Prabėgo daug metų, ir mano „gyvenimo stebuklui“ jau 25-eri. Bet iki šiol man nėra nutikę nieko nuostabesnio už ilgai laukto vaikučio gimimą.
Ištekėjau, kaip tuomet, aštuntajame dešimtmetyje buvo įprasta, labai jauna – vos 20-ties. Su vyru buvome grupės draugai ir dar tik antrakursiai. Tad nusprendėme, kad su atžalomis kiek lukterėsime, kol užbaigsime studijas.
Mano sesuo tuo metu jau turėjo du vaikelius. Labai jais žavėjausi ir visą laiką svajojau apie savuosius. Net nulydėdavau liūdnu žvilgsniu kiekvieną svetimą vežimėlį. Vis dėlto studijas užbaigėme dviese – kaip ir buvome nusprendę. O kai pradėjome dirbti, kai įsigijome stogą virš galvos ir pradėjome planuoti šeimos pagausėjimą, mėnuo po mėnesio, o vėliau ir metai po metų mus lydėjo nusivylimas.
Et, nepasakosiu, kiek ašarų išliejau. Ir kokius kryžiaus kelius nuėjau poliklinikų koridoriais... Iš nevilties aš net apsilankiau pas būrėją, ir, beje, tik ji vienintelė man suteikė kruopelę vilties, keletą kartų vis sau po nosim sumurmėdama kažką panašaus į „Trylika. Tavo lemtis yra trylika“...
Tačiau metai po metų sukapsėjo į ištisą dešimtmetį. Tą „trylika“ aš visiškai išbraukiau iš atminties, nesuvokdama, ką tai galėtų reikšti. O mudu su vyru kaip buvome, taip ir likome dviese.
Vieną ankstyvą birželį organizavome grupės draugų susitikimą – nuo studijų baigimo buvo prabėgę 10 metų. Keistas sutapimas: susitikimas vyko būtent tą dieną, kai susituokėme prieš trylika metų. Taigi – tryliktosios mūsų vestuvių metinės. Tryliktosios! O kai nubudus ryte supykino, nustebau: kaip keista, juk išgėriau tik porą taurių šampano…
Bet jau, tikriausiai, supratote, kur link lenkiu. Taip! Visai netrukus paaiškėjo, kad įvyko stebuklas – aš laukiuosi!
Išbraukime tuos laukimo ir džiaugsmo ašarų kupinus mėnesius – jie svarbūs ir įdomūs tik man, mano vyrui ir tam mažiukui, kurį nešiojau po širdimi. O jis gimė šiek tiek per anksti, bet sveikutis ir gražutis – pats nuostabiausias pasaulyje kūdikėlis (jei pagalvojote apie pelėdą ir pelėdžiuką, ko gero, esate teisūs...). Ir gimė... gruodžio 13 dieną! Tryliktą!
Toks tad mano gyvenimo stebuklas.
Visiems visiems, kurie savo stebuklo dar nesulaukė, linkiu, kad 2016-ieji būtų Jūsų Stebuklo Metai!
Gražina
Dėkojame skaitytojai už atsiųstą savo gyvenimo stebuklo istoriją. Kviečiame ir Jus dalyvauti konkurse „Mano gyvenimo stebuklas“ ir laimėti puikių prizų.