Nors atrodo, kad šis paprotys – beje, skaičiuojantis jau tūkstančius metų, – baigia nunykti, tokių vaizdų vis dar galima pamatyti moterų taip mėgstamose romantinėse komedijose ar tikrose lietuviškose vestuvėse.
O pavarčius Pasaulio vestuvių tradicijų enciklopediją – taip taip, yra ir tokia! – paaiškėja, jog pradžią šiai konkrečiai tradicijai davė senovės mitas apie romėnų karių vykdytą masinį sabinų moterų grobimą ir žaginimą, žinomas kaip „Sabinių pagrobimas“.
Tiesa, istorikai negarantuoja, kad tikslu lotynišką žodį „raptio“ versti kaip prievartavimą, mat senoji jo reikšmė atspindi tik pagrobimą, tačiau net mituose vargu ar moterys buvo grobiamos prieš jų valią šiaip sau, dėl sportinio azarto.
Keisčiausia, kad šis pasibaisėtinas įvykis – mitologinis ar ne, nesvarbu, – kažkaip persikėlė į romėnų vestuvines tradicijas. Nuotaka „pabėgdavo“ nuo jaunikio pas savo motiną, jaunikis su draugais ją vydavosi, sučiupdavo ir visi kartu – ne vienas būsimas vyras – parsinešdavo jaunamartę atgal į namus.
Ilgainiui ir slenkstis įgijo svarbią prasmę. Pavyzdžiui, Britanijoje baimintasi, kad šią namų dalį kas nors gali prakeikti ar pakišti po juo kokį nors „burtą“, kuris suardys santuoką ar dar blogiau – padarys jaunosios žmonos įsčias bergždžias. Dėl to jaunikiai ir nešiodavo nuotakas ant rankų, kad tik jų kojos nepaliestų slenksčio.
Dabar šią tokio papročio prasmę mažai kas atsimena ir dar mažiau kas bijo. Tad jei jo laikosi, tai tik dėl to, jog smagu.