdėjosi daugybė keiksmų, nes arklys niekaip nenorėjo nugaišti. Tai buvo labai žiauri mirtis.“
Airijos respublikonų armija niekada oficialiai neprisipažino pagrobusi ar nužudžiusi Shergarą. Kadangi žirgo palaikai niekada nebuvo rasti, nėra galimybės visiems laikams atmesti įvairiausias sklandančias teorijas. Šalyje, kuri tapo daugybės žiaurumų, įvykdytų IRA praėjusio amžiaus devintajame dešimtmetyje, liudininkė, šis žiaurus nusikaltimas – nors ir ne pats baisiausias iš visų padarytų – stipriai įsivirtino kolektyvinėje tautos atmintyje.