Šiltnamyje įsikūręs vyras nepaiso visuomenės normų: gyvenu kaip noriu

„Gyvenu kaip noriu“, – sako 68 metų Marijampolės savivaldybės Pabuktės kaime gyvenantis Kęstutis Laukys, nepaisantis visuomenėje priimtų normų, stereotipų, pats kuriantis savo gyvenimą.

Štai nusprendė ir nuo praėjusio rudens apsigyveno šildomame šiltnamyje šalia auginamų gėlių, agurkų, paprikų, pomidorų, nors netoliese turi butą. Savojo daugeliui neįprasto gyvenimo būdo jis nesistengia niekam įpiršti ar primesti, mano, jog kiekvienas turime galimybę susikurti trokštamą gyvenimą.

Nelaimingi – dėl nepamatuotų norų

K. Laukys šiame plastikiniame šiltnamyje pasistatė krosnį su ilgu dūmtraukiu, lovą, stalą, taburetę, turi kompiuterį su internetu, įvesta elektra, šiltas ir šaltas vanduo.

„O ko daugiau reikia? Sutaupau kurui, nes nereikia ir buto, ir šiltnamio šildyti. Asla čia išklota šiaudais, tad nereikia ir grindų plauti. Nėra apibrėžimų, nuorodų, kaip kas turi gyventi, kaip nori, taip gyveni“, - paaiškino pašnekovas.

Jau ir pasekėjų turintis, neretai svečių sulaukiantis marijampolietis teigia, jog net prašomas nelinkęs dalinti patarimų, aiškinti, kaip reikia gyventi. Ir su visada nelaimingais, niurzgliais stengiasi nebendrauti. Paklaustas, kodėl dalis žmonių tokiais tampa, minutėlę pagalvojęs, pašnekovas svarstė, jog galbūt kai kurie nedrįsta paimti gyvenimo į savo rankas, kažką pakeisti, jeigu gerai nesijaučia, jiems reikia gairių, nuorodų, kaip gyventi, ką dirbti.

Paklaustas, kokie šio gyvenimo būdo privalumai, atsakė, jog jaučiasi visaverčiu, laisvu žmogumi. Sovietmečiu, anot jo, negalėjai pasirinkti gyvenimo būdo, privalėjai būti apskaitoje, dirbti.

O kas suteikia gyvenimo pilnatvės jausmą? Anot K. Laukio, tai natūralių gamtos dėsnių laikymasis. „Mes visi esame gamtos dalis, o ne kokie mutantai. Kas už mus pačius geriau gali žinoti, ko mums reikia? Tik nereikia paisyti draudimų – negalima, nereikia. Kad ir mano gyvenimas šiltnamy – daug kam tai atrodo neįprasta, neįmanoma. Aš čia pat guliu, tad nereikia anksti ryte bėgti iš buto užkurti krosnies, pasižiūriu į termometrą ir va, jau matau, kad reikia atsikelti ir pašildyti šiltnamį. Aplink – gėlių žiedai, augaliukai žaliuoja – man nieko netrūksta. Mus nelaimingais padaro ir nepagrįsti, nepamatuoti norai – kiek nereikalingų daiktų namuose esame sukaupę, juk kasdienai reikia tiek nedaug. Aš gyvenu apsuptas gamtos – išėjęs girdžiu paukščiukus, mano minčių nedrumsčia nei radijas, nei televizorius, naujienas perskaitau internete“, – atviravo marijampolietis.

Praėjusį rudenį K.Laukys nusprendė apsigyventi šiltnamyje.
Asmeninio archyvo (Aldonos Katilienės) nuotr.

Pabrėžė, kad reikia kitokį mąstymą – savo sugalvotą įsileisti į galvą, o ne taip, kaip kaimynas daro. Pavyzdžiui, aplink visi jo kaimynai dirba žemę, o jis to nedaro – šiaudų ant žemės pakloja ir sodina. Nors neravi, nelaisto, netręšia, tačiau derliumi nesiskundžia. Paaiškino, jog daržovės, augalai gauna pakankamai maisto medžiagų iš tręštančių šiaudų.

Savo užaugintų gėrybių nepardavinėja, nebent padovanoja, iš kitų taip pat gauna maisto produktų, tad, kaip šypsodamasis paaiškino, su kitais vykdo mainus.

K.Laukio manymu, jeigu nori sveikai maitintis, turi pats užsiauginti sau maistą. „Tu rūpiniesi augalu, ir jis tavimi pasirūpina – turi ir suteikia tau tai, ko reikia. Parduotuvėse esantį maistą paliečia ne vienas žmogus, kol atkeliauja iki mūsų stalo, o iš savo daržo nelietė nė vienas, jis yra tarsi mano organizmo dalis“, - mintimis pasidalijo pašnekovas.

Tiesa, jis taip pat perka kiaušinius, mėsą, pieną iš kitų kaimo gyventojų, medaus, bičių duonelės gauna iš bitininko sūnaus, arbatžolių pats prisirenka.

Per šiuos aštuoniolika metų pasitaisė jo sveikata, išsigydė kamavusį gastritą.

Paliko verslą

K.Laukys savo gyvenimo būdą pakeitė įkopęs į 50-metį. Tuomet savo įkurtai miško ruošimo įmonei vadovavęs verslininkas nusprendė ją palikti. Pasak jo, norint tą įmonę vystyti, plėsti, būtų turėjęs pasiimti paskolą iš banko, tad verslą perdavė sūnui, o pats nutarė pamėginti metus verstis be pinigų.

Tą laikotarpį jis augino ožkas, nutrijas, paukščius, augalus, daržoves, tad maisto nepirko. Savo bute net lemputes buvo išsukęs, kad nereikėtų mokėti už elektrą. „Išlaidų atsisakiau palaipsniui“, - pokalbio metu prasitarė vyras, patikinęs, jog kuo puikiausiai galima turint žemės be pinigų pragyventi. Pasišvietimui pasigamino žibintų iš molio, degino ožkų taukus, kurie neskleidžia kvapo, nerūksta. Tokius penkis žibintus užsidegęs galėdavo skaityti. Sau pasisiūdavo ir drabužius – marškinius, kelnes, švarką iš apdirbtos ožkų, nutrijų, triušių odos, net trejetą metų tiek žiemą, tiek vasarą nešiojo iš beržo tošies pasidarytus batus, kurie buvo labai patogūs.

Asmeninio archyvo (A. Katilienės) nuotr.

„Skirdamas laiko gaminiams visada turi užsiėmimą, nekreipi dėmesio į aplinkinio pasaulio problemas, juk nieko neišprašysi, neišdejuosi. Tokiu gyvenimo būdu išlaikai savo individualumą, jauti savo vertę“, - mano vyras.

Vienam gyvenančiam marijampoliečiui nereikia pagalbos – visus darbus įstengia pats nusidirbti. Dabar, kai nebelaiko gyvulių, nes gauna pensijos, už kurią įsigyja trūkstamų produktų, laiką skiria ne tik augalams, bet ir molinuko namo statyboms, tvarto pertvarkymui.

„Kartą pavasarį pareinu dainuodamas prisirinkęs žolynų – dilgėlių, garšvų – beveik visos žolelės yra valgomos – ir žiūriu, kieme kaimynas stovi ir klausia: ‚Klausyk, kaip tu išgyveni? Mes ir darbus turime, bet sunku pragyventi...“ Atsakiau: „Va, parsinešu žolelių, išsivirsiu pietums, ir dar vakarienei liks, taip ir gyvenu“, – šypsodamasis pasakoja K.Laukys, pridurdamas, jog svarbiausia, kad tebesijaučia žvalus, sveikas, todėl pats gali ir maistu, ir kuru apsirūpinti.

Jo teigimu, tik pakeitęs gyvenimo būdą, palikęs įtemptą darbą, pradėjo gerai jaustis, išsigydė kamavusį gastritą, tad per 18 metų jau užmiršo vaistų skonį. „Kai dirbdavau, būdavo, eidamas į darbą apsičiupinėdavau kišenes, ar pasiėmiau tabletes“,- iškalbinga detale pasidalija pašnekovas.