1912 m. dailininkas susipažino su Alma Mahler, aukštuomenės moterimi ir kompozitore, kuri buvo gana žinoma ir populiari tarp Vienos bohemos atstovų, rašoma thevintagenews.com.
Alma buvo garsiojo austrų kompozitoriaus Gustavo Mahlerio našlė. G. Mahleris mirė likus metams iki jos pažinties su Oscaru. Nors mirtis sutuoktinius išskyrė visam laikui, dar jam esant gyvam, paskutiniais metais pora nepalaikė šiltų santykių. Alma buvo užmezgusi romaną su Walteriu Gropiusu, kuris tuo metu buvo jaunas architektas, o vėliau tapo Bauhauzo mokyklos įkūrėju. Alma garsėjo kaip įgudusi viliotoja, tad nenuostabu, kad jautrus O. Kokoschka neatsispyrė jos išvaizdai ir asmenybei ir iškart pasidavė jos kerams.
Tuo metu Almos santykiai su W. Gropiusu buvo kiek atšalę, tad ji manė būsiant visai tinkama užmegzti santykius su dailininku, kurio įtaka meno sluoksniuose stabiliai augo.
O. Kokoschka reikalavo, kad ji jam pozuotų kaip modelis, ir tapė begalę jos portretų, puoselėdamas savo aistrą, kuri virto tiesiog apsėdimu.
Šis meilės romanas įkvėpė vieną garsiausių O. Kokoschkos paveikslų – „Audra“, dar žinomą kaip „Vėjo nuotaka“ – kuriame jis pavaizdavo save ir Almą, gulinčius vienas šalia kito. Alma vaizduojama palaimingai besišypsanti, o jo paties veide matyti nerimas, tarsi jau tada jis būtų nujautęs, kad romanas su Alma eina į pabaigą.
Neadekvatus O. Kokoschkos apsėdimas ir pavydo scenos Almą vis labiau slėgė, ji duso, tad nusprendė jį palikti.
Kaip jau galite numanyti, susitaikyti su santykių pabaiga menininkui, švelniai tariant, nebuvo lengva. Iš pradžių jis labai daug gėrė, puolė į depresiją, kėlė skandalus.
Tačiau ši jo asmeninė tragedija nutiko blogiausiu metu – kilus Pirmajam pasauliniam karui. Austrijos-Vengrijos imperijai reikėjo savanorių, kad užpildytų karių gretas.
Sielvartaujančiam dailininkui tai pasirodė gera išeitis, ir 1915 m. jis nusprendė prisijungti prie Imperatoriškųjų dragūnų kavalerijos pulko, su kuriuo išvyko į frontą Ukrainoje. Tuo metu karas jam atrodė romantiška pabėgimas nuo problemų, tačiau realybėje jis vos nepaaukojo gyvybės. O. Kokoschka kelis kartus buvo sužeistas. 1916 m. po sužeidimų jis buvo išsiųstas į Drezdeną. Gydytojai pastebėjo, kad menininkas ne tik sužeistas, bet jam dar ir pakrikusi psichika, todėl neskubėjo jo išleisti iš ligoninės, kol visiškai nepasveiko. Laimei, karas netrukus baigėsi.
1918 m. jis grįžo į Vieną, vis dar neatsigavęs po išsiskyrimo su mylimąja. Grįžęs O. Kokoschka sužinojo, kad Alma ištekėjo, ir tai galutinai sužlugdė jo viltį atsikovoti jos meilę.
Gydyti šią priklausomybę nuo meilės Almai jis nusprendė itin keistu būdu: kreipėsi į Hermine Moos, Austrijoje gyvenančią vokietę lėlių siuvėją, ir paprašė jos pasiūti jam natūralaus dydžio lėlę – Almos kopiją. Siuvėjai jis pateikė labai tikslius nurodymus, kurie išliko daugybėje jo laiškų, adresuotų H. Moos: jis išsamiai aprašė ne tik buvusios meilužės išvaizdą, bet ir pojūčius, kuriuos ji jam kėlė.
„Pasiūkite lėlę taip, kad galėčiau pajusti malonumą liesdamas ją vietose, kur po oda jaučiasi riebalų ar raumenų sluoksnis. Pirmam (vidiniam) sluoksniui prašau naudoti plonus, garbanotus arklio ašutus – nupirkite seną sofą ar kažką panašaus, ašutus dezinfekuokite. Ant šio sluoksnio turi būti sluoksnis iš maišelių, prikimštų plunksnų ir vatos – ten kur krūtys ir sėdmenys. Man labai svarbu, kad liesdamas lėlę galėčiau patirti malonius pojūčius!“
Po daugybės diskusijų ir pakeitimų, klientas galiausiai buvo patenkintas galutiniu rezultatu. Keista menininko užgaida tapo beprotybe. O. Kokoschka liepė savo tarnams skleisti paskalas ir gandus apie lėlę kaip apie gyvą moterį.
Jis važinėdavosi karieta su savo netikra „žmona“, kad viešai būtų matomas su moterimi, ir apsimesdavo, kad ji yra gyva.
Jis tapė portretus, kuriems pozavo lėlė – tai ko gero buvo gana patogu. Tačiau visai kitais atžvilgiais lėlė nesugebėjo atstoti fatališkosios Vienos gražuolės Almos.
Nepaisant visų O. Kokoschkos pastangų, jo draugai netruko suprasti, kad jis gyvena su pasiūta Almos Mahler kopija, tad viską apsvarstęs menininkas nusprendė, kad šį iškreiptą santykį su negyvu objektu reikia užbaigti. Vis dėlto ramiai atsisveikinti su meile Almai menininkas negalėjo.
Ta proga jis surengė tikrą bakchanaliją su draugais ir prisigėrė iki žemės graibymo.
Apimtas girto įsiūčio menininkas griebė lėlę, sviedė ją į kėdę sode ir visą ją apipylė raudonu vynu. Siekdamas užbaigti ritualą, jis paėmė kirvį ir galiausiai nukirto lėlei galvą. Po šios ceremonijos jis paliko begalvę, vynu lyg krauju paplūdusią lėlę sode. Kadangi šis performansas buvo vakaro kulminacija, O. Kokoschka krito į lovą ir iškart užmigo.
Kitą rytą jo laukė staigmena. Namus užgriuvo vietos policijos pareigūnai, ieškantys nuogo, kruvino moters lavono be galvos, kuris, kaip jiems buvo pranešta, buvo eksponuojamas sode.
Hermine‘os Moos kūrinys akivaizdžiai atrodė labai tikroviškai. Vis dėlto byla menininkui nebuvo iškelta, nes jis paaiškino visą situaciją. Ko gero tai buvo vienos baisiausių pagirių istorijoje.