Čia 1943 metais, kai Trečiajam reichui ėmė nebesisekti karas, A. Hitleris įsakė sukurti požeminių tunelių kompleksą, dar žinomą kaip projektas „Riese“ (vok. „milžinas“). Ši milžiniška, paslaptimis apgaubta ir visiškai slapta operacija buvo vienas ambicingiausių A. Hitlerio sumanymų. Iki šiol mažai žinoma apie šį projektą ir jo tikslus: jis tebelaikomas viena didžiausių Antrojo pasaulinio karo paslapčių, rašoma historicmysteries.com.
Projektas „Riese“
Kad ir koks buvo šio sumanymo tikslas, projektas buvo itin didelio masto. Pelėdų kalnuose buvo išrausti apie 90 tūkst. kubinių metrų betoninių tunelių. Įrengti septyni pagrindiniai įėjimai, vedantys į Valim-Žeką, Jugovices, Vlodarzą, Soboną, Sokolecą, Ksionžo pilį ir Osovką.
Šiandien pasivaikščioję šiais kalnų tuneliais aptiktume bauginančius kareivinių, sandėlių, bunkerių, įvairių kitų pastatų ir, atrodytų, niekur nevedančių tunelių pėdsakus. Daugelis tunelių buvo užkalti lentomis, užmūryti ar užversti sunkiais cemento maišais. Kai kuriuose jų dabar tyvuliuoja vanduo, o dalies besidriekiančių tunelių ir galo nematyti.
Sąjungininkai 1943 metais pradėjo vykdyti oro antskrydžius prieš Vokietiją ir Trečiąjį reichą. Nevilties apimta Vokietija reaguodama į oro antpuolius ėmė decentralizuoti savo infrastruktūrą ir persikėlė po žeme. Ši Lenkijos vietovė idealiai tiko tokioms sudėtingoms ir slaptoms požeminėms konstrukcijoms.
Kalnai sudarė rimtą kliūtį sąjungininkų atakoms, o minėta Lenkijos vietovė nuo seno garsėjo stipriomis kalnakasybos tradicijomis, tad vieta puikiai tiko šiai užmačiai. Spėjama, kad „Riese“ kompleksas visų pirma buvo pastatytas požeminėms ginklų gamykloms įrengti, mat statinys yra nepaprastai panašus į kitus šiuolaikinius ginklų ir amunicijos gamybos objektus.
„Riese“ kompleksui įrengti A. Hitleris nurodė į šiuos itin fiziškai alinančius darbus paskirti lenkų, sovietų ir italų karo belaisvius. Visi jie buvo kaliniai, iš pradžių gyvenę Gros Roseno koncentracijos stovykloje. Karo belaisviai dirbo nepakeliamai sunkiomis sąlygomis, o stovykloje ne kartą siautėjo vidurių šiltinė.
Daugybė kalinių mėgino pabėgti, bet pasisekė tik nedaugeliui. Pats komplekso statybos procesas nebuvo spartus, todėl A. Hitleris 1944 metų balandį davė nurodymą perduoti statybos darbus civilinės ir karinės inžinerijos organizacijai „Todt“, kuriai vadovavo Albertas Speeras – didysis Trečiojo reicho architektas.
Albertas Speeras iš esmės pakeitė projekto kryptį. Jis nusprendė Ksionžo pilį paversti savo operacijų baze. Po šia pilimi, pamatinėje uolienoje, jo įsakymu buvo iškasti stulbinantys dviejų kilometrų ilgio tuneliai, kuriuos su žemės paviršiumi jungė 50 metrų ilgio lifto šachta.
Sprendžiant iš išlikusių dokumentų ir liudininkų pasakojimų, A. Hitleris pilyje ketino įkurti savo slaptą štabo būstinę kartu su Vermachtu – nacistinėmis Vokietijos ginkluotosiomis pajėgomis. Visgi A. Hitlerio pavaldiniai manė, kad tokios ambicijos buvo tiesiog beprotiškos.
Remiantis išlikusiais A. Speero užrašais, architektas šiuose kalnuose priskaičiavo 213 tūkst. kubinių metrų tunelių. O šiandien atidengta mažiau nei 100 tūkst. kubinių metrų.
Pasakojimai apie tunelius rodo, kad dėl nelogiško tunelių išdėstymo ir dėl to, kad nepavyko iki galo ištirti visų šių konstrukcijų, neįmanoma nustatyti tikrojo komplekso dydžio. Manoma, kad tunelius ateityje planuota sujungti su požeminio geležinkelio linija. O čia ir prasideda įdomybės.
Kokia buvo tunelių paskirtis?
Yra ne viena teorija, kokiu tikslu buvo nutiesti šie požeminiai tuneliai. Nors šaltiniuose nurodoma, kad pagrindinė numatytoji paskirtis buvo štabo būstinė, yra manančių, kad šaltiniai įtartinai atvirai atskleidžia vokiečių planus, tad galbūt tokiu būdu siekta nuslėpti tikrąją statinio paskirtį.
Yra ir nuomonių, kad čia naciai kūrė savo superginklą, tačiau nerasta jokių tai patvirtinančių įrodymų. Dar kiti spėja, kad tuneliai buvo naudojami paslėpti nacių prisigrobtiems turtams, įskaitant dingusį Vroclavo auksą ir brangenybes bei garsųjį rusų Gintaro kambarį, dingusį iš Sankt Peterburgo.
Reikia paminėti ir kraują stingdančias teorijas. Atkreipkite dėmesį, kad niekada nebuvo rastos masinės šį tunelių kompleksą stačiusių kalinių kapavietės. Peršasi siaubinga išvada: galbūt belaisviai buvo suvaryti į kompleksą prieš jį susprogdinant, gal žuvo sugriuvus konstrukcijai arba tuneliuose buvo palaidoti gyvi?
Kas nutiko su nacių auksu?
2015 metų rugpjūtį du vyrai – Andreasas Richteris ir Piotras Koperis – paskelbė esą turintys informacijos apie palaidotą nacių traukinį su auksu. Šią informaciją jiems neva atskleidė mirties patale gulėjęs žmogus. Lenkijos vyriausybė, kuri, kiek netikėtai, vyriškių pasakojimu patikėjo, su jais pradėjo derybas. Lobių ieškotojai užsiprašė 10 proc. dydžio mokesčio už viską, kas bus rasta.
Jų teiginius apie aukso traukinį, kaip tuomet atrodė, patvirtino specialus radaras, skirtas skverbtis į žemę: prietaisas parodė iki tol nežinotą požeminę šachtą. Po to vietos valdžia kartu su kariais atliko neinvazinę paiešką, tačiau nieko nerado.
Visgi šie du lobių medžiotojai nepasidavė ir toliau ieškojo aukso kupino traukinio. Gavę leidimą kasti, jiedu 2016 metais pradėjo darbus. Jau po septynių dienų kasybą teko sustabdyti, nes neaptikta jokių tunelio, bėgių, traukinio ar paties lobio pėdsakų.
Padaryta išvada, kad radaras aptiko ne lifto šachtą, o natūralius ledo darinius. Visgi pirminiai tyrimai įžiebė susidomėjimą visame pasaulyje: daugybė lobių ieškotojų leidosi į paieškas, tuo pačiu paskatindami vietos turizmą šiame Lenkijos regione.
O pirmieji lobių ieškotojai, užsukę paieškų vajų, jau nebendradarbiauja. Nepaisant judviejų nepalaužiamo tikėjimo, kad galiausiai pavyks rasti paslėptą lobį, kurį galimai paliko Antrojo pasaulinio karo pabaigoje iš Vroclavo ir Valbžycho sprukę naciai, Andreasas Richteris, Piotro Koperio partneris, galiausiai nutraukė paieškas. O P. Koperis žada nesustoti.
A. Richteris žiniasklaidai tvirtino, kad neprarado tikėjimo surasti lobį ir tiki jo egzistavimu: „Esu 95 proc. tikras, kad jis išties egzistuoja.“ Vyras atskleidė, kad jį į neviltį varė kasinėjimo proceso metu pasitaikę netikslumai. A. Richteris mano, kad pirmieji kasimo darbai buvo atlikti nepakankamai giliai, o planuoti antrieji kasinėjimai taip ir neįvyko, nes P. Koperis vis atidėliodavo darbus.
Lobių ieškotojas atskleidė, kad jį šiek tiek apvylė visas procesas, tas nusprendė daugiau pinigų nebeinvestuoti. Vyras atskleidė, kad ši avantiūra jam kainavo 93 400 JAV dolerių, o atpildo praktiškai nesulaukė. Visgi projekto A. Richteris nelaiko nuostolingu, nes daug ko išmoko ir gerai praleido laiką.
P. Koperis išlieka nepajudinamas ir nori toliau tęsti paieškas, nors žymiausi istorikai ir ekspertai tvirtina, kad tokio traukinio su naciu auksu apskritai niekada nebuvo. Tiesa ta, kad, nors palaidoto tariamo aukso išties neaptikta, tokia legenda tapo tikru lobiu greta įsikūrusiam Valbžycho miestui, sugebėjusiam pasipelnyti iš suplūdusių turistų, kuriuos suvilioji ši istorija.
Kol visi „Riese“ projekto tuneliai nebus iki galo ištirti, niekas negalės tiksliai pasakyti, ar išties po Lenkijos kalnais palaidotas traukinys su nacių auksu.