Pasaulyje, kuriame pagerbtos dar ne visos aukos, rašyti apie budelius ir budeles sudėtinga ir rizikinga. Vis dėlto nesistengdami suprasti, kas pažadina tamsiausią kiekvieno iš mūsų pradą, rizikuojame taip ir nepasimokyti iš istorijos. Muzikantė Susan J. Eischeid taip pat pirmiausia atidavė pagarbą aukoms – išleido knygą apie Aušvico-Birkenau koncentracijos stovyklą išgyvenusią prancūzų pianistę, kompozitorę ir kabareto dainininkę Fanią Fénelon. Sulaukusios garbaus amžiaus Fanios atsiminimai „Playing for Time“ buvo perkelti į ekraną (Fanią vaidino genialioji Vanessa Redgrave). Ir pasaulis išgirdo apie neregėtą muzikos kolektyvą – Aušvico-Birkenau koncentracijos stovyklos moterų orkestrą bei jo įkūrėją, globėją ir naikintoją, stovyklos vyriausiąją prižiūrėtoją Marią Mandl, kurią filme įkūnija šviesiaplaukė Shirley Knight.
Kitaip nei dažnai minimos garsiosios nacių žudikės Irma Grese ar Ilse Koch, Mandl ilgai buvo žinoma tik Holokausto istorijos ir – netikėtai – to laikotarpio muzikos tyrinėtojams. Nors būtent ji išugdė Irmą Grese, vėliau tapusią pagrindine Aušvico prižiūrėtoja. Savo ruožtu pirštines, knygų viršelius ir lempų gaubtus iš žmogaus odos vertinusi Ilse Koch karjerą padarė per santuoką. Buchenvaldo ir Majdaneko koncentracijos stovyklų komendanto Karlo Kocho žmona, be kita ko, jaunystėje dirbusi bibliotekininke, neužėmė oficialių pareigų – nors tai nė kiek nekliudė jai spardyti kalinius batais, lupti rimbu ar pjudyti šunimis. Mandl prasimušė savo pastangomis, uolumu ir išskirtiniu, kai kurių liudijimu – apgalvotu, o ne vidinio poreikio nulemtu, žiaurumu.
Ji net nebuvo vokietė – gimė mažame Austrijos miestelyje, kuriame iki šiol gyvena jos giminačiai. Atsiliepusi į skelbimą, ieškantį darbuotojų į Lichtenburgo asocialaus elgesio ir sunkiai auklėjamų moterų stovyklą (nacių eufemizmas tiko ir politinėms ar tikėjimo kalinėms apibūdinti), dvidešimt šešerių Maria Mandl greitai kilo karjeros laiptais. Kol galiausiai pasiekė viršūnę – tapo Oberaufseherin, vyriausiąja Ravensbriuko, o vėliau – Aušvico-Birkenau mirties stovyklos prižiūrėtoja.
Sudėtingoje Vokietijos hierarchijoje šis rangas beveik prilygo SS karininkui (tačiau moterys jokiu būdu negalėjo įsakinėti esesininkams); vyriausioji prižiūrėtoja valdė pavaldines ir lengva ranka lėmė kalinių gyvenimą ir mirtį. Ši retai kada būdavo lengva – prieš mirtiną šūvį ar kelionę į dujų kamerą laukdavo įmantrus pažeminimas ir kančios. Jaunoji Mandl su malonumu viešai išstatydavo kalines pažeidžiamomis pozomis ir nurodydavo vyrams, kaip skusti kūno plaukus... Knygoje net cituojamas išlikusios kalinės nugirstas vyriausiosios prižiūrėtojos skundas, kaip jai atsibodusios tos nuogalės.
Iš kolegių Maria Mandl išsiskyrė ne tiek žiaurumu – kaip čia išrinksi nugalėtoją, ištvirkimu – apie kelis meilužius karininkus šnekėjo visa stovykla ar kilme – dauguma prižiūrėtojų buvo kilusios iš dorų šeimų, kai kurios turėjo medicininį išsilavinimą. Pati Maria svajojo tapti slaugytoja – arba bent tarnauti kriminalinėje policijoje, kaip dėdė, bet jos akyse besikurianti Trečiojo reicho mirties stovyklų sistema atvėrė didesnes galimybes.
Skamba neįtikėtinai, bet vienuolyno mokyklą baigusi koncentracijos stovyklos valdovė, kruvinoji Maria, savo rankomis daužiusi moteris lazda, turėjo auksines rankas. Jau pati kalėdama Lenkijoje iš antklodės atraižų pasiuvo kostiumėlį kameros draugei, jaukiai apstatė savo namus šalia Aušvico – laisvė naudotis kalinių daiktų sandėliu atvėrė dideles galimybes. Mėgavosi šampanu, puikiai jodinėjo – liudytojos prisiminė, kad prie baltos palaidinės prisisegusi rožę iš SS sodų vyriausioji prižiūrėtoja atrodė tikra amazonė. Po kiekvienos egzekucijos ji darėsi lyg gražesnė. O grįžusi iš žudynių galėdavo sėsti prie pianino ir visiškai atsiduoti muzikos garsams. Maria Mandl dievino muziką.
Liudytojų prisiminimais, mėgstamiausias prižiūrėtojos kūrinys buvo Schumanno „Svajonė“, dažnai skambėjusi iškart po žudynių – sukrečianti priešprieša tarp muzikos grožio ir akimirkos siaubo. Panašiu siurrealistiniu akibrokštu tapo lempelėmis mirksinti eglutė stovyklos gatvėje, pro kurią kasdien eidavo išsekusios kalinės. Kalėdų dieną prie eglutės visų akivaizdoje buvo mirtinai sumušta romų mergaitė, bandžiusi pabėgti iš stovyklos...
Žinoma, sukurti pirmą ir vienintelį moterų orkestrą visoje koncentracijos stovyklų sistemoje Marią paskatino ne tik aistra muzikos garsams. Aušvice jau veikė vyrų muzikos kolektyvai, atliekantys įvairias užduotis: sekmadienio koncertuose jie linksmindavo esesininkus, išlydėdavo į darbo vietą žygiuojančius kalinių būrius. Kartais net ramindavo naujai atgabentus žmones, kad nekiltų maištas ar sumaištis. Vyrai pakluso Marios konkurentui – SS hauptšturmfiureriui Franzui Hössleriui. Moterų kolektyvas tapo jos kūriniu – ne tik džiuginančiu klausą, bet ir padedančiu įgyvendinti ambicijas.
Muzikos kolektyvas, kuriam vadovavo garsi smuikininkė ir dirigentė Alma Rosé, 1943–ųjų liepą į Aušvicą atvežta žymaus smuikininko Arnoldo Rosé dukra ir Gustavo Mahlerio dukterėčia, gyvavo beveik porą metų. O galiausiai, paskutinėmis Aušvico stovyklos dienomis, buvo sunaikintas Mandl valia. Ji apskritai mėgdavo globoti pasmerktuosius, ypač – vaikus, suteikdama viltį išsigelbėti. Kai žiaurus žaidimas nusibosdavo, nelaimėlis keliaudavo į dujų kamerą... Paskutinę kolektyvo dieną muzikantės žydės buvo išsiųstos į Bergen-Belseno koncentracijos stovyklą. Arijų kilmės moterys – mirties stovyklose netrūko ir tokių – perkeltos į atlaisvintą vyrų baraką. Alma Rosé šios baisios akimirkos nesulaukė – kiek anksčiau mirė savo mirtimi, vos trisdešimt aštuonerių. Sakoma, dirigentę apverkė net prižiūrėtojos.
Sunku pasakyti, kas apverkė porą metų vyresnę Marią Mandl. Gyvenimo ir mirties valdovė, kaip ją praminė dar Ravensbriuke, buvo pakarta 1948 metų sausio 24–ąją Krokuvoje, Montelupių kalėjime (artimieji – tėvas ir sesuo, apie mirties bausmę sužinojo jau gerokai po karo). Lenkijos Aukščiausiasis Liaudies Teismas pripažino ją prisidėjus prie pusės milijono kalinių moterų nužudymo. Tarp jos aukų buvo olandų gimnastė, olimpinė čempionė Estella Agsteribbe bei prancūzų prozininkė Irène Némirovsky. Kelios išgyvenusios orkestrantės (muzikantės vieta gerokai padidino šią tikimybę) stebėjo teismo procesą ir net užkalbino buvusią visagalę Aušvico-Birkenau šeimininkę. Savaip simboliška, kad ši moteris nė neturi kapo, kaip ir daugelis jos aukų – po mirties buvusios Aušvico karalienės kūnas buvo perduotas studentams medikams.
Pateikiame knygos ištrauką
39 skyrius
„Nepadėjo jokia malda“
Išsižadėt užuojautos aklos čionai yra dorybė.1
Nekenčiu tavęs iš visos širdies! Galbūt kada nors... atkelsiu keršto vartus. Tik nežinau, už ką pirmiau keršyti: už tai, kad tu buvai žvėris, ar už tai, kad aš tą žvėrį maitinau savo silpnybe ir bailumu.
Fradel Kiwetz, buvusi Aušvico-Birkenau kalinė
Tapusi vyriausiąja prižiūrėtoja, Maria nebejautė jokio gailesčio ar atjautos. Jei atrinkta į 25-ąjį baraką moteris nepaeidavo, Mandl liepdavo dirbančioms kalinėms surišti jai rankas ir vilkti žeme. Ji taip pat su malonumu stebėdavo, kaip moterys iš 25-ojo barako būdavo vejamos į sunkvežimius, vežančius į dujų kameras, arba pati prisidėdavo prie proceso.
Maria Zumańska teisme liudijo, kad Mandl stovėdavo atsirėmusi koja į laiptus, kuriais kalinės kopė į sunkvežimius. Rūkydama ji abejingai stebėjo, kaip grūda gyvąjį krovinį.
„Tos kalinės smirdi!“ – kartą šalia stovėjusiam esesininkui pašaipiai tarstelėjo Mandl. Po didžiulės atrankos daug moterų iš 25-ojo barako buvo nunuodytos dujomis. Vėliau viena kalinė iš darbo būrio atsiminė, kad įžengusi pro vartus prasilenkė su laimingais Mandl ir Hössleriu. „Taip joms ir teikia“, – išsitarė ji savo palydovui.
Per visas atrankas Mandl lyg negirdėdavo kalinių šauksmų. Buvusi kalinė Wanda Marossanyi pavadino ją nepalenkiama. Ji nepaisydavo nei maldavimų, nei prašymų.
Mandl pasmerkdavo kalines mirčiai dėl menkiausių priežasčių – nubrozdinto kulno, nušalusio piršto. Vyresnio amžiaus, silpnos moterys neturėjo jokių galimybių. Pirtyje dirbusi Zofia Czerwińska prisiminė 1943 m. gruodžio mėnesio įvykį: „Savo akimis mačiau, kaip Mandl dalyvavo atrankose. Mūvėdama baltas pirštines ji lazda badydavo pūvančias kalinių žaizdas ar pūlinius, o Mengelė priimdavo galutinį sprendimą. Tą kartą atrinko 3000 moterų.“
Kelios liudytojos minėjo itin žiaurią atranką, kai į mirtį buvo pasiųsta daug sveikų ir jaunų kalinių. Barbara Ibolya Pozimska teisme liudijo:
„Vieną 1942 m. rudens sekmadienį – tikslios datos nepamenu, prieš pat vakarinį patikrinimą – staiga pasirodė Mandl su šunimi ir nurodė visoms išsirikiuoti kieme. Kai kurios kalinės pajuto kažką blogo. Mudvi su bičiule pasislėpėme apatiniame gulte ir iš pradžių girdėjome kalinių riksmus. [Girdėjome] Marią Mandl, esesininkus, šunų lojimą. Slapta dirstelėjome pro langą: Mandl neskaičiavo kalinių, kaip įprasta. Įsiutusi ji tyčiojosi iš moterų.
Švirkšdama stiprią [srovę] iš žarnos ji stūmė silpnąsias ir tas, kurios nesilaikė ant kojų, todėl negalėjo judėti. Jas metė į šalia stovinčius sunkvežimius, kalinės šaukė, bandė priešintis. Tačiau Maria Mandl ir esesininkai su šautuvais talžydami stūmė kalines į automobilius. Taip pat siundė jas šunimis. Puikiai mačiau, kaip šunys puolė, iškando mėsos gabalus. Buvo apie 800 kalinių, beveik visos jaunos, nuo 16 iki 25 metų, tarp jų – daug sveikų, stiprių, darbingų merginų. Maria Mandl visas jas sugrūdo į sunkvežimius ir išvežė į dujų kameras. Likome tik mudvi su drauge.“
Toks žiaurumas kartais papiktindavo net esesininkus. Rudolfo Hӧsso teismo liudytoja Maria Stromberger atkartojo esesininko Riegenhageno, tuo metu vadovavusio dezinfekcijos ir dezinsekcijos skyriui, pasakojimą:
„1943 m. žiemą į Birkenau iš Paryžiaus buvo atgabenta 800 moterų. Mandl nurodymu jos kelias savaites praleido šaltame, lediniame barake. Galiausiai joms buvo įsakyta dalyvauti atrankoje, kad pasirodytų, kurios iš jų gali dirbti. Atranka vyko taip: moterys turėjo stovėti atgręžusios nugarą, o Mandl spirdavo joms žemiau juosmens. Jei iš bado nusilpusios kalinės atlaikydavo spyrį ir neparkrisdavo, būdavo pripažįstamos tinkamomis. Parkritusias išgabendavo į dujų kameras.“
Riegenhagenas su kolega papriekaištavo Mariai dėl tokio elgesio. Kai vėliau ji pasiskundė Hӧssui, tas išsikvietė Riegenhageną ir pareiškė, kad Frau Mandl Berlyne turi gerą vardą ir puikiai dirba stovykloje, tad abu turėtų nedelsdami jos atsiprašyti. Labai greitai Riegenhagenas buvo perkeltas.
41 skyrius
Orkestras
Tarp šaltakraujų žudikų esesininkų stovykloje buvo ir tokių, kurie mėgo gėles, šuniukus ir panašius dalykus. Tai nekliudė žudyti niekuo dėtų žmonių. Maria Mandl mėgo klausytis muzikos, todėl globojo orkestrą.
Walentyna Nikodem
Daugelis šaltinių kiek perdeda – esą muzika kėlė išsekusių kalinių dvasią, suteikė jėgų išgyventi. Kitų nuomone, muzika veikė visiškai priešingai – žlugdė nelaimėlius ir prisidėjo prie ankstyvos mirties. Aš pritariu šiai nuomonei.
Szymonas Laksas, Aušvičo-Birkenau vyrų orkestro dirigentas
Prisimenu stovyklos orkestrą, kuris buvo vilties simbolis.
Janina Lenz
Kaip prilygti pasipūtėliams esesininkams? Net eidama išsvajotas vyriausiosios prižiūrėtojos pareigas, Mandl vis tiek buvo pavaldi žemesnį rangą užimančiam Franzui Hössleriui. Ir jai kilo mintis įkurti moterų orkestrą.
Atvykusi į stovyklą, Maria nustebo, kad tiek Aušvice I, tiek Aušvice II-Birkenau veikia vyrų orkestrai ir muzikos kolektyvai, atliekantys įvairias užduotis. Sekmadienio koncertuose jie linksmindavo esesininkus; išlydėdavo į darbo vietą žygiuojančius kalinių būrius. Kartais net ramindavo naujai atgabentus žmones – esą, viskas čia kaip įprasta. Be to, orkestrai suteikė muzikantams galimybę išgyventi, o pasirodymai leisdavo likimo draugams akimirką atsikvėpti.
Franzas Hössleris iš karto įvertino Marios sumanymo galimybes ir vertę. Jis pasirūpino dokumentais ir padėjo gauti aukštesnių vadovų leidimą. Stovyklos komendantas Hössas palaimino prašymą ir 1943 m. balandžio pabaigoje Mandl ir Hössleris ėmėsi darbo.
Prasidėjo muzikančių atranka iš kalinių. Instrumentai ir natos buvo paimti iš vyrų stovyklos ir iš naujai atvykstančiųjų. Moterims leista tartis su vyrais muzikantais.
Pirma dirigentė tapo kalinė Zofia Czajkowska – pasak gandų, ne dėl išskirtinių muzikinių gabumų, o dėl pavardės, primenančios garsųjį kompozitorių. Czajkowska buvo ypatinga Birkenau kalinė, senbuvė, išgyvenusi nuo pirmųjų stovyklos dienų. Muzikinių gabumų stoką moteris atsvėrė valdingumu ir organizaciniais įgūdžiais. „Ji palaikydavo drausmę riksmais, šauksmais ir keiksmais. Šis veiksmingas būdas padėjo apsisaugoti nuo prižiūrėtojų priekabiavimo. Nevogdavo iš moterų, kelioms net padėjo išgyventi užmerkdama akis į papildomą veiklą ar slėpdama ligas. Barako seniūnė Zofia Czajkowska išliko tikras žmogus“, – rašė atsiminimų knygoje Helena Dunicz-Niwińska.
Iš pradžių koncertai skambėjo gana padrikai, o muzikantės grojo toli gražu ne tobulai. Dauguma jų buvo jaunos, stokojo muzikinės patirties, tačiau labai džiaugėsi galimybe išvengti kitų sunkių darbų.
Vėliau Helena Tichauer prisiminė, kad vadovaujamos Czajkowskos orkestrantės negalėjo didžiuotis savo grojimu: „Mūsų pasirodymus galėjai pavadinti Katzenmusik (kačių koncertais). Labai stengėmės, bet buvome tik aklos atlikėjos, paklūstančios vadovės nurodymams.“ Jai pritarė ir Margot Větrovcóvà, girdėjusi tik susikūrusio orkestro koncertą. Jos žodžiais tariant, Czajkowskos vadovaujamas kolektyvas skambėjo klaikiai.
Į orkestrą paskirtos moterys neturėjo jokių kitų pareigų (svajonių darbas Aušvice). Mandl suprato, kad jos kaip įmanydamos stengsis įrodyti savo vertę. Priešingu atveju orkestras bus sunaikintas.
***
42 skyrius
Viltis
Vilties suteikė garsi smuikininkė ir dirigentė Alma Rosé, 1943 m. liepą į Aušvicą deportuota žymaus smuikininko Arnoldo Rosé dukra ir Gustavo Mahlerio dukterėčia.
Vos atvykusi Alma buvo paskirta į 10-ąjį baraką pagrindinėje Aušvico I stovykloje. Dviejų aukštų plytiniame pastate buvo laikomos 395 žydės, skirtos medicininiams eksperimentams. Viena jo pusė išėjo į 11-ąjį mirties baraką ir egzekucijų kiemą, kur buvo sušaudyta daugybė kalinių. 10-ąjį baraką ir jo veiklą prižiūrėjo Birkenau raštinė, pavaldi Mandl.
Sužinojusi tiesą apie 10-ąjį baraką ir manydama, kad jos dienos suskaičiuotos, Alma paprašė leisti paskutinį kartą pagroti smuiku. Prižiūrėtoja Magda perdavė šį prašymą į Birkenau raštinę – Alma Rosé Aušvice, prašo smuiko.
Naujiena nudžiugino ir raštinės darbuotojas, ir orkestrantes. Tarp gyvenimo ir mirties svyruojančioms kalinėms patyrusios muzikantės pasirodymas suteikė vilties.
Alma gavo smuiką ir jau tą patį vakarą surengė koncertą 10-ajame barake. Bent trumpam pabėgusios nuo tikrovės moterys buvo sužavėtos. Koncertai tęsėsi, prie jų prisidėjo kitos atlikėjos ir šokėjos, netrukus į juos atkreipė dėmesį esesininkės. Maria, kuriai buvo pranešta apie Almą, apsilankė viename iš vakarų ir pasirūpino, kad ji būtų perkelta į Birkenau.
Paskirti žydų kilmės muzikantę į tokias svarbias pareigas buvo pavojinga, taigi Mandl perrašė dokumentus: iš Olandijos žydės Alma tapo Mischlinge (maišyta žydė) ir turėjo vadintis mergautine Rosé pavarde. Taip Alma tapo orkestro dirigente.
***
43 skyrius
Alma
Joks dirigentas nėra susidūręs su sunkesne užduotimi.
Helena Tichauer
Be abejonės, Alma Rosé pavertė moterų orkestrą tvirtu, darniu muzikiniu kolektyvu. Suburti meno ansamblį iš jaunų muzikančių, kurių amžius vidurkis siekė vos devyniolika ir kurios stokojo formalaus išsilavinimo, atrodė neįtikėtinai sunki užduotis. Pati Alma į Aušvicą pateko trisdešimt šešerių. Tvirta valia ir griežta drausmė padėjo jai iš šių merginų išugdyti tikrą orkestrą.
Atvykus Almai kolektyvas padidėjo iki 45–50 atlikėjų. Instrumentai buvo itin margi: smuikai, violončelė, kontrabosas, gitara, mandolina, fleitos, akordeonai, būgnas, cimbolai, 2 pianistės ir 6 vokalistės.
Orkestrui buvo paskirtas nuolatinis barakas su pilkomis lentomis apkaltomis sienomis; ant plikų laidų kabojo elektros lemputės. Priekyje – repeticijų salė, gale – lovos. Repeticijų salės grindys buvo medinės – reta prabanga. Higienos sąlygos buvo kur kas geresnės nei likusioje stovykloje: moterys galėjo kasdien praustis ir palaikyti švarą.
Maria Mandl įsakė, kad orkestrantės būtų geriau maitinamos ir atleidžiamos nuo žiaurių lauko patikrinimų – didelis privalumas. Taip pat nurodė pastatyti barake krosnį, kad instrumentai būtų tinkamai laikomi, parūpino patalynę ir stalą, prie kurio muzikantės galėjo valgyti. Kaip vėliau pažymėjo Zofia Cykowiak, tai buvo tikra prabanga!
„Kai Alma pradėjo vadovauti, viskas pasikeitė į gera. Ji buvo nuostabi muzikantė ir tikra menininkė. Sugebėdavo pasirinkti programas, kurios patiko klausytojams ir atitiko mūsų gebėjimus“, – prisiminė Margo Větrovcóvà.
Visų nuostabai, nacių pareigūnai į naująją dirigentę pradėjo kreiptis ponia Alma (Frau Alma) – negirdėta pagarba. Netrukus Mandl užsuko į muzikių baraką – pasiteirauti, kaip sekasi burti muzikantes. Šnekėjo švelniai, kaip reta ramiai, šypsodamasi.
Po kelių savaičių orkestro meistriškumas smarkiai pagerėjo ir patenkinta Mandl lengviau atsiduso. Tobulindama kolektyvą Alma įgyvendino keletą prieštaringų sprendimų: pavyzdžiui, pakeitė dalį Czajkowskos laikų muzikančių labiau patyrusiomis žydų kilmės atlikėjomis. Orkestras buvo saugi priebėga, todėl dirigentė rado šioms moterims raštininkių ar natų kopijuotojų pareigas.
Be įprastų vokiečių mėgstamų melodijų ir maršų, Rosé paįvairino repertuarą sudėtingesnėmis operomis ir simfonijomis. Kaip smuikininkė virtuozė, įtraukė ir kūrinių, skirtų smuikui ir orkestrui.
Vokiečių karininkai dažnai užsukdavo į muzikių baraką per repeticijas pasiklausyti, kaip groja Alma. Patenkinti jie atsivesdavo svečių ir didžiuodavosi moterų orkestru, ypač tokio lygio smuikininke. Zofia Cykowiak atsiminė, kad po sėkmingų koncertų, kurie patikdavo vokiečiams, atlikėjos gaudavo papildomą šaukštą marmelado ar kepenų dešros.
Alma puikiai suvokė šios prabangos kainą. Nuo mažens būdama atsidavusi ir darbšti muzikantė, Aušvice ji dar labiau stengėsi. Reikalavo iš jaunųjų atlikėjų ilgų repeticijų valandų ir visiško atsidavimo, nepakentė nė menkiausio aplaidumo. Dieną diriguodavo orkestro repeticijomis, vakarais pati mokydavosi solinius kūrinius, o naktimis rašydavo muziką visam orkestrui.
Moterų orkestras pradėjo rengti nuolatinius sekmadienio popietės koncertus prie dezinsekcijos barako, arba pirties, tarp vyrų ir moterų stovyklų. Ypač prastu oru koncertai vykdavo pastato viduje. Sekmadieniais beveik visi esesininkai būdavo laisvi nuo tarnybos, o daugumai kalinių nereikėdavo dirbti priverstinių darbų.
Koncertas trukdavo 2–3 valandas, kėdes ir stovus muzikantės atsinešdavo iš savo barako. Mandl pasirūpino, kad merginos vilkėtų ypatingus koncertinius drabužius: tamsiai mėlynus sijonus, baltas palaidines, juodas kojines, pilkai ir mėlynai dryžuotus švarkus iš stovyklos medžiagos ir pilkšvas skareles. Norėdama, kad moterys atrodytų gražios, leido auginti plaukus.
Esesininkai įsitaisydavo pirmose eilėse, kartais būdavo pakviečiami ir rinktinės pareigūnai iš kitų stovyklos dalių. Muzikantės išdalydavo pačių pagamintas programėles. Už esesininkų ant suolų sėdėdavo vadinamosios privilegijuotosios kalinės, toliau stovėjo pilkoji masė – likusios moterys.
Klausytojai elgdavosi įvairiai. Kartais esesininkai klausydavosi švytinčiais veidais, bet dažnai kildavo triukšmas – esesininkės šnekučiuodavosi, juokdavosi, vaikštinėdavo, o kalinės niūniuodavo pagal muziką. Esesininkai po pasirodymo ploti draudė.
„Dirigentė, jauna vokietė, kartą atsigręžė į publiką ir paprašė tylos. Ir vokiškai pridūrė: orkestrantės iš širdies stengiasi perteikti muzikos grožį, o kalbos salėje jas labai trikdo“, – prisiminė buvusi kalinė Alina Dąbrowska.
Mandl dažniausiai įdėmiai klausydavosi, tačiau kaip ir kiti esesininkai nesivaržydavo kritikuoti pasirodymų. Katarina Grünsteinová prisiminė jauną Prancūzijos žydę smuikininkę. „Ji buvo labai graži. Pabaigoje jos sudainuota „J’attendrai“2 sulaukė didžiulės sėkmės. Bet labai gerai pamenu, kaip nepatenkinta Mandl tarstelėjo: „Die Hϋre flieht aus von Kommando!“ („Šitos kekšės išlėks iš čia vienu ypu!)
Sekmadienio koncertai Birkenau tapo kone aukštuomenės vakarėliais. Kasdienio siaubo fone koncertai kūrė civilizuotumo įvaizdį. Juose dalyvaudami nusikaltėliai stengėsi parodyti esą normalūs ir kultūringi.
Stovyklos kalinėms koncertai buvo sielos atgaiva. Muzika tapo priebėga nuo žiaurios tikrovės.
Zofia Cykowiak vėliau pasakojo:
„Orkestras paliko didelį įspūdį: šios akimirkos buvo neįkainojama dovana, galimybė grįžti prie įprasto gyvenimo. Grožio ir muzikos galia džiugino.
Šie koncertai būdavo ypatingi – griebė už širdies ir įstrigo iki paskutinio atodūsio. Tarsi laisvės dvelksmas. Tuo skaudžiau būdavo grįžti į liūdną tikrovę.“
1 Dante Alighieri „Dieviškoji komedija. Pragaras“. Vilnius: Vaga, 1968.
2 Patriotinė ir antifašistinė prancūziška daina.