Sovietmečio skanumynai, kuriuos šiuolaikiniai vaikai vargu ar išdrįstų paragauti

Sovietmečiu vaikai neturėdavo didelio saldumynų ir skanėstų pasirinkimo. Mažieji smaguriaudavo kondensuotu pienu, čiulpdavo ledinukus ant pagaliuko ir šokinėdavo iš laimės, gavę šokoladinių saldainių. Tačiau vaikai nebūtų vaikai, jei nerastų būdų išbandyti kažką nauja. Jei šiuolaikiniams paaugliams pasiūlytume paragauti šių dalykų, jie veikiausiai išpūstų akis. Tačiau Sovietų Sąjungos laikais juos čiaumodavo kiekvienas moksleivis. Taigi, kokius keistus skonius pažinojo sovietmečio vaikai?

Nėra kramtomosios gumos – kramtyk sakus: vyšnios ir slyvos prieš egles ir pušis

Sovietmečiu gauti kramtomosios gumos nebuvo lengva. Žinoma, Sovietų Sąjungoje buvo gaminamos garsiosios kramtomosios gumos „Apelsininė“ ir „Mėtinė“, tačiau jos greitai prarasdavo saldumą, be to, lipdavo prie dantų. Importuojamos kramtomosios gumos galėjo gauti tik tie, kurių tėvai buvo kaip nors susiję su užsieniu ar turėdavo reikiamų pažinčių. Taigi vaikai susigalvojo alternatyvą – kramtyti medžių sakus. Šiam reikalui tiko ne kiekvienas medis. Pušų ir eglių sakai būdavo kartūs ir aitrūs, o štai vyšnios ir slyvos tikdavo kuo puikiausiai: jų sakai yra tąsūs, saldūs ir aromatingi.

Vėliau šalyje atsirado firminė kramtomoji guma, ir poreikis kramtyti medžių sakus pamažu išnyko. Tiesa, bandydami ilgiau išlaikyti kramtomosios gumos skonį, vaikai taip pat prisigalvodavo įvairiausių gudrybių: kramtydavo gumą kartu su mėtiniais ar karameliniais saldainiais, naudodavo kondensuotą pieną ar sirupą. Pirmosiomis minutėmis būdavo skanu, bet po to guma tapdavo beskonė, prarasdavo elastingumą, o kartais net susiskaidydavo į smulkius grūdelius, rašoma kulturologia.ru.

Alyvų žiedlapiai ir norus pildantys penkialapiai žiedai

Tarp vaikų labai populiarūs būdavo vadinami „bananėliai“ – akacijos žiedai. Vaikai juos nuskindavo ir iščiulpdavo saldų nektarą. O iš akacijų ankščių buvo gaminami puikūs, garsūs švilpukai.