Su Zigfridu Gronau, kalbančiu gražia lietuvių kalba, susipažinau 2014 metų rugsėjį, kai Rumšiškėse, Kaišiadorių rajone, vyko mano knygos “Sugrįžimas į nuskendusį slėnį” pristatymas. Tai trisdešimties kaimų, stovėjusių panemunėje ir “nuskendusių” užtvenkus Nemuną, įrengiant Kauno hidrolektrinės vandens baseiną, tada vadinamą Kauno jūra, istorija.
Zigfridas pasakojo, kad knygoje aprašytose vietovėse vaikščiojo nuo 1947 metų pavasario, kai, gelbėdamasis nuo bado ir mirties, iš Karaliaučiaus į Kauną slapta atvažiavo duoneliauti. Lietuvoje užsibuvo iki 1973 metų, tada su šeima sugrįžo į Vakarų Vokietiją.
Rumšiškių kultūros centras, 2014 metų rugsėjo 20-oji. Iš kairės: Z. Gronau, A. Stančiauskaitė, N. Eidukaitienė, S.Abromavičius, D. Kubickaitė, A. Pilionis, G. Meilutienė, V. Markevičius, poetas V. Vaitkevičius.
„Užmuškim vokišką žvėrį jų guolyje“, „Nėra nekaltų vokiečių“, „Negailėkite nieko, iš vaiko išaugs priešas“, „Atimk iš moterų germanių garbę“ – taip rusų kariai buvo raginami susidoroti su likusiais to krašto gyventojais. Žinoma, įskaitant moteris, vaikus, senelius. Juk vyrų ten buvo nedaug ir belikę, vieni dar kovojo, kiti jau buvo žuvę.
Ta proga net III-ojo Baltarusių fronto štabo propogandininkas, vėliau žinomas rašytojas, dramaturgas ir „humanistas“ Ilja Erenburgas sukūrė daugybę kerštu persunktų tekstų. Net Vilniaus radijo bangomis 1944 metų vasarą jo balsas skelbė: „Nėra nieko, kas vokiečiuose būtų be kaltės – nei tarp gyvųjų, nei tarp mirusiųjų. Raudonarmiečiai, šventai vykdykite draugo Stalino nurodymą ir sumindžiokite fašistinį žvėrį jo urve! Sulaužykite germaniškųjų moterų rasinį pasididžiavimą! Pasiimkite jas sau kaip teisėtą grobį!“
Vandalizmas prasidėjo Rytprūsiuose, tuometinio Karaliaučiaus (Kionigsbergo) žemėse. Buvo toks laikas, kai sovietiniai kareiviai puotavo kaip krankliai ir vilkai. Vaizdžiai tariant, jie tuomet mito žmogiena. Kareiviai atnešė žmonėms ne tik pažeminimą, neapykantą, čia siautė siaubingas badas, vyko moterų, mergaičių prievartavimai, žudymai. Be to, dar buvo atslinkusi neregėtai šalta tam kraštui žiema. Sako, bado ypatumas toks, kad pirmiausia nuo jo miršta suaugę, o vaikai ištveria labiau – ilgiau kankinasi. Jų akivaizdoje motinos ir net mažametės sesutės buvo prievartaujamos, po to nušaunamos, žiauriai mušamos, deginamos gyvos. Artimieji mirdavo jų akyse, o vaikai turėjo gyventi toliau beprasmiu tapusį niekingą gyvenimą.
Karaliaučius, 1945 metai
Kaip teigia liudytojai, ir po karo plėšikavimai, likusių gyventojų žudymai bei žeminimas nesibaigė. Prasidėjo užkariautojų sukeltas badas, nes iš Karaliaučiaus maisto sandėlių į Rusiją buvo išvežti grūdai, mėsa, cukrus, bulvės. Žmonės buvo suvaromi į getus – pastatus, aptvertus spygliuota viela, saugomus kareivių. Dėl nežmoniškų gyvenimo sąlygų gyventojai masiškai mirdavo nuo bado, šalčio, ligų.
Iš mirties gniaužtų ištrūkusiems, daugiausiai paaugliams, retais atvejais prievartaujamoms mergaitėms ir moterims, tekdavo miškais naktimis keliauti elgetauti į Lietuvą, Latviją. Išsekę, apiplyšę, murzini, utėlėti slėpdavosi nuo kareivių, milicininkų, eidavo nuo sodybos prie sodybos, prašydami duonos, darganomis – nakvynės.
Šiandien juos, 5–14 metų amžiaus atklydusius į Lietuvą vokietukus, vadina Vilko vaikais. Vokiškai – tai Wolfskinder. Sako, lietuviai juos pavadinę dėl to, kad, neradę užuovėjos pas žmonės, bijodami smurto, kančių, rinkosi guolį miškuose, vilkų irštvose. Kiti sako, kad vaikų iškankintuose veidukuose žaižaravo nedidelės, bet piktos akutės, kuriose galėjai įskaityti ne tik baimę, neapykantą, bet ir kerštą. Visai kaip užspeisto į kampą vilkiuko. Jų buvo iki dešimties, o gal ir dvidešimties tūkstančių.
Sako, 1945-ųjų vasarą Kauno senamiesčio šaligatviuose jie jau nesutilpo. Aptekę votimis, žaizdoti, kiti šlubuodami skverbėsi į Žuvų turgų, rausėsi šiukšlynuose, tikėdami surasti ką nors valgomo. Ir po vienos nakties šių „vilko vaikų“ Kaune nedaug beliko. Kas juos surinko ir kur išvežė – niekas nežino.
Sako, dar 1951 metų gegužę prekiniais vagonais Vilko vaikus išgabeno iš Lietuvos Vokietijos link. Dalį išvežė į Rusiją, išgrūdo į Sibirą. Dalis vaikų liko Lietuvoje, ganė ūkininkų gyvulius, pakeitę pavardes ir vardus į lietuviškus, buvo priglausti šeimose. Visa tai liko mums tarsi legenda.
Apie tokių gyvenimo nuskriaustų vaikų likimus yra parašyta knygų, sukurta dokumentinių ar meninių kino filmų. Tai visų pirma Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklos išleistas Alvydo Šlepiko romanas „Mano vardas – Marytė“, į kurį sugulė siaubingos vokiečių vaikų patirtos kančios Rytprūsiuose, kai badas – it baisus žvėris, kuris draskė žmogų iš vidaus.
Vokietijoje 2012 metais išleista žurnalistės Sonyos Winterberg knyga „Wir sind die Wolfskinder“ („Esame Vilko vaikai“). Tai panaši istorija, kai vokiečių vaikai rado prieglobstį lietuvių šeimose, likimą. Vokietijos žiniasklaidoje rašoma, kad knygoje pateikta II pasaulinio karo našlaičių istorija yra sukrečianti, nes Rytprūsiuose liko apie 20 tūkst. Vilko vaikų. Badas juos, nelyginant vilkiukus, nuvijo per miškus į Lietuvą, kur, manoma, buvo „tikras duonos perteklius“.
Dauguma vaikų tuo patikėjo. Beveik visiems teko elgetauti, kai kurie ūkiuose buvo priimti tarnauti, ten buvo mušami.
Apie Vilko vaikus yra rašęs Remigijus Baltrušaitis (romanas Vilko vaikai), Ruth Kibelka (romanas Vilko vaikai išleistas vokiečių ir lietuvių kalbomis). Štai R. Baltrušaitis paskutiniuosius du savo kūrinius – psichologinį trilerį „The Case Of The Jealous Doll“ ir dviejų dalių romaną „Vilko vaikai“ – išleido ne Lietuvoje, o Londone.
„Pabėgėlius iš Rytprūsių, Karaliaučiaus krašto našlaičiais likusius vaikus, kurių tėvai buvo žvėriškai nužudyti, vadino Vilko vaikais. Jie atrodė išties baisiai: išsekę, išbadėję, aptekę utėlėmis, žaizdoti, ligoti. Ūgesni vaikai ant rankų nešėsi kelerių metų vaikus. Mano tėvai ir kiti kaimiečiai jiems prikraudavo pilnas terbas maisto, aprengdavo, o kartais priglausdavo”, – tokius liudijimus apie pabėgėlių gyvenimą surinko Ruth Kibelka knygoje “Vilko vaikai”.
2014 metais Lietuvoje Vokiško kino savaitėje buvo parodyta režisieriaus Ricko Ostermanno filmas „Vilko vaikai“ („Wolfskinder“, 2013), vyko susitikimai su filmo autoriais. Buvo išsakyta mintis, kad Lietuvoje ši skausminga tema vis labiau įsisąmoninama, o Vokietijoje beveik nežinoma, nutylima. Filmuojama buvo Lietuvoje, daugiausia – Vilniaus ir Šilutės apylinkėse. Tai istorija apie elgetomis virtusius Rytų Prūsijos vokiečių vaikus, jų klajones po Lietuvą Antrajam pasauliniam karui pasibaigus ir sovietams naikinant Rytprūsių gyventojus. Filmo finansuotojai Goethe’s institutas Vilniuje, aktoriai lietuviai Dainius Gavenonis, Aldona Bendoriūtė, Aleksas Kazanavičius, Vidas Petkevičius, Elvyra Žebertavičiūtė ir daugelis kitų, „Vilko vaikuose“ vaidinančių ūkininkus, partizanus ir rusų kareivius.
Žinoma, kad ir šiuo metu dar keli šimtai Vilko vaikų gyvena Lietuvoje. Šilutėje gyvenantys Alfred Plink ir Herbert Kelch yra pasakoję apie savo vaikystę: „Lietuvoje buvo žmonių, mus maitinusių, nupraususių, palaikiusių iki mėnesio, bet ilgiau priglausti mūsų bijojo... Okupantai sakydavo, kad visi vokiečiai priešai, net vaikai. Net vaikai turėdavome jiems atiduoti pagarbą, kitaip mušdavo. Ir bausdavo mūsų geradėjus.“
Ir šiandien vyresniojo amžiaus lietuviai, paklausti apie Vilko vaikus, negaili jiems užuojautos, pažymi, kad ir maži, ir užaugę būdavo sąžiningi, dori, labai darbštūs. Kai kurie vedė lietuvaites ir visam laikui liko Lietuvoje. Kiti išvyko į gimtąsias vietas.
Interviu su Zigfridu Gronau
...1947 metų pavasarį vienuolikametis berniukas Zigfridas Gronau iš buvusios Rytų Prūsijos, Karaliaučiaus pietvakarinėje dalyje esančio Ponart miesto (tai – Rusijos Kaliningrado srities Dimitrovo, dabar Kaliningrado miesto dalis), kur su šeima gyveno, patraukė duoneliauti į Kauną. Lietuvoje jis tapo Kaziu Mačiulskiu dvidešimčiai metų... Tad pateikėme jam apie baisią vaikystę keletą klausimų.
- Esate šiek tiek susipažinęs su šia tema Lietuvoje išleista grožine ir dokumentine literatūra, kino filmais, straipsniai ir pan. Vaikai iš Karaliaučiaus (Kionigsbergo) atėję pokaryje duoneliauti, piemenauti, žodžiu, išgyventi tą sunkų pokario laiką, vadinamai Vilko vaikais. Ar tinka jums šis sugalvotas terminas? Kokie tie Vilko vaikai šių dienų literatūroje ir dokumentikoje?
- Šis terminas man nepatinka. „Vilko vaikais“ mes tapome po 1945 metų Berlyno šturmo, kai miestas buvo sunaikintas. Tas pats atsitiko ir su Kionigsbergu (Karaliaučiumi). Netiesa, kad mes troškome keršto, ar buvome lietuvių skriaudžiami. Tiesiog dauguma šaltinių yra meno kūriniai (romanai, apysakos, apsakymai), tai yra dalinė autorių fantazija. Aš negirdėjau ir nepažinau nei vieno tokio labai jau skriaudžiamo vaiko. Kitas reikalas, kad duonelę reikėdavo užsidirbti ganant gyvulius, padedant ūkio darbuose, bet mes visada žinojome, kad Lietuvoje buvome išgelbėti nuo mirties. Beje, iš lietuvių autorių knygų apie Vilko vaikus silpniausia man pasirodė Remigijaus Baltrušaičio kūryba. Bet, manau, kad visose tose baisiose istorijose, nors ir romanų forma, yra daug tiesos, viskas išgyventa, mažai sugalvota.
Daug literatūros skaičiau vokiečių kalba: Richar L. Neu „Edelstarut – Ramute“ (Edestarut – Ramutė), Vindfried Shmidt „Vergessene Wolfskinder“ (Užmiršti Vilko vaikai), Hans Deichelmann „Ich sak Konigsberg sterben“ (Aš mačiau mirštantį Kionigsbergą), Hans Graf von Lehndorff „Ostpreubisches Tagebuch“ (Rytų Prūsijos dienoraštis), Ungerborg Jacosb „Freiwild das Schicksal deutsceur Frauen 1945“ (Laukinės medžioklės. Vokiečių moterų likimai 1945 metais), Ulla Lachauer „Paradiesstrable“ (Rojaus kelias. Rytprūsietės Lenos Grigoleit prisiminimai) ir Die Druche von Tilsit“ (Tilžės tiltas), Sonia Winteberger „Wir sind die Wolfskinder“ (Mes esam Vilkų vaikai).Žinoma, tai ne visa literatūra apie Vilko vaikus, o tik ta, su kuria man teko susipažinti.
Domiuosi ir rusų okupacijos žiaurumais Lietuvoje. Nekaltų žmonių trėmimus į Sibirą esu matęs savo akimis, taip pat skaitęs knygose „Ešelonų broliai“ (sudarytoja Albina Venskevičienė), „Leiskit į Tėvynę“, kuriai medžiagą surinko ir paskelbė mano pažįstamas Kęstutis Pukelis iš Kauno.
- Jūsų šeima faktiškai Sovietų sąjungos kareivių, jų sąjungininkų faktiškai buvo sunaikinta. Žinoma, tokių šeimų buvo daug. Buvo išniekina visa jūsų tauta, kažkada patikėjusi nacių propaganda. Žvelgiant iš šių dienų aktualijų, ar toks užkariautojų elgesys buvo ir žemėse, kurias užėmė ne rusų kareiviai, o, tarkim, amerikiečiai, anglai, prancūzai?
- Kiek žinau, taip kentėjome tik mes, patekę po Sovietinės kariuomenės kareivių žiaurumais. Ir tai buvo toks košmaras, toks žmonių pažeminimas, kad sunku ir apsakyti. Kitose Vokietijos vietovėse, kurias užėmė sąjungininkai, tokių žudynių, prievartavimų tikrai nebuvo. Didžiausia tada vokiečių šeimų svajonė buvo pasitraukti į Vakarus, tačiau keliai jau buvo užkirsti.
- Jūsų atsiminimai jaudina ir dėl to, kad menate daugybę įvykių ir nutikimų, tarsi būtumėte rašęs užrašęs dienoraštį, nors tuos vaizdus atkuriate jau po pusės amžiaus. Juo labiau, kad tų nelaimų pradžioje tebuvote aštuonerių metų vaikas. Iš viso skausmo, kurį patyrė jūsų šeima, Vokietija, jos žmonės, koks jums šiandien atrodo pats skaudžiausias?
- Visos įmanomos baisiausios nelaimės teko mano šeimai. Karaliaučiuje iš bado mirė mama ir visos trys sesutės, vyresnioji išprievartauta, tėvelis žuvo fronte tolimoje Rusijoje. Iš visos gražios šeimos likau vienas. Badas mane atginė į Lietuvą, kur duoneliavau, ganiau kaimiečiams gyvulius, likau gyvas, bet be deramo išsilavinimo. Skausmas yra skausmas, geras jis nebūna...