Mus pažadino tyliai
Tada buvo labai įtemptas laikas, šaltojo karo apogėjus. Sovietų Sąjunga Kuboje, JAV pašonėje, įrengė savo raketines bazes, galima sakyti, įrėmė durklą į gerklę amerikiečiams. Tuometinis JAV prezidentas Džonas Kenedis sunkiai suvaldė dėl tokio rusų įžūlumo įsiutusius Pentagono generolus, kurie reikalavo leisti smogti toms sovietų raketinėms bazėms ir jas sunaikinti. Bet prezidentas, atsakingas žmogus, suprato, kad taip kiltų branduolinis karas ir dėjo visas pastangas diplomatinu būdu išspręsti kilusį konfliktą. Apsiribojo tik Kubos blokada – neleido į ją įplaukti užsienio laivų, visų pirma – sovietinių. Įtampa buvo didžiulė ir toliau didėjo.
Tą ypač jautėme mes, tuo laiku tarnavę sovietinėje kariuomenėje. JAV ir Sovietų Sąjunga lenktyniavo, kuri daugiau pasigamins raketų ir branduolinių užtaisų. Paskubom buvo formuojamos naujos divizijos, nauji raketiniai daliniai. Taip ir Estijos mieste Tapoje, čia buvusio artilerijos pulko bazėje, buvo sukurtas ir mūsų vidutinio nuotolio raketų dalinys, skirtas objektams Vakarų Europoje naikinti. Konspiracijos sumetimais mes ir nešiojome artileristų antpečius, o ne aviatorių, kaip kiti raketininkai – tarsi čia tebebūtų tas pats artilerijos pulkas...
Mūsų pulko bazė buvo Tapoje, buvusio artilerijos pulko kareivinėse, o pačios raketos – rajono centro – Rakverės miškuose. Ten taip pat paskubom buvo pastatytos barakų tipo kareivinės, kuriose gyvendavome atvykę ten budėti, mokytis leisti tas raketas.
Ir štai vieną naktį, kai buvome čia atvykę budėti, pajutau, kad mane už peties kažkas judina, žadina. Pramerkęs akis prieblandoje įžiūrėjau būrio vado vyr. leitenanto Matvejevo veidą. „Kelkis, apsirenk, užklok lovą, pasiimk savo automatą ir toliau gali ilsėtis“, – pasakė jis. Pakėlęs galvą pamačiau, kad kiti baterijos karininkai taip pat vaikšto tarp lovų ir tyliai budina savo kareivius.
Nesupratome, kas čia dabar vyksta, kažkas neįprasta – budintis neįjungė šviesų, paklaikusiu balsu nešaukė „Podjom! Trevoga!“ (Kelt! Aliarmas!). Paprastai pakelti pagal aliarmo signalą visi lakstydavom kaip paklaikę, paskubom apsirengę, pasigriebę savo automatus lėkdavom į lauką, iš ten – į starto aikštelę, o dabar – sako, galite toliau gulėti...
Kur jau čia beužmigsi!.. Supratome, kad vyksta kažkas neįprasto, spėliojome, kas dabar bus, ką turėsime veikti. Prašvitus jau liepė kelti, lauke išrikiavo ir baterijos vadas pasakė, jog kyla karo pavojus, visoje armijoje skelbiama padidinta kovinė parengtis, kad su Amerika vyksta įtemptos derybos ir turime būti viskam pasiruošę...
Tačiau kodėl mus pakėlė taip neįprastai, tyliai, be aliarmo signalo?.. Gal nenorėjo išgąsdinti savo priešų, nenorėjo išsiduoti, kad sovietinė armija ruošiasi puolimui?.. Juk ir amerikiečiai nesnaudė – sekė kiekvieną sovietinės armijos judesį. O sekti turėjo kuo – nuo mūsų akių nenuleido šimtai palydovų. Juk dabartiniame kare labai svarbu, kas pirmas suduos smūgį, kas pirmas paleis raketas, todėl brangi kiekviena minutė. Juk ir raketų bazės buvo įrengiamos kuo arčiau priešo – kad greičiau nuskristų į numatytus takinius, kad geriau pataikytų.