Siužetas labai įtraukiantis. Personažai emociškai „susargdina“, dėl jų jaudiniesi (ypač dėl Rebekos ir Dylano), kartu su jais ieškai, randi ir prarandi. Skaitydamas nepajunti, kada tampi betarpišku visų pergyvenimų ir įvykių dalyviu. Labai įtraukianti knyga ir skaitant nesinori, kad ji baigtųsi“.
********************
Pateikiame ištrauką iš leidyklos „Vaga“ 2015 m. išleistos Viktorijos Butautis knygos „Vogti šokoladą“.
********************
Jos stalas visuomet būdavo tvarkingas. Be dulkių, tam tikra tvarka surūšiuoti dokumentai, pieštukinė, spausdintuvas, popierinių servetėlių dėžutė, „Delicato“ firmos, nes, pasak Rebekos, tik jos atitiko visus popierinėms servetėlėms keliamus reikalavimus: bekvapės, minkštos ir gaminamos iš septyniasdešimt procentų perdirbtos medžiagos. Aplinkosauga jai tikrai rūpėjo.
Be nuolatinio darbo Karališkojoje Melburno ligoninėje, profesorė Rebeka Vils daug laiko skyrė savanoriškai veiklai tiek Donorų asociacijoje, tiek „Eco Nouveau Australia“ draugijoje. Ji mėgo savo profesiją – kruopštumo ir atidos reikalaujantis radiologijos mokslas smalsią medicinos studentę pagavo ir nunešė tiesia vaga. Rebeka nesiblaškė, jai patiko gilintis ir kapstytis, patiko šešėliai, ir ji taip gerai išmoko jų kalbą, kad tonuose ir pustoniuose slypinčios paslaptys savaime verdavosi prieš jos įžvalgias plieno spalvos akis.
Visas, geras ar blogas, naujienas Rebeka ištraukdavo į paviršių, tvarkingai surūšiuodavo, išversdavo į normalią klinicistams suprantamą kalbą ir perduodavo estafetę kolegoms. Nereikėjo žiūrėti pacientui į akis pranešant, kad jo kepenys virto vėžio suėsta koše, ar, priešingai, įrodinėti, kad tyrimai nerodo jokių pakitimų, nors žmogus jaučia pablogėjimą. Savo darbą ji dirbo vienumoje, jai patiko ta aplinka, tyliai zirziantys monitoriai, vis užbėganti patarimo seselė, išsigandę rezidentai ir mažai kam suprantamas šešėlių pasaulis.
Sėdėdama prie rašomojo stalo erdviame darbo kambaryje savo namų pirmajame aukšte, Beka spoksojo į nešiojamojo kompiuterio ekraną. Pasirėmusi alkūne ji rankoje laikė akinius, žilstelėję plaukai buvo susegti viršugalvyje, nes negalėjo pakęsti jų keliamo veido kutenimo, o žvilgsnis rodė susirūpinimą. Tačiau iš tiesų Beka ekrano nematė, ji net nebuvo tame kambaryje, mintys perskaičius elektroninį laišką nunešė ją ten, vėl ten, kur ji jau seniai stengėsi nebeužsukti. Buvo davusi žodį Polui, kuris nuo pat pradžių prieštaravo jos norui, tam nevaldomam ilgesiui ir troškimui, susirasti sūnų, tiksliau, tą berniuką, kurio sūnumi vadinti neturėjo teisės.
Ilgainiui Polas nusiteikė visiškai priešiškai, nes žmonos bevaisės paieškos vos nesugriovė jų santuokos, o ir ji pati susivokė, kad jos vienos egoizmo patenkinimas neatneš gėrio nė vienai pusei. Rebeka buvo pasižadėjusi nesikapstyti, nebeieškoti ir jau kelintą kartą sulaužiusi tą pažadą. Bet niekas to nežinojo. Ji nesiruošė išsiduoti, todėl skrupulingai slėpė kaitra alsuojančią dykumą širdyje. O šis keistas laiškas pakurstė vėstančias žarijas, ko ji visai nenorėjo.
– Mama!
Spigus balsas netoliese išgąsdino ir krūptelėjusi Rebeka skubotu judesiu užvertė nešiojamojo kompiuterio ekraną. Akiniai šleptelėjo ant grindų.
– Mama, turi ilsėtis, ar pamiršai? Ką vėl veiki prie kompiuterio?– reikalavo tas pats mergaitiškas balsas. – Ai, tiesa, aš tau persiunčiau vieną laišką, kurį gavome tėčio kontoroje, bet, ai, mama,
juk savaitgalis, palik tai pirmadieniui. Viskas, eik nuo kompiuterio, – paliepė griežtai.
Beka kaltai šyptelėjo dukrai. „Kokia ji vis dar nesubrendusi“, – pagalvojo pati sau su meile žiūrėdama į dvidešimt ketverių metų jaunėlę, stovinčią tarpduryje su senu baltu maudomuku ir varvančiais šviesiais plaukais.
– Mama, eime pasilepinti, aš tau paruošiau fantastišką kokteiliuką! – pagavo toliau tarškėti Anika. – Tau negalima dirbti, tik ne šiandien, šiandien tavo mamadienis, o tiksliau, mano 18 dukradienis. Nepamiršk, kad aš greitai išvykstu ir nesimatysime porą mėnesių, po šimts pypkių, kas tu per darboholikė?! Ir net negalvok apie darbą Londone, kam tau trenktis tokią tolybę, čia irgi yra kam dėstyti ir kur sėti gėrio sėklą, – viską susakiusi mergina išsišiepė.
Beka taip pat šypsojosi. Ekstravertiškas jaunėlės būdas visada ją išjudindavo iš vis dažniau apimančio sąstingio, kuris trukdė idėjų dar kupinai šešiasdešimtmetei versti kalnus darbe. O dar tas
laiškas, neapdairiai persiųstas Anikos, kurį ji, deja, suspėjo greitomis perskaityti, tikrai nepadėjo. Nors užslopintas, bet nedingęs, kamuojantis ilgesys persekiojo, ir Beka buvo tikra, kad yra pasmerkta nešiotis jį iki gyvenimo galo. „Nežadinti miegančių drakonų“, – priminė ji sau ir kuo guviau garsiai pasakė:
– Taip taip, aš stengiuosi, dukryt.
Anika klausiamai suraukė antakius.
– Einam.
Rebeka pakluso ir neatsigrįždama nusekė paskui blizgantį jaunėlės kūną. Nustūmusi ilgesį, ji nutarė atsiduoti linksmam pusdieniui su dukra. Anika buvo antrasis vaikas, gimęs po septyniolikos metų tarpo. Po daugybės klausimų ir spėliojimų, kodėl pirmoji – Melisa – natūraliai įsiveržė į jaunos poros gyvenimą, kai Rebeka tebuvo naivi medicinos mokslų trečiakursė, o antrosios dukros teko laukti ilgus metus. Pakeliui – nevaldomų emocijų proveržiai, nesibaigiantys bandymai, tuščios, pavargusios Polo akys, išduodančios, kad jam jau gana, ir ta vidinė kova tarp noro patirti motinystę ir išsaugoti braškančią santuoką.
Būtent todėl likusius penkis embrionus jie pasiryžo donuoti, kai tik mažajam stebuklui Anikai suėjo šeši mėnesiai. Jau turėjo dvi nuostabias mergytes, o Polas po visų išbandymų kabėjo ant siūlo ir tai matydama Rebeka apsisprendė net nebemąstyti apie trečią kūdikį ir pati pasiūlė, pati įrodė sau ir vyrui, kad negalima užšaldytų embrionų paprasčiausiai atšildyti ir taip atimti iš jų galimybę vystytis, bet priešingai – privaloma donuoti ir tą galimybę suteikti. Bet kokia donorystė: laiko, kraujo, organų, embrionų – skleidė gėrį, tai buvo neatremiamas argumentas. Rebeka su Polu pasirašė dokumentus, suteikė embrionams galimybę ir kartu visam laikui jų atsisakė.
Pliūkšt! Vandens purslai tėškė į veidą. Rebeka instinktyviai nusisuko kilstelėdama ranką, kad apsisaugotų. Skardus dukros juokas ir akimirksnio šėlas, Beka šoko gilyn negalvodama, net nenusimetusi balinto lino chalatėlio – senos Polo tėvų dovanos, – kuris dengė pagyvenusį kūną. Puiki plaukikė, panėrusi ji čiupo dukrą už kojų ir lengvai timptelėjo žemyn.
– Mama, neeee! – tik spėjo išgąstingai žvygtelėti mergina prieš dingdama po vandeniu. Po keleto sekundžių išnirusios moterų galvos gaudė orą ir skardus juokas užpildė šviesų, puikiai sutvarkytą
Braitono rajono kiemą Melburno mieste. Pametusi chalatą skęsti vyresnioji moteris atsigulė ant nugaros ir užsimerkė.
Nepaisant užsitęsusio ilgesio, ji jautėsi laiminga, apdovanota gyvenime daugybe dalykų: mylinčia šeima, svaria medikės karjera, ramiu gyvenimu draugiškoje šalyje, sveiku kūnu, patrauklia išvaizda bei jautria širdimi. Būtent tas įgimtas jautrumas padėdavo įvairiose situacijose tiek interpretuojant medicinines bylas, tiek dėstant studentams alma matter Monašo universitete.
Profesorės Vils paskaitos Medicinos fakultete buvo gausiai lankomos, nors balais ji nelepino, tačiau mokėjo uždegti jaunus žmones, atskirti tikrai besidominčius ir vesti paskui save. Tačiau tas pats jautrumas gimdė ir tą svilinantį nerimą, kuris kartais išlįsdavo neaiškios kaltės pavidalu, kaltės ir gailėjimosi – nesvarbu, kad tokiems negatyviems jausmams nebuvo pagrindo. Ją graužiantis ilgesys daugiau kaip dvidešimt metų buvo jos gyvenimo rakštis, kuri traukiama sminga dar giliau, drasko pažeistą audinį ir maudžia vos paliesta, grasindama užkratu ir skausminga mirtimi.
Išleidusi dukrą, jau vakare, Rebeka ir vėl prisėdo prie kompiuterio. Ta moteris nemokėjo tiesiog tinginiauti – nors kitiems tai atrodė natūralus atostogų leidimo būdas, jai netiko. Be to, laiškas traukė lyg magnetas, nors pati Beka jautė, kad dėl savo gerovės ir sąlyginės ramybės, kurią vargais negalais buvo pasiekusi, būtų geriausia jį pamiršti ir tuoj pat ištrinti. Visgi dar kartą permetė akimis ir prikando dešinį apatinės lūpos kampą.
„Kažkoks sutapimas, nepaaiškinamas sutapimas... Aš atkoduoju šešėlius, o dingusių žmonių paieška – visai kita pakraipa. Prastai gaudausi toje aplinkoje, negalėjau susirasti net savo... savo vaiko, – moteris sunkiai atsiduso. – Ir vėl aš apie tą patį... Bet kam gi ji man persiuntė to Dylano laišką? Po galais, išbandymui?“
Daugiau nei ketvirtį amžiaus prasimalęs Naujojo Pietų Velso ir Viktorijos valstijų teismuose Polas galiausiai atsisakė įtempto advokato darbo ir visiškai atsidavė idėjai, gimusiai per kelionę į Vokietiją. Ilgai delsęs apsisprendė ir įkūrė teisinę kontorą ramiame Haforno rajone, kuri specializavosi ieškoti Australijoje mirusių žmonių giminaičių Rytų Europoje, idant perduotų likusį jų turtą į išsibarsčiusios šeimos rankas.
Jo paties tėvas – Vincas Avilys – Antrojo pasaulinio karo metais kartu su savo gimdytoju sėkmingai pasiekė Australijos žemę, tačiau taip ir nesulaukė paskui juos turėjusios atvykti mamos Onutės. Kiek Polas paminė savo vaikystę, tiek prieš akis stodavo liūdesingos tėvo akys ir užgniaužta senelio aimana, išduodanti troškimą surasti dingusios žmonos pėdsakus. Namie netilo kalbos apie žmones, paliktus gimtinėje – tolimoje Lietuvoje, ar pasimetusius Vokietijoje, tarpinėje stotelėje pakeliui į saugesnius uostus: Ameriką, Australiją, Braziliją.
Kambarėlyje prie virtuvės, savotiškame tų dienų kabinete, augo šūsnys dokumentų, parašytų nesuprantamomis kalbomis, ant sienų kabėjo senos fotografijos ir laikraščių iškarpos su nieko Polui nereiškiančiais veidais. Ankšta erdvė jausmingus pokalbius, interpretacijas, spėliones tik dar labiau užaštrindavo. Užsispyrimą ir neblėstančią viltį po daugybės metų vainikavo paieškos agentūros pranešimas apie Onos Avilienės mirtį. Tai sušvelnino Polo tėvo įsitempimą. Nebereikėjo ieškoti, jis žinojo atsakymą, nors ir be trokštamų detalių, visgi aiškią prarastos motinos lemtį.
Senelis Povilas, nenuilstantis lietuvybės sergėtojas, stengėsi kuo daugiau papasakoti sūnui Vincui apie tolimą Lietuvą, kurioje vaikas gimė, bet kurią buvo priverstas palikti. Ir kai subrendęs palaidūnas skubiai vedė lietuviškų šaknų turinčią Umą, senolis trynė rankomis ir džiūgavo. Nepraėjus nė padoriam devynių mėnesių laikotarpiui, jaunavedžių namuose gugavo pirmas anūkas, pakrikštytas Pauliaus vardu.
Namuose berniukas ir metais vėliau gimusi sesuo Ona, pavadinta dingusios močiutės garbei, kalbėjo daugiau lietuviškai nei angliškai, ir senelio viltis išauklėti anūkus tautine dvasia nenuėjo perniek. Jis tikėjosi, kad kada nors vaikai pažins tolimąją tėvynę, o pažinę – pamils. Deja, pats senelis Povilas mirė per anksti, kad tai pamatytų. O kai užaugęs Polas vedė Rebeką, jokių saitų su Lietuva neturinčią grynakrauję australę, lietuvybės puoselėjimas naujai susikūrusioje šeimoje nublanko. Jaunoji žmona nesistengė varginti savo kalbos padargų tardama keistoką vyro vardą ir vadino jį suaustralintu Polo vardu.
Ta šalis, mažutė ir baisingai tolima, Rebekai nekėlė jokių jausmų. Niekas, be Polo giminaičių, su ta kruopele prie Baltijos jūros jos nesiejo. Vyro tėvas ją šiek tiek gąsdino, ne išvaizda, bet nesibaigiančiomis kalbomis apie paliktą gimtinę, prarastą motiną ir šventu įsitikinimu, kad sūnus Paulius tęs lietuviškas tradicijas savo mišrioje šeimoje.
Rebeka buvo iki ausų užsiėmusi savo pačios reikalais, todėl naujųjų giminaičių daržą paliko jų pačių priežiūrai. Tačiau gerokai vėliau, kai gimė antroji duktė Anika, vyro elgesyje ji pastebėjo naują tautiškumo bangą. Polas atgaivino vizitus į sėkmingai gyvuojantį lietuvių klubą ir pats veždavo vos metų sulaukusią mažylę į šeštadieninę mokyklą, kad toji pramoktų senelio kalbos.
Praleidęs smagų pusdienį tarp tėvo tautiečių, jis su dukrele užsukdavo į Viktorijos turgų, esantį visai netoli klubo, o parsiradęs namo linksmai bendraudavo su vaiku lietuviškai. Moteris niekaip negalėjo suprasti, kas ją erzino: ar tai, kad vyras leisdavo tiek laiko su dukra, o ji likdavo nuošalyje, ar tai, kad pati nerodydama susidomėjimo už tai ant savęs pyko?
Vyresnioji Melisa į tėčio polėkį susigrąžinti prarastą paveldą žiūrėjo su pagarbiu atlaidumu. Jauna mergina neatstūmė jo pastangų sudominti ir ją, prabėgomis, bet noriai dėjosi į galvą lietuviškus
žodžius, kurių vaikystėje mokė senelis Vincas. Ir pati pasisiūlė vykti kartu su tėvu aplankyti miestelio Vokietijoje sunkiai ištariamu pavadinimu – Švabijos Gmiundas, kad galėtų nors truputį priartėti prie niekada nepažintos prosenelės, mirusios ne savo žemėje ankstyva ir vargu ar sava mirtimi.
Polas suprato, kad Melisa į kelionę veržiasi ne tiek iš pagarbos tolimos giminės istorijai, kiek iš smalsumo ir noro pakeliauti, bet priėmė tai kaip galimybę suartėti ir neklydo. Apie tuomet trimetės
Anikos vykimą kartu negalėjo būti nė kalbos; tą jis suprato vien skubiai užmetęs žvilgsnį į plienines Bekos akis.
Moteris ryžtingai atsistojo nuo sukamosios kėdės ir priėjo prie pravertų medinių žaliuzių, pro jas lauko žibintas metė atšvaitus į prietemoje skendintį kambarį. Blogiausia buvo tai, kad po keturiasdešimt trejų metų santuokos, daugybės kelių, pramintų drauge su Polu, tokiu artimu ir tolimu vienu metu, ji nebedrįso išlieti jam savo širdies. Ta tema jie nesikalbėjo.
Jis buvo prašęs, jis reikalavo, ne balsu, bet ji juto – tai buvo jų šeimos tabu, ir Rebeka žinojo, kad tuos miegančius drakonus privalo palikti ramybėje. Tik niekaip negalėjo suprasti, kodėl pats Polas, daug pastangų įdėjęs į nepažįstamų giminaičių paieškas, nesuvokė žmonos poreikio susirasti jį? Savo vienintelį, nepažintą berniuką... savo sūnų, JŲ vaiką? Galų gale, tai buvo jų embrionas, jų kūnas ir kraujas, ir tas kraujas ją šaukė. Beka stovėjo sustingusiu žvilgsniu. Kietai suspausti žandikauliai ir įtemptos lūpos ją sendino, bet moteris to nejuto ir nesipriešino.
„Polai...“ – be garso ištarė ir apsisukus grįžo prie kompiuterio.
Artėjo donorystės ir organų transplantacijos konferencija Adelaidėje. Jos pranešimas tebuvo pradinėje, apmąstymų ir padrikų sakinių, stadijoje, o dar degantis klausimas dėl dėstymo Londono
miesto universitete – du mėnesiai per pusmetį su galimybe konsultuoti privačioje „London Bridge“ ligoninėje.
„Tai įmanoma, bet ar ne per daug? Nematyčiau mažės Anikos... nors ji jau suaugusi, o Melisa su vaikais ir taip retai apsilanko. Polas? Kai jis tiek laiko praleidžia Lietuvoje, mes prasilenktume, ir atskirai praleisti mėnesiai virstų pusmečiu.“ Pabiroms mintims pinantis moters galvoje, nušvitęs kompiuterio ekranas prikaustė pavargusias akis ir dilemų šėlsmas galvoje akimirksniu nublanko. Tas laiškas tebetūnojo jos pašto dėžutėje.
