Bet ir be tokio globalaus siaubo technogeninė katastrofa turėjo labai rimtų pasekmių – buvo apgadinta arba sugriauta dešimtys namų, daugiau nei tūkstantis žmonių liko be pastogės.
Šių įvykių epicentre atsidūrė nedidelis Kurovskojės miestas, esantis už 80 km į rytus nuo Maskvos. Gūdžią 1978 m. gruodžio 6-osios naktį šio miesto gyventojus pažadino itin stiprių sprogimų trenksmai. Nuo smūgio bangos išlėkė langų stiklai, nuvirto baldai, kai kur netgi kambarius skiriančios pertvaros... Žmonės, apimti panikos, išbėgo į šaltą gruodžio naktį – kas tai? Nukrito lėktuvas? Ar prasidėjo karas?
Paaiškėjo, kad šio naktinio įvykio priežastis visiškai kita. Miesto pakraštyje esančioje geležinkelio stotyje sprogo vagonai, prikrauti pramoninių sprogmenų.
Išgelbėjo elektrinis traukinys
Iš kur atsirado šis pavojingas krovinys?
„Sprogmenys buvo skirti įmonei, kuri mieste buvo žinoma „Vzryvprom“ pavadinimu, – paaiškino vietos istorikas Michailas Rybinas. – Įmonės sandėlis buvo už kokių 3 km nuo Kurovskojės stoties. Ten buvo laikomos įvairios sprogstamosios medžiagos, skirtos pramonės reikmėms ir civilinei gynybai. Jas gabendavo geležinkeliu, perkraudavo į krovinines mašinas ir jau autotransportu veždavo į sandėlio teritoriją.“
Štai kokiomis detalėmis pasidalijo viena iš senųjų Kurovskojės gyventojų: „Praėjus kelioms dienoms po šio įvykio aš kalbėjausi su „Vzryvprom“ viršininku. Jis papasakojo, kad kai išvakarėse, gruodžio 5 d. iki darbo dienos pabaigos į stotį atvyko du dengti krovininiai vagonai su sprogmenimis, paaiškėjo, kad ant vieno iš jų durų pažeista plomba. Tai reiškė, kad ten galėjo būti patekę pašalinių žmonių. Todėl abu krovininius vagonus nuspręsta palikti ant atsarginių stoties bėgių iki kito ryto, kai įtartiną situaciją galima būtų ištirti. Žinoma, saugoti vagonų pastatė sargą. O naktį sprogo būtent vagono su pažeista plomba turinys. Po to iškart sprogo ir antrasis vagonas – greičiausiai, jį detonavo pirmasis sprogimas...“
Kiekviename vagone buvo beveik po 60 tonų amonalo. Sprogimas pridarė daug bėdų. Katastrofos vietoje susidarė didžiulė duobė – 10 metrų gylio ir 60 metrų skersmens. Buvo apgadintos ir šalia einančios geležinkelio linijos, didelis jų plotas buvo užverstas nuolaužomis ir žeme.
Smūgio banga daugelyje Kurovskojės namų išmušė langus ir parduotuvių vitrinas, kai kuriuose pastatuose sugriuvo vidinės sienos, kai kurių stogai buvo smarkiai apgadinti... Ypač smarkiai nukentėjo gyvenamieji kvartalai šalia geležinkelio esančiose gatvėse.
Liudininkų prisiminimai:
„Aš pabudau nuo sprogimo ir dūžtančių langų garso. Iškart basa nulėkiau ten, kur miegojo dukra. Po kojomis girgždėjo šukės, bet per kažkokį stebuklą nesusižeidžiau kojų. Ant mano mergaitės lovos, tiesiog ant antklodės gulėjo smūgio bangos išmuštas lango rėmas! Bet pati mažylė nenukentėjo, tik labai išsigando...“
„Viską aplink nušvietė ryškus blyksnis. Po to triukšmas, sprogimas... Nuo smūgio bangos sugriuvo didelis du kambarius skiriančios sienos gabalas ir vos neprispaudė mano sūnelio...“
„Smūgis tada gerokai supurtė! Mano dėdė, kuris gyveno Abramovkos gyvenvietėje, man papasakojo, kad net jų kaime smūgio banga išmušė kai kurių langų stiklus. O juk nuo tos gyvenvietės iki Kurovskojės – vos ne dešimt kilometrų!“
„...Girdėjau pasakojant apie vieną vairuotoją. Kaip tik tuo metu jis važiavo „GAZ“ sunkvežimiu keliu, esančiu už kilometro piečiau geležinkelio stoties. Be sprogimo garso vyriškis išgirdo dar kažkokį švilpiantį garsą, o po to – duslų smūgį. Paaiškėjo, kad į medinę priekabą pataikė nuo geležinkelio pusės atlėkęs gelžgalis. Ši nuolauža prakirto sunkvežimio bortą ir įstrigo dugne. Vos vienu metru kairiau – būtų pataikiusi į kabiną, ir žmogus būtų žuvęs...“
Vėliau ekspertai, tyrę tragedijos aplinkybes, nustatė, kad Kurovskojės gyventojams labai pasisekė.
Didžiausia smūgio jėga buvo nukreipta į kitą pusę nuo miesto – į rytus ir pietus, kur tuo metu augo miško masyvas. Sprogimas išguldė medžius kelių šimtų metrų spinduliu.
Be to, atsitiktinumo dėka Kurovskojės gyventojus išgelbėjo ir elektrinis traukinys. Naujas, ką tik iš gamyklos atvykęs priemiestinis traukinys „ER2-1169“ stovėjo ant bėgių laukdamas ryto, kai turėjo vykti Maskvos Kazanės stotį. Jis stovėjo tarp vagonų su sprogmenimis ir priemiestinių Kurovskojės kvartalų. Šiam traukiniui teko smūgio banga, nukreipta šiaurės vakarų kryptimi. Ji išgelbėjo daugybę žmonių savo „gyvybės“ kaina – iš dvylikos keleivinio traukinio vagonų dešimt buvo nepataisomai sugadinti.
Įdomu tai, kad kai ryte gelbėtojai tikrino elektrinio traukinio nuolaužas, viename iš suniokotų vagonų jie aptiko kietai miegantį benamį. Vyras įsibrovė į traukinį iš vakaro, ieškodamas kur prisiglausti šaltą žiemos naktį. Jis buvo toks girtas, kad jo nepažadino net vidury nakties prie pat nugriaudėjęs galingas sprogimas, kuris stebuklingai jo pasigailėjo – benamis ne tik nežuvo, bet ir nebuvo sužeistas.
Šizofrenikas su šautuvu
Žinoma, pagal tuo metu Sovietų Sąjungoje galiojusias nerašytas taisykles, apie nutikimą Kurovskojės mieste niekur oficialiai nebuvo pranešta – nei laikraščiuose, nei per radijo ar televizijos žinias. Užtat „Amerikos balsas“ jau po kelių valandų pranešė apie „galingą sprogimą rytinėje Pamaskvės dalyje“.
Praktiškai visa dokumentinė medžiaga apie šią katastrofą iki šiol yra įslaptinta. Vis dėlto rajoniniame archyve išliko gan iškalbingas dokumentas, kuriame tą gruodžio naktį Kurovskojės mieste įvykęs nutikimas pavadintas... stichine nelaime!
Spausdinto dokumento, kurį sudarė Valstybinio draudimo darbuotojai, ir pavadino „Pažyma dėl ... nuostolių nukentėjusiems nuo stichinės nelaimės Kurovskojės mieste padengimo“, tekste galima pamatyti kiekybinių duomenų, leidžiančių įvertinti šios 40-ies metų senumo tragedijos mastą.
„... Stichinės nelaimės, įvykusios 1978 m. gruodžio 6 d. Kurovskojės mieste metu buvo padaryta žala 62 valstybiniams ir individualiems gyvenamiesiems pastatams, kuriuose gyveno 1263 šeimos – 3163 žmonės.“
„Stichinės nelaimės“ priežastys pradėtos tirti iškart – tyrime dalyvavo ne tik milicija, bet ir valstybės saugumo departamento pareigūnai.
Vėliau atsiradusi oficiali gruodžio 6-osios nutikimo versija, kuri buvo išplatinta tyčia ar atsitiktinai, atrodė taip.
Vagonų sprogimą Kurovskojės mieste sukėlė vagonus saugojęs sargas. Neva vyriškis sirgo šizofrenija, bet sveikatos patikrinimo metu sugebėjo tai nuslėpti nuo medicininės komisijos. Tą naktį sargui, esą, kaip tik užėjo priepuolis ir jis, būdamas neadekvačios būklės, iššovė iš šautuvo į vieną iš saugomų vagonų. Pramušusi vagono sieną kulka pataikė į pavojingą krovinį ir sukėlė jo sprogimą...
Beje, kai kurių senųjų miesto gyventojų atmintyje liko ir kitokia tragiškų įvykių versija: gali būti, kad naktinio budėjimo metu prie vagonų su sprogmenimis prisiartino pašalinis asmuo, sargas, mėgindamas jį sustabdyti, iššovė, bet netyčia pataikė į vagoną...
Kaip daiktinis versijos su kaltininku sargu įrodymas buvo minimi sprogimo vietoje rasta šautuvo dalis su gilze ir rankos fragmentas. Tačiau tokio katastrofos priežasčių aiškinimo oponentai turi gana rimtų argumentų, prieštaraujančių šiai versijai.
Michailas Rybinas: „Kalbantis su vienu iš buvusių „Vzryvprom“ darbuotojų jis paaiškino, kad jų įmonei skirti pramoniniai sprogmenys visada buvo gabenami supakuoti į medines dėžes. Šovus į tokią dėžę, net ją padegus, jokio sprogimo nebūtų. Tam, kad amonalas sprogtų, reikia detonatoriaus...“
Taip, tai iš tiesų rimtas argumentas, verčiantis suabejoti pateiktąja oficialia versija. Dabar atėjo laikas papasakoti visiškai kitą 1978 m. gruodžio 6-osios nakties įvykių interpretaciją.
Štai ką pavyko sužinoti iš istoriko Michailo Rybino ir jo brolio, taip pat istoriko Aleksandro Rybino, kurie jau kelerius metus bando išsiaiškinti visą tiesą apie šią tragediją:
„Gavome informacijos iš žmogaus, kuris tuo metu dirbo „Vzryvprom“ įmonėje, ir todėl žinojo kai kurias tyrimo metu išaiškintas detales. Taigi, jis papasakojo, kad tai iš tiesų buvo iš anksto suplanuota labai didelio masto diversija. Vagonų su amonalu sprogimas turėjęs išprovokuoti daug didesnį kataklizmą. Pasirodo, tą naktį per Kurovskojės stotį pravažiavo ypatingos svarbos traukinys, gabenantis karinę techniką. Jo vagonuose galėjo būti ir tolimojo nuotolio balistinių raketų galvutės. Neatmetama galimybė, kad jos galėjo būti net su branduoliniu užtaisu! Greičiausiai, diversijos organizatoriai iš kažkur tiksliai žinojo šio traukinio judėjimo grafiką ir jo atvykimo į Korovskoję laiką. Todėl ir buvo suplanuotas konkretus laikas, kada detonuoti sprogmenis vagonuose su amonalu.
Tačiau sprogdintojų planus sujaukė atsitiktinumas. Svarbusis traukinys į Kurovskojės stotį atvyko kiek anksčiau, nei planuota, ir budintis dispečeris nusprendė jo nesulaikyti – įspraudė į susidariusį langą tarp kitų traukinių, judančių rytų kryptimi. Tad sprogimo metu traukinys su kariniu kroviniu jau buvo už kelių kilometrų nuo jo epicentro – Avsiunino stoties rajone.
Vietos gyventojai pasakojo, kad kai traukinio mašinistas per radijo stotelę išgirdo apie galingą sprogimą, jam iš karto pražilo plaukai...“
Šaltis
Po to, kai nugriaudėjo sprogimas, į miestą atvyko sunkvežimių kolonos su kariais iš netoliese esančio priešraketinės gynybos dalinio. Jie aptvėrė teritoriją aplink įvykio vietą. Po to į Kurovskoję susirinko karinė ir civilinė vadovybė, buvo suburta miesto nepaprastosios padėties komisija tragiško įvykio pasekmių likvidavimui.
Kaip prisiminė Vladimiras Savinas, kuris 1978 m. buvo Sovietų Sąjungos Komunistų partijos Orechovo-Zujevsko miesto komiteto instruktorius, naktį jo bute suskambėjo telefonas: reikia skubiai atvykti į miesto komitetą. Miesto komiteto nariai ir jo darbuotojai kartu su atvykusiais keliais kariškiais automobiliais nuvyko į Kurovskoję.
Mieste pamatytas vaizdas įsiminė ilgam: tuščios ertmės vietoje langų pastatuose, gatvėse besibūriuojantys sunerimę žmonės, apsirengę kas ką... O lauke tikros žiemos temperatūra – minus penkiolika! Žmonės ėmė kurti laužus, kad bent kažkiek sušiltų.
Laimei, buvo nedelsiant imtasi priemonių ir gelbėjami žmonės. Gyventojai, kurių namus apgadino sprogimas, buvo laikinai apgyvendinti neseniai pastatytos geležinkelininkų poliklinikos pastate, taip pat vienoje iš mokyklų. Jos direktorius Michailas Guščinas prisimena: „Iki ryto pas mus susirinko apie šimtas žmonių. Jiems buvo atvežta maisto, vandens.... Mokykla „viešbučio“ režimu veikė tris dienas. Visą šį laiką joje nevyko pamokos.“
Gruodžio 6-osios rytą į Kurovskoję atvyko pats „Pamaskvės šeimininkas“: pirmasis Sovietų Sąjungos Komunistų partijos Maskvos srities komiteto sekretorius V. I. Konotopas. „Iš viršaus“ duotu nurodymu į nukentėjusį miestą ėmė važiuoti sunkvežimiai su statybinėmis medžiagomis – šiferiu, lentomis, fanera, stiklu... Visa tai buvo kraunama tiesiog gatvėje, ir miesto gyventojai galėjo nemokamai imti namų ir butų remontui reikalingų medžiagų. Atstatyti apgadintus pastatus padėjo nemažai statybininkų brigadų. Dalį iš jų sudarė kaimyninių kolūkių darbininkai, kurių direkcija gavo atitinkamus nurodymus iš vyriausybinės ekstremaliųjų situacijų likvidavimo komisijos.
Beje, kai kuriuos pastatus aplink Kurovskojės geležinkelio stotį sprogimas taip smarkiai apgadino, kad juos teko nugriauti. Vienas iš tokių pastatų – geležinkelininkų ligoninė... Buvo sugriauti ir barakai, kuriuose glaudėsi kai kurie geležinkelio darbuotojai. Žinoma, niekas nesiėmė atstatyti šių skurdžių būstų, įrengtų nurašytuose vagonuose.
Nukentėjusiuose miesto kvartaluose patruliavo milicijos būriai. Tvarkos sergėtojai stebėjo, kad niekas nieko nevogtų iš parduotuvių ir butų su išdaužtais langais ir durimis. Senųjų miesto gyventojų pasakojimui, gyventojai elgėsi labai padoriai – nebuvo užfiksuota praktiškai nė vieno plėšikavimo atvejo. Bendromis pastangomis normalų gyvenimą mieste pavyko atkurti jau po savaitės.
Nelengva situacija susiklostė pačioje Kurovskojės stotyje. Dėl sprogimo ji kurį laiką buvo uždaryta ir nepraleido tranzitinių traukinių. Kol buvo remontuojami apgadinti bėgiai, valomos nuolaužos, tolimųjų reisų keleiviniai traukiniai buvo nukreipiami aplinkiniu maršrutu – iš Maskvos per Orechovo-Zujevo. Kelioms dienoms teko uždaryti ir elektrinių traukinių eismą per Kurovskoję.
Galbūt atrodo neįtikėtina, bet, turimais duomenimis, per šį galingą sprogimą žuvo tik du žmonės – tas pats sargas, saugojęs lemtinguosius vagonus, ir geležinkelio katilinės darbuotojas. Dar kelios dešimtys Kurovskojės gyventojų kreipėsi pagalbos į medikus daugiausiai dėl sutrenkimų ir pjautinių žaizdų nuo stiklo šukių.
Aukų ir nukentėjusiųjų galėjo būti gerokai daugiau, tačiau miesto gyventojus apsaugojo, be minėtojo elektrinio traukinio, dar dvi aplinkybės. Visų pirma, sprogimas nugriaudėjo vėlai naktį, kai gatvėse praktiškai nebuvo žmonių – visi buvo namuose, kur juos saugojo sienos. Jei toks įvykis būtų nutikęs dieną, daug praeivių būtų nukentėję nuo nuolaužų! Be to, gruodžio 6 diena buvo paskutinė prieš regioną pasiekusius anomalius šalčius, kuriais pagarsėjo 1978–1979 m. žiema. Jau po paros termometro stulpelis nukrito žemiau minus trisdešimt laipsnių. Sunku net įsivaizduoti, kiek žmonių būtų patyrę stiprius nušalimus, ir net mirę nuo šalčio, jei speigas būtų atslinkęs kiek anksčiau.
* * *
Dabar apie tą 1978 m. gruodžio tragediją niekas neprimena. Atsarginių krovininių vagonų bėgių vietoje, kurioje nugriaudėjo sprogimas, buvo pastatytas depo pastatas. Įmonė „Vzryvprom“ po šio įvykio buvo uždaryta. Dabar vietoj jai priklausiusių korpusų ir sandėlių teritoriją užėmė sodų sklypai. O palei senąjį „Vzryvprom“ kelią, kuriame nuo smūgio išgulė visi medžiai, užaugo jauni medžiai...
Žaizdos užsitraukė. Tačiau jei vietinių istorikų pateikta informacija teisinga, sunku net įsivaizduoti, kokias pasekmes galėjo turėti „stichinė nelaimė“, įvykusi 1978 m. gruodžio 6-sios naktį, jei aplinkybės būtų susiklosčiusios ne taip palankiai. Jei nebūtų atsitiktinumų, jei dispečeris nebūtų parodęs iniciatyvos – būtų įvykusi daug didesnio masto katastrofa. Sprogmenys, kurie, kaip spėjama, buvo gabenami kariniu ešelonu, būtų sunaikinę ir Kurovskojės miestą, ir jo apylinkes. O jei vagonuose buvo gabenami ne paprasti, bet branduoliniai sprogmenys, išvados dar baisesnės: jiems sprogus, visa rytinė Pamaskvė ir net visa Maskva būtų virtusi radioaktyvia dykyne.
Laimei, „Černobylio prologas“ neįvyko.