Daugelis našlėmis likusių buvusių SSRS generalinių sekretorių žmonų savo dienas baigdavo atsiskyrėliškoje vienatvėje. Išimtimi galima laikyti nebent Vladimiro Lenino žmoną Nadeždą Krupskają, rašo kulturologia.ru.
Kodėl N. Krupskaja kratėsi „Lenino žmonos“ etiketės
N. Krupskaja labai anksti persiėmė revoliucinių idėjų. Vos perkopusi dvidešimtmetį ji tapo marksizmo šalininkų ratelio nare. Jame ir susipažino su Vladimiru Uljanovu. Po kelių metų Nadežda ir Vladimiras (abu – karingai nusiteikę ateistai) susituokė. Būtina pasakyti, kad tik cerkvėje sudaryta santuoka suteikė poroms teisę kartu atlikti skirtą tremties bausmę. N. Krupskaja visada buvo ištikima savo vyro bičiulė ir pagalbininkė. Vaikų jiedu neturėjo: tai buvo neįmanoma dėl N. Krupskajos turėtos sunkios įgimtos ligos. Nuoskaudas, kurias kėlė žinojimas, kad niekada neturės vaikų, N. Krupskaja malšino visas jėgas skirdama darbui.
Partijoje N. Krupskaja buvo gana reikšminga figūra, todėl ją nervino daugelio noras elgtis su ja tik kaip su V. Lenino žmona. Po revoliucijos vado mirties N. Krupskaja nesiliovė kovojusi už savo, kaip savarankiškos partinės ir visuomeninės veikėjos, pripažinimą. Visą likusį gyvenimą ji skyrė pedagoginei veiklai, komunistiniam jaunimo auklėjimui, partijos istorijai, žurnalistikos ir literatūros plėtrai, taip pat pagalbai pionierių organizacijai. Vis dėlto nutrinti „Lenino žmonos“ etiketės jai taip ir nepavyko. N. Krupskaja mirė 1939 m. vasario 27 d., turėdama 70 metų. Jos mirties priežastis – ūmus apendicitas, vėliau perėjęs į peritonitą.
Kokio gėrio valstybė atseikėjo sovietmečiu buvusiai pirmajai poniai Ninai Chruščiovai
Buvusi Nikitos Chruščiovo žmona, nedideliame Cholmsko gubernijos (dabar – Lenkijai priklausanti teritorija) kaime gimusi Nina Kucharčiuk, su savo išrinktuoju susipažino Donbase, kai dėstė čia veikusioje sovietų partinėje mokykloje. Jaunuoliai „suvaidino“ santuoką, tačiau oficialiai ją įformino tik po keturių dešimtmečių. Energinga ir veikli moteris netapo įprasta namų šeimininke: ji visą laiką dirbo, mokėsi, užsiėmė visuomenine veikla, be to, dar spėjo ir penkis vaikus apšokinėti (trys vaikai – iš pirmos N. Chruščiovo santuokos).
N. Chruščiova buvo įgijusi gana neprastą išsilavinimą: mokėjo keletą užsienio kalbų, puikiai gaudėsi ekonomikos ir kultūros srityse. N. Chruščiovas buvo pirmasis sovietų lyderis, kuris, tapęs valstybės vadovu, kviesdavosi žmoną į oficialius priėmimus, kartu su ja vykdavo į užsienį. Generalinio sekretoriaus žmonos pareigas N. Chruščiova vykdė tiesiog nepriekaištingai: demonstravo puikias manieras, gebėjo palaikyti bet kokia tema vykdavusį pokalbį, sužibėti erudicija. Daromą įspūdį gadino nebent poprastė išvaizda. Kaip tik dėl jos kartais pasigirsdavo pašaipių komentarų.
N. Chruščiovui mirus, našle likusi Nina dienas leido vienišaudama namuose Žukovkoje. Valstybė jai skyrė 200 rublių pensiją, o iš pagarbos buvusio vyro nuopelnams dar suteikė teisę lankytis taip vadinamoje spec. poliklinikoje ir prireikus pasinaudoti tarnybiniu automobiliu.
Negailestinga Viktorijos Brežnevos lemtis
Leonidą Brežnevą ir Viktoriją Denisovą likimas suvedė šokių aikštelėje. Daugiau nei 50 metų Viktorija savo vyrui buvo ištikima žmona ir patikima bičiulė. Oficialių priėmimų ir banketų ji paprastai vengdavo. Pirmenybę V. Brežneva teikė ne politikai, o buičiai. Ji buvo talentinga kulinarė, todėl ne tik lepino vyrą įmantriausiais patiekalais, bet ir apskritai rūpinosi jo mitybos racionu. Taip elgėsi iš būtinybės, mat L. Brežnevas turėjo jautrų skrandį. Elegancija švytinti L. Brežnevo išvaizda – taip pat jo žmonos nuopelnas.
Kai generalinis sekretorius mirė, našle likusią jo žmoną užgriuvo aibė problemų. Didžiausia – dukters Galinos priklausomybė nuo alkoholio. Tarsi to būtų maža, be pastogės liko anūkė Viktorija. Buvę vyro bendrapartiečiai priėmė sprendimą, pagal kurį Viktorija Brežneva privalėjo grąžinti valstybei dalį turto. Jos pensija taip pat buvo gerokai sumažinta. V. Brežneva kentė nesibaigiančią nervinę įtampą. Stresas išprovokavo sunkią diabeto formą. Begalė viena po kitos užpuolusių ligų ir buvo jos mirtie priežastis. V. Brežneva mirė vieniša ir visų apleista.
Tatjanos Andropovos tragedija
Lemtingas Jurijaus Andropovo ir Tatjanos Lebedevos susitikimas įvyko Karelijoje. J. Andropovas tuo metu buvo vedęs dviejų vaikų tėvas. Nors už kilimą karjeros laiptais daugiausia turėjo dėkoti uošviui, J. Andropovas paliko šeimą ir vedė Tatjaną. Pora susilaukė sūnaus ir dukters.
Bėdos prasidėjo tada, kai Andropovai viešėjo Vengrijoje. (Šioje šalyje J. Andropovui buvo patikėtos SSRS pasiuntinio pareigos.) 1956 metais sovietų misija atsidūrė antisocialistinėmis nuotaikomis persiėmusio chaoso epicentre. Vadinamosios liaudies revoliucijos įvykiai – įtūžusios minios riaušės, grasinimai susidoroti su kagėbistais – giliai sukrėtė Tatjaną. Nuo to, ką pamatė ir išgirdo, moteriai ėmė reikštis tam tikrų psichikos pakrikimų: išsivystė paniška baimė eiti į vietas, kuriose susirenka galybė žmonių. Ilgalaikis gydymas nedavė jokių teigiamų rezultatų. Todėl net ir tada, kai vyras buvo pasiekęs didžiausias karjeros aukštumas, T. Andropova vengė bet kokių oficialių renginių ir niekada nekviesdavo į namus svečių.
Po vyro mirties T. Andropova tarsi galutinai užsisklendė. Iki pat savo amžiaus galo ji gyveno praktiškai neišeidama iš buto.
Kokių privilegijų po vyro mirties sulaukė Ana Černenka ir kaip ji praleido paskutines savo gyvenimo dienas
Ana Dmitrijevna Liubomirova tapo antra Konstantino Ustinovičiaus Černenkos žmona. Su būsimu vyru moteris susipažino 1944 metais, komandiruotėje. Pora gana greitai susituokė, o tada ilgai gyveno komunaliniame bute. Kiek vėliau persikėlė į atskirą, ypač ankštą būstą.
Černenkos visada gyveno gana kukliai. Trijų vaikų auklėjimą ir rūpinimąsi vyru Ana laikė pagrindine savo pareiga. Ji pati eidavo apsipirkti, rūpinosi sutuoktinio išvaizda, stengėsi, kad jis būtų tinkamai pavalgęs.
Valdžioje K. Černenka išbuvo neilgai. Po jo mirties apie Aną, ir taip visada norėdavusią likti šešėlyje, visi pamiršo. Iš pradžių ji gavo padorią pensiją, be to, galėjo naudotis įvairiomis privilegijomis, todėl ne tik neskurdo, bet dar ir aukojo įvairiems labdaros fondams. Vis dėlto pačioje praeito amžiaus pabaigoje visos privilegijos dėl neaiškių priežasčių buvo panaikintos: teko kažkaip verstis su nedidele pensija, prie kurios pavykdavo prisidurti dirbant durininke.