Su cukriniu diabetu nuo vaikystės kovojanti plungiškė Ieva savo kasdienybėje daro daugybę tylių ir gražių darbų, nors pati apie juos kalba nenoriai. Jauna mergina gali pasigirti gausybe darbų, kurių tikrai ne kiekvienas senjoras per savo gyvenimą yra tiek prikaupęs.
„Man yra labai sunku pasakyti, ką aš darau gero, nes tuo aš gyvenu. Tai, ką aš veikiu, man neatrodo geras darbas. Aš gyvenime veikiu viską, ką man gera veikti ir ką aš labai mėgstu. O ką mėgstu veikti pradėjau ieškoti būdama labai jauna“, – nedrąsiai taria mergina.
Įvykis, pakeitęs gyvenimą
Ieva neslepia, kad pati serga ir ligoninės nuo pat vaikystės yra didelė jos gyvenimo dalis.
„Aš nuo vaikystės sergu cukriniu diabetu, tai metuose kartą apsilankyti ligoninėje buvo įprasta visą gyvenimą. Ten daro tyrimus, seka būklę ir žiūri, ar viskas gerai, ar reikia kažką keisti ir pan. Tai maždaug užtrunka apie savaitę, todėl ligoninė yra man kaip sanatorija, kur visada faina ten atvažiuot“, – pasakoja Ieva ir priduria, kad būtent ligoninėje ir prasidėjo jos įsimintiniausių istorijų bei savanorystės kelias.
„Buvo laikas prieš Kalėdas ir mūsų skyriuje nebuvo daug žmonių, tas pas mus atvežė mažytę mergaitę (metų ir vienuolikos mėn.) iš reanimacijos, kuri buvo su savo mama po operacijos. Mergytės galva buvo apvyniota baltu tvarsčiu ir ta mergytė atrodė labai ypatingai: vilkėjo ligoninės pižama, turėjo dideles rudas akis bei putlias lūpas. Mažosios pacientės mama buvo labai jauna ir vis su ja pasikalbėdavom, nes gydėmės tame pačiame skyriuje. Augustės mama su manimi pasidalino, kad mažylė turėjo labai sunkią operaciją ir Augustės galvoje yra auglys, kuris spaudžia jos regos nervą. Jį operavo, tačiau Lietuvoje daugiau nieko dėl to negalima padaryti. Tai buvo paskutinis dalykas, kurį gydytojai galėjo išbandyti. Mama gali bandyti vykti į užsienį ir atlikti kokius nors kitus gydymus, bet tam reikia daug pinigų. Man buvo viskas labai aišku: vaikas serga – turim jam padėt.“
Kaip pasakoja Ieva, turbūt vaikiškas naivumas tapo ilgos jos gyvenimo kelionės pagrindu:
„Man net nekilo klausimas. Galbūt aš šiandien patekusi į tokią situaciją elgčiausi kažkaip kitaip ir pasverčiau tam tikrus dalykus, pamatuočiau juos. Bet tas vaikiškas naivumas mane atvedė prie tos minties, kad, jei aš, būdama dvylikos, mielai atiduočiau savo pietų pinigus, kad Augustė galėtų išvažiuoti gydytis, tai pasaulyje tikrai yra žmonių, kurie turi daugiau pinigų ir taip pat norėtų prisidėti, tik to nežino.“
Ieva ne tik leido laiką su mažaisiais pacientais, bet ir visuomet palaikė gerus santykius su vaikų šeimomis: „Mane išleido namo, bet mes labai susidraugavom su Augustės mama, tad aš važiuodavau iš Plungės į Kauno klinikas savaitgaliais jų aplankyti. Mergaitei tuomet buvo vykdoma chemoterapija. Nežinau, kiek važiuodavau Augustės aplankyti, nes ji dar buvo labai maža, bet kiek pas jos mamą ir senelius, nes mes visi tikrai susibičiuliavom. Aš nufotografavau Augustę ir (atsiklaususi jos mamos) įkėliau nuotrauką į Facebook‘ą, aprašiusi jos istoriją taip, kaip ją suvokiau. Nurodžiau visas jos mamos banko sąskaitas ir pakviečiau žmones prisidėti.“
Tūkstančių mylių kelionė prasideda nuo vieno žingsnio
Mergina pritaria, kad pradžia visuomet yra sunki: „Kelionė viso projekto metu buvo labai vingiuota. Natūralu, kad žmonėms kilo labai daug klausimų. Aš buvau nepilnametė, buvau visiškai iš kito miesto ir ne giminė tai mergaitei, kuri serga... Aš neturėjau daug atsakymų į klausimus, kuriuos man uždavė žmonės. Tuo pačiu, Augustės mama buvo ligoninėje, kurioje gulėjo vaikas labai blogos būklės ir mama negalėjo atsakinėti į visus elektroninius laiškus, pakelti ragelį ir pan. Taip po truputį aš ieškojau būdų, kaip pasiekti žmonių širdis. Eidavau į bažnyčias, pas žmones į namus Plungėje prašydama pinigų. Mano mamai, tikriausiai, tai buvo netikėta. Galbūt ji galvojo, kad praeis tai... Tačiau aš turiu labai aiškų prisiminimą, kuomet buvo pavasaris ir aš išėjau atsispausdinusi lapus su Augustės nuotrauka. Grįžau namo surinkusi iš žmonių dar tuomet 30 Lt ir buvau džiaugsme, kad kažką parsinešiau. Tada man mama pasakė: „Ieva, tu suvoki ką tu kalbi? Tau reikia trijų šimtų tūkst. litų, o tu turi...“
Nepaisant iššūkių, merginai pavyko atkreipti visuomenės dėmesį ir padėti sergančiai mažylei: „Visa ši kelionė mane, kartu su Augustės mama, nuvedė iki tų trijų šimtų tūkstančių vos per pora mėnesių. Pavyko, nes kažkuriuo metu labai įsijungė užsienio lietuviai, tada parašė kažkuris portalas apie tai ir viskas labai greitai įsisuko. Kiekvienas paaukojantis žmogus atnešdavo vilties mamai, kad jos nėra vienos. Pamenu, aš paskambinu ir sakau: „Jolita, patikrinkit sąskaitą“ ir ji tyli... Paklausus kas yra, ji atsakė, kad negali patikėti, nes ten per naktį ar per dieną mes turėjom visą sumą ir net gi dar daugiau. Taigi nuo to prasidėjo mano savanorystė. Lankydama Augustę supratau, kad sergančiųjų vaikų ir tokių, kuriems reikia palaikymo (nebūtinai pinigų) yra labai daug. Būdama vaikas, važiuodavau pora šimtų kilometrų su autobusu viena, pas vėžiu sergančius vaikus.“
Šeimos supratingumas ir autoritetai
Mergina užsimena, kad mamos požiūris į ją dažnai svyravo ir šeimoje buvo neišvengta barnių, tačiau galiausiai pavyko pasiekti bendro susitarimo: „Mano mama reaguodavo visaip, nes norėdavo apsaugoti mane nuo realybės, kurios aš iš karto negalėjau suprasti. Ilgainiui daugėjo draugų, jie skambindavo man savaitės viduryje, o aš labai laukdavau šeštadienio, kuomet žinojau, kad vėl galėsiu vykti pas juos. Suaugusiojo akimis, mano paaugliškas gyvenimas pradėjo kentėti, bet tai buvo dalykai, kurie nešė man labai didelę prasmę. Net, jei mama kartais neleisdavo važiuoti ir neduodavo pinigų, aš vis tiek atrasdavau būdų, kaip ten nuvykti. Nepaisant to, labai džiaugiuosi mamos stiprybe, kad ji suprato, kad jeigu manęs neišleis – bus konfliktas, tačiau aš vis tiek išvažiuosiu. Kitaip sakant, rezultatas bus tas pats, bet ėjimas link to bus su visai su kitokiu jausmu. Tada mama pasidavė ir aš iki šešiolikos metų važinėdavau pas vaikus kiekvieną savaitgalį, jeigu tai buvo įmanoma.“
Lankant mokyklą, važinėjant pas vaikučius Ieva dar ir sportavo bei užsiėmė kitomis veiklomis: „Cukrinis diabetas labai pakeičia gyvenimą, bet jis nepadaro tavęs kitokiu ar kažko negalinčiu. Taip, mano diena yra labai kitokia dėl tų visų maisto, vaistų ir kitų skaičiavimų, bet aš galvoju, kad sportas yra apskritai tai, kas labai gydo ir padeda žmonėms, o juo labiau karatė. Turėjau nuostabią mokytoją ir manau, kad jeigu ne mano trenerė – šiandien nebūčiau ten, kur esu. Aš dažnai į treniruotes eidavau ne dėl karatė, o dėl trenerės. Mano trenerė Asta išmokė mane labai daug ir prikėlė manyje pasislėpusias savybes, kurias aš nešuosi šiandieną.“
Sukrėtęs nušvitimas
Būdama dešimtokė, mergina nusprendė persikelti į Vilnių, nes jai buvo gaila laiko, kurį iššvaistydavo važinėdama autobusu. Ieva suprato, kad galėtų padaryti žymiai daugiau, jei būtų ne Plungėje, o sostinėje. Mergina žinojo, kad sergantiems vaikams kiekviena diena yra dovana:
„Jeigu vaikas skambina ir prašo picos, tai jei aš turiu galimybę tą picą atvežti dabar, tai yar žymiau geriau. Tu negali pasakyti, kad atveši rytoj, nes rytojaus jis gali nesulaukti. Pamenu, kaip dar pačioje savanorystės pradžioje, kai radusi valytoją, plaunančią palatą, kurioje gulėjo mano draugas, taip apsidžiaugiau, kad pagaliau jį išleido namo, nes jis nuolat buvo jų išsiilgęs. Deja, kai paklausiau, kada jis grįš, seselė atsakė, kad jau niekada... Tada pirmą kartą suvokiau, kur aš esu. Vėliau buvo mėnuo, kuomet mirė gal septyni vaikai vienas po kito. Užplūdo jausmai, kad su kažkuriuo turbūt ir pati kartu pasilaidosiu. Toks gilus buvo liūdesys... Tada supratau, kad turiu nuspręsti: arba aš sugebu tai priimti, arba čia nevažiuoju.“
Patirtys savanoriaujant hospise
Atvykusi į Vilnių Ieva pakeitė viską ir atliko įsimintiniausią praktiką savo gyvenime: „Išvažiavau mokytis į profesinę mokyklą mokytis socialinės slaugos. Man tai buvo įdomu, nes turėjau nemažai patirties. Turėjau galimybę atlikti labai įdomią praktiką Vilniaus hospise pas ligonius, kurie serga onkologinėmis ligomis, bet ne vaikus, o suaugusiuosius. Čia buvo vieta, kuri man kėlė baimę, nes hospisas yra ta vieta, kur, paprastai tariant, žmonės atvykdavo numirti. Hospise pacientų negydydavo, o tik suteikdavo tokias paslaugas, kurių buvo neįmanoma atlikti namie. Man labai patiko tai, kad kai aš atėjau ir iš pradžių man davė plauti grindis. Kadangi praktika buvo ilgalaikė, beveik pusė metų, tad aš ateidavau plauti grindis, indus ir pan. Taip galėjau įsilieti į aplinką. Po savaitės ar dviejų mane jau leido valyti pacientų langus ir aš galėjau matyti, kokios jie yra būklės. Ilgainiui dariau jau viską, ką reikėdavo: ir maudžiau, ir maitindavau, ir keisdavau sauskelnes. Ši įžeminanti patirtis buvo įdomi ir kartu sunki, bet supratau tai, kad ta vieta žmonėms padėdavo atrasti tikėjimą, o ne išeiti iš pasaulio baimėje ir netikėjime, kas yra labai baisu.“
„Nors ne apie mane, bet nuo manęs“
Projektas „ne apie mane“ rūpinasi pagalba skurdžiai gyvenantiems vaikams ir sergančių mažųjų svajonių pildymu. O prie šių gerų tikslų galime prisidėti visi, pasakoja Ieva:
„Projektas „ne apie mane“ atsirado iš didelės meilės vaikams, tam, kad aš ir visi žmonės, kurie metų metus prisideda, galėtų ir toliau tai daryti. Jau ketverius metus mes tai vadiname „Gerumo fondu“, nors tai anksčiau darydavau pati, tačiau norėjau tai kažkaip įforminti. Mes vykdėme labai daug veiklų: pagalbą onkologinėmis ligomis sergantiems vaikams, skurdžiai gyvenantiems Plungės rajono vaikams, nes man buvo labai svarbu išvažiuojant jų nepalikti, tad pildome vaikų svajones ir padedame jiems išeiti į mokyklas, padedame cukriniu diabetu sergantiems vaikams ir t. t. Taigi veiklų yra labai daug ir visad atsiranda kam dar norėtųsi padėti. Svarbu, kad yra tų, kurie palaiko ir kurie nori prisidėti bei siūlo savo rankas, pagalbą ir širdį. Labai kviečiu sekti mūsų veiklą ir prie jos prisidėti, jeigu yra noro ir galimybių. Aš manau, kad pati svarbiausia pagalba ir yra mūsų laikas, bet dažniausiai mes jo mažiausiai ir turime.“
-------
Pasaulinės lyderystės konferencijos (PLK) projekto #TyliLyderystė tikslas – dalintis įkvepiančiomis istorijomis, kurių herojai – retai visuomenei žinomi, tačiau savo kilniais darbais kitų gyvenimus keičiantys ir įkvepiantys tylūs lyderiai.