Širdžių ėdikas Alainas Delonas: moterys jį ir dievino, ir keikė, o į kino aikštelę aktorius pateko „per lovą“

Demoniškas grožis, dieviškos mėlynos akys, nekalta angelo išraiška veide, kai reikia prašyti atleidimo. Jį dievino ir keikė, jam atleido ir dėl jo žudėsi gražiausios pasaulio aktorės, pakylėtos į netikėtą siurealios laimės dimensiją. Visos viena po kitos buvo pamestos. Bet visos, įskaitant mane, dėka jo, nepaliovė svajoti.

Pirmasis mano filmas, kurį vos dvylikametė, kaip ir kitos paauglės, pamačiau milžiniškame Druskininkų kino teatro „Aidas“ ekrane, buvo „Zoro“. Įsimylėjau. Fantastiškas muzikos fonas, romantiška juoda skrybėle ir po kauke paslėptos akys kaitino kraują ir provokavo paaugliškas fantazijas. Niekada anksčiau nebuvau mačiusi taip meistriškai nuo vieno stogo ant kito skraidančio supermeno, grakščiai manipuliuojančio fechtuotojo rapyra. O šaltas Zoro bučinys gražuolei Elenai – to jau buvo per daug, kad nors viena kino salės žiūrovė liktų abejinga.

Tada dar nieko nežinojau nei apie Italiją, nei apie Prancūziją. Tik tiek, kiek klijavau gražiausių prancūzų ir italų aktorių nuotraukas į albumus ir juos vartydama maitinau save fantazijomis apie nerealiai gražių vyrų ir moterų pasaulį, kurio aplink mane nebuvo.

Dramatinėje 1975 metų kino komedijoje „Zoro“ Alainas Delonas atrodė tobulas. Lieknas, atlapota krūtine po šilko marškiniais. Mane žavėjo jo arogancija, šaltakraujiškumas moterų atžvilgiu. Tik tokio vyro geidžiau savo partnerio vaidmeny. Ir tikrai ne viena aš.