Devintą dešimtmetį Sovietų Sąjungoje visi buvo pametę galvas dėl vunderkindų. Talentingi vaikai sulaukdavo daug dėmesio, jų likimus ir karjeras atidžiai stebėdavo žiniasklaida ir stropiai keldavo aplink juos šurmulį. Neoficialiai juos vadino indigo vaikais, o oficialiai gyrė ir kalbėjo, kad tai – sėkmingų sovietinių pedagogų eksperimentų rezultatas, rašoma leidinyje „Kulturologia“.
1988 m. Sovietų Sąjungą sukrėtė žinia, kad 13 m. pianistė vunderkindė pabėgo nuo tėvo. Paauglė pasakojo žurnalistams, kad ją muša, iš jo tyčiojasi, reikalauja neįmanomų dalykų. Mergaitės rankos buvo tokios būklės, kad kilo abejonių, ar ji kada nors taps profesionalia pianiste. Dėl krūvio ir neteisingos laikysenos jos rankos negalėjo atlikti teisingų, profesionaliam skambinimui reikalingų judesių.
Kruvinas fortepijonas
2006 m. jau suaugusi Polina Osetinskaja parašė knygą apie savo vaikystę, kurioje atskleidė kur kas kraupesnių detalių, nei rašė sovietų spauda. Knyga vadinasi „Sudie, liūdesy“, ji akimirksniu tapo bestseleriu.
Knyga prasideda baisiu prisiminimu, tiesa, ne pačiu baisiausiu. 12 m. Polina su jau pradėjusia formuotis figūra šeimininkavo, pilstė arbatą tėvo svečiams – penkiems inteligentiškiems vyrams. Staiga tėvas pareikalavo, kad ji pagrotų Chopiną. Greičiau, dar greičiau!
Mergaitė pasiskundė, kad ėmė skaudėti ranką. Tada tėvas nuplėšė nuo jos suknelę, kelis kartus sudavė, kur pakliūva, galvą trenkė į radiatorių. Tada moteriškėjančios figūros mergaitę vienomis kelnaitėmis vėl nutempė prie fortepijono ir liepė toliau skambinti. Nė vienas inteligentiškasis svečias nė žodžio nepasakė O. Osetinskiui, visi toliau gėrė arbatą, o ant instrumento klavišų lašėjo kraujas.
Šis įvykis tapo vienu iš paskutinių lašų, paskatinusių mergaitę pabėgti iš namų. O. Osetinskis gyrėsi, kad moko, pasitelkęs savo tariamai unikalų dvigubo streso metodą, kurio dėka eilinė mergaitė tapo vunderkinde. Niekas nekėlė klausimų, kokie to metodo ypatumai ir ar stresas nekenkia vaikui.
Infarktas ir alpimas iš alkio
Vienas iš ankstyviausių Polinos prisiminimų – apie tai, kaip tėvas vėl pavagia ją iš motinos. Tėvai išsiskyrė, kai ji buvo visai maža. Jie pakaitomis vogdavo dukterį vienas iš kito ir slėpdavo. Galiausiai, kaip žinoma, ji liko gyventi su tėvu. Niekas nenumanė, kad mergaitės laukia patyčių kupini metai.
Be Polinos O. Osetinskis turėjo dar dvi dukteris. Viena pabėgo iš namų po eilinio skandalo, tiesa, skandalus keldavo tik tėvas. Tą pačią dieną, kai duktė išėjo iš namų, tėvas parsivedė būsimą Polinos mamą, šeštąją žmoną. Ji veikiausiai nekėlė klausimo, kodėl nuo O. Osetinskio pabėga žmonos ir dukterys.
Jų namuose nuolat skambėjo muzika, o 5 m. Poliną užrašė į muzikos mokyklą – mergaitė turėjo absoliučią klausą. Tiesa, mokytojos mokymo metodai tėvui nepatiko, kartą jis nuėjo su ja pasikalbėti, po to mokytoją išvežė į ligoninę, ištiktą infarkto. Po šito tėvas pats ėmė mokyti Poliną – manė, kad jo turimų žinių pakanka.
Norėdamas užauginti superdukterį, O. Osetinskis beveik nustojo ją maitinti. Pusryčiams mergaitė dažnai gaudavo tik vandens su trupučiu acto ir kelių vitaminų. Pietums – truputį sūrio su medumi arba ne iki galo iškeptos nugarinės be jokio garnyro, vakarienei – stiklinę kefyro. Mokykloje išbadėjusi mergaitė alpdavo, bet niekam tai nekėlė nerimo. Negana to, valgymo metu tėvas taikė taisyklę – suvalgyti lygiai per dvi minutes. Ko nespėdavo praryti per tą laiką, paskui nebegaudavo. Trumpai tariant, tėvas marino dukterį badu.
O. Osetinskis turėjo įprotį vestis Poliną į restoraną ir užsisėdėti ten iki gilios nakties. Miegui laiko likdavo nedaug, užtai ji galėdavo paslapčia ko nors suvalgyti. Polinos broliui maisto duodavo dar mažiau, iš jo darė bokso čempioną, taigi, tėvo nuomone, berniukas turėjo ištverti dar griežtesnę discipliną.
O. Osetinskis ieškojo dukteriai išskirtinių muzikos pedagogų, bet jiems visiems nepatikdavo tėvo bendravimo maniera su jais. Polinai tekdavo lankytis pas mokytojus dėl pažymų, kad būtų galima organizuoti koncertus, bet realiai ją mokė namuose, pagal dvigubo streso metodiką, tuščiu skrandžiu. Muzika, mankšta dėl laikysenos ir rankų atpalaidavimo ir vėl – muzika. Jai buvo sudaryta griežta dienotvarkė, kurioje valgymui praktiškai neskirdavo laiko.
Tėvas gestapininkas
Polinai kėlė siaubingai griežtus reikalavimus – sudėtingą muzikinį kūrinį liepdavo skambinti vis greičiau ir greičiau, kur kas greičiau, nei nurodyta kompozitoriaus, – tam, kad ji treniruotųsi. Kūriniai nebuvo skirti mažoms vaikų rankoms, bet prieštarauti nevertėjo – už tai tėvas mušdavo. Naudodamasi menku tėvo muzikiniu išprusimu, Polina praleisdavo dalį natų ir pati aranžuodavo, improvizuodavo, grodama taip, kad išliktų dermė, o pirštai pasiektų klavišus.
Galiausiai, įsitikinęs, kad dukters nervų sistemai reikia iškrovos, tėvas pridėjo dar ir fizinio krūvio. Poliną vertė nubėgti po kelis kilometrus per dieną, čiuožti pačiūžomis, lankyti šokius. Šokti jai patiko, o bėgioti tuščiu skrandžiu buvo tikra kančia. Tuo laikotarpiu mėgstamiausia Polinos knyga buvo „Osvencimo kaliniai“.
Kartą mergaitė, tėvo prašymu, liko nakvoti pas eilinę savo mokytoją Verą Gornostajevą. Polina atrodė nelabai tvarkingai, taigi mokytoja su dukterimi sugalvojo ją išmaudyti ir išskalbti drabužius. Kai Polina nusirengė, mokytojai pasidarė negera – ji atrodė baisiai nešvari, ant kūno matėsi tamsių dėmių. Ėmus prausti paaiškėjo, kad tos dėmės – pajuodavusios mėlynės, jomis buvo nusėtas praktiškai visas kūnas. Vis tik mokytoja niekur nesikreipė.
Pasiskųsti mamai buvo praktiškai neįmanoma. Polina bijojo, kad nutrūks net tas ryšys, kurį jos paslapčiomis puoselėjo. Mergaitė po vakarinių bėgiojimų iš telefono automato skambindavo mamai. Mama įsidarbino muzikos mokykloje, kurią lankė Polina, kad jos galėtų dažniau matytis. Tiesa, susitikimai būdavo trumpi.
O. Osetinskiui atrodė per maža mušimo, marinimo badu, nesuskaičiuojamų įžeidimų dukters adresu. Jis pastatydavo ją prie sienos, pasiimdavo teniso raketę ir kamuoliuką ir imdavo žaibišku greičiau mėtyti Polinai į veidą ar į krūtinę kamuoliuką. Išsisukai – šaunuolė, nepavyko – pati kalta. Tėvas smūgiuodavo puikiai.
Įdomu tai, kad vienas smūgis išgelbėjo Polinai gyvybę. Tėvas nepastebėjo, kad dukteriai – stiprus ausies uždegimas. Galiausiai jį pastebėjęs, jis trenkė dukros galvą į suolelį. Uždegimas pratrūko, išsiliejo kraujas su pūliais. Tėvas išėjo žiūrėti futbolo. Svetima moteris iškvietė greitąją pagalbą, o medikai pasakė – jei nebūtų smūgio į suolelį, mergaitė po kelių dienų būtų mirusi, nes kraujas būtų išsiliejęs į smegenis. Smūgį mačiusi moteris niekam taip ir nepapasakojo, kad tai padarė tėvas.
Viskas – tėvui
Dukters, kuri nuolat koncertuodavo, šlovė buvo ne vienintelis tėvui pasitenkinimą teikęs dalykas. Po kiekvieno koncerto buvo gaunamos nemažos pinigų sumos. O. Osetinskis už tuos pinigus girtaudavo, vaišindavo draugus, menininkus. Ypač mėgdavo išgerti su garsiomis asmenybėmis. Polina koncertuodavo mūvėdama suplyšusias sportines kelnes – susiūti nebuvo laiko, o naujos kelnės tėvui atrodė nereikalinga prabanga.
Iš Polinos koncertų tėvas turėjo ne tik finansinės naudos. Tiems, kas žavėjosi Polinos garsumu, jis siūlė mokyti jų dukteris pagal savo metodiką. Tik teks važinėti kartu su Polina po koncertus, jos grafikas įtemptas. Paskui viešbučio kambario tamsoje Polina girdėdavo, kaip tėvas prievartauja eilinę paauglę.
Mergaitės verkdavo, tačiau jokių pasekmių... nebūdavo. O. Osetinskis mokėdavo įbauginti, daryti spaudimą, palaužti vaiko valią. Pati Polina per daug jo bijojo, kad įspėtų mergaites ir jų tėvus. Po daugelio metų ji atsiprašė tų mergaičių. Vis tik sunku įžvelgti suaugusio nusikaltėlio įbauginto vaiko kaltę.
O išoriškai viskas atrodė idealiai. Kiekviename interviu Polina pasakodavo apie puikius santykius su tėvu, nors burnoje dažnai jausdavo kraujo skonį nuo tėvo antausių. Scenoje ji buvo išmokusi šypsotis – atsisėsdavo prie fortepijono ir iš karto imdavo šypsotis, nesvarbu, kokį kūrinį grodavo. Žinia apie pabėgimą, kai Polina jau buvo tokio amžiaus, kuris, regis, jos tėvą domino šiurpiausiu aspektu, šokiravo visą šalį.
Teko kurti save nuo nulio
Daugelis ir gana seniai įtarė, kad kažkas negerai. Kai mama atėjo į mokyklą pasiimti dokumentų, direktorius padavė jai tuščią dukters pažymių knygelę, pasiūlė įrašyti ten bet kokius pažymius ir... pasveikino. Tuo metu Polina turėjo jau kelias dešimtis chroninių ligų – pradedant virškinimo problemomis, sąnarių, širdies ligomis ir kt. Kai ji dėl išsekimo atsidūrė ligoninėje, tėvas ėmė ją maitinti, bet skrandžiui jau buvo padaryta didelė žala. Mergaitė jau seniai pagalvodavo apie savižudybę.
Kai Polina papasakojo apie tai eilinei savo mokytojai, ji patarė bėgti. Kartu su mama visos sudarė planą – jį nebuvo lengva įgyvendinti, vis tik pavyko. O. Osetinskis turėjo daug draugų, kurie tikėjo kiekvienu jo žodžiu. Moterį su dukterimi pažįstamas dvasininkas apgyvendino užmiestyje pas savo motiną. Iš ten parašė pareiškimą milicijai, kuriame ne viską paminėjo. Kitų mergaičių prievartavimą pridengė miglotu žodžiu „ištvirkavimas“.
Pianistės karjera buvo neaiški – dėl nuolatinio persitempimo jos rankos buvo stipriai nukentėjusios, psichologinė mergaitės būklė sunki. Laimė, ją ėmė mokyti talentinga mokytoja ir galiausiai Polina tapo garsia pianiste. Vėliau puikiai susiklostė ir jos asmeninis gyvenimas.
Polinos tėvas davė daug interviu, kuriuose kaltino dukterį jo šmeižimu, kalbėjo, kad ji tapo pianiste vien todėl, kad jis daug su ja dirbo vaikystėje. Jis emigravo į JAV, ten, naudodamasis dukters vardu, bandė ruošti pianistes, bet didelės sėkmės nesulaukė. Belieka tikėtis, kad jis jas ruošė ne taip, kaip mergaites Polinos gastrolių metu. Jis mirė 2020 m. rudenį.