Pradžia
Su Skirmantu prieš savaitę susitikom jo namuose Diliauskuose. Kol tėtis Vitalijus kaitė kavą, aukštas, dailiai nuaugęs (jei ne plika galva, vargu ar įtartum, kad prieš tave – sunkią ligą pažabojęs žmogus) jaunuolis bėrė akivaizdžiai mintyse ne kartą kartotus žodžius.
– Planavau vasarą padirbėti. Išsilaikiau traktorininko pažymėjimą, bet pasinaudoti nebespėjau. Buvome nuvažiavę prie jūros, o grįžus sukilo temperatūra: 39 laipsniai. Savaitę gėriau paracetamolį – nepadėjo. Šeimos gydytoja išrašė antibiotikų, bet ir tie nesuveikė. Kraujo tyrimas parodė mažakraujystę. Vėl davė antibiotikų, ir vėl nieko. Netrukus situacija ėmė blogėti. Nebeturėjau jėgų nei pasikelti iš lovos, nei paeiti, nei valgyti. Liepos 16 d. paguldė Pasvalio ligoninėje. Ten pragulėjau savaitę. Padarė dar vieną kraujo tyrimą. Pasakę kažką migloto, kad bijo patvirtinti vieną ar kitą diagnozę, išsiuntė mane į Panevėžio ligoninę. Ten slauge dirbanti krikšto mama pasakė, kad man greičiausiai leukemija. Klausiu: kas tai? Nebuvau girdėjęs tokio žodžio. Sako – kraujo vėžys. Panevėžyje padarė dar vienus tyrimus ir po dviejų dienų išsiuntė į Vilnių, – ligos pradžią prisimena Skirmantas.
„Linksmybės“
Teko kalbinti ne vieną jauną onkologine liga sergantį žmogų ar jo artimą, ir kiekvieną kartą negaliu liautis stebėtis, kaip ramiai jie pasakoja apie tai, apie ką mes kartais net pagalvoti nedrįstame.
Protu suvoki, jog tokia pagijimo kaina, kad sergant šiomis ligomis lengvų kelių nebūna. Tačiau tai, su kokiu dalykiškumu išgyventas kančias pasakoja šie žmonės, visuomet nuginkluoja:
– Vilniuje prasidėjo visos „linksmybės“. Kateteris į kaklą, venų badymas, injekcijos į pilvą ir kitos nefainos procedūros. Iš pradžių įleidžiami nuskausminamieji, kad nekentėtum baisaus skausmo, o vėliau – „chemija“. Tave prijungia prie tokios pompos ir nuolat laša vaistai. Vienas buteliukas vienai parai. Ir taip visą savaitę.
Skirmantas pasakoja kartą matęs, kaip atjungiant lašinę lašas „chemijos“ nukrito ant linoleumo:
– Atėjo valytoja. Kiek ji besistengė, baltas plėmas vis tiek liko ant grindų. Linoleumas neatlaiko, o mes turime atlaikyti.
„Jei gyvensi vien liga – išprotėsi“
Savaitines chemoterapijas keisdavo trumpi sugrįžimai namo. Namų sienos turėtų džiuginti, tačiau agresyvi chemoterapija turi ir savo pašalinį poveikį, apie kurį Skirmantas nedaugžodžiauja – dar per daug gyvos neseniai patirtos kančios:
– Lupasi oda, nagai, skauda kiekvieną kūno centimetrą… Po vienos chemoterapijos buvau praradęs regėjimą.
Ligoninėje vaikinas susipažino su panašaus likimo bendraamžiais.
– Pasikalbėdavom, pasitardavom. Buvo tokių, kuriems – lėtinė ligos forma, jie gydosi ne vienerius metus. Man pasisekė – užteko pusės metų. Bet nežinau, kaip bus ateityje. Gal ir vėl teks viską patirti iš naujo. Ši liga tarsi tiksinti bomba, nežinia, kada pasikartos, – ne pagal savo amžių rimtai samprotauja Skirmantas.
Kas padėjo visa tai ištverti?
– Šeima. Jos palaikymas. Draugai. Vieniems tai buvo neįdomu, kiti skambino, klausė, kaip sekasi, palaikė. O ir pats stengiausi išlikti stiprus. Kai guli prijungtas prie „chemijos“, stengiesi apie tai, kas vyksta, negalvoti. Nes jei gyvensi vien liga – išprotėsi, – pasakoja Skirmantas.
Pakeitė ateities planus
Prieš susirgdamas Skirmantas neturėjo aiškių su būsimomis studijomis susijusių planų. Mokslai sekėsi. Turėjo minčių apie mechanikos mokslus, bet labiau traukė padaryti pertrauką ir metamas kitiems išvažiuoti į užsienį.
Liga pakoregavo svajones. Vaikinas pataisė savo planuojamų laikyti egzaminų sąrašą, į jį įtraukdamas biologiją bei chemiją, ir planuoja studijuoti mediciną.
– Tuos planus kol kas vertinu atsargiai. Žinote, jaunas protas: vieną dieną galvoji vienaip, kitą – kitaip. Bet kai sužinojau, kad mano kraujas, siekiant išsiaiškinti, kas sukėlė šią ligą ir kaip efektyviau su ja kovoti, tyrimams buvo siunčiamas į užsienį, pasidarė įdomu, kaip tai vyksta. Pagalvojau, kad galbūt ir aš norėčiau tuo užsiimt. Be to, ir noras padėti į mano situaciją patekusiems žmonėms yra stiprus, – nedrąsiai apie ateitį svarsto Skirmantas.
Vienas
Skirmantas – vyriausias Diliauskuose gyvenančio Vitalijaus Pečiuko sūnus. Jaunėliui Eimantui – keturiolika. Vyras vienas augina ir auklėja du sūnus. Berniukų mama šeimą paliko prieš septynerius metus.
– Paliko su skolomis, su dviem sūnumis ir išėjo pas kitą. Sukitės, kaip norite! Smūgio būta tokio stipraus, kad pusę metų pas psichologus vaikščiojau, – prasitaria vyras.
Eimantui buvo septyneri, Skirmantui – vienuolika.
– Aš pats augau be tėvo, tad viską mokėjau ir žinojau. Tereikėjo „perlipti per save“. Valgyti padarai visai dienai, važiuodamas darbo reikalais sustoji pasižiūrėti, ar viskas gerai. Pasiskambini. Vakare grįžus sumeti rūbus į skalbyklę ir tvarka, – pasakoja 43 metų amžiaus vyras.
Bet juk tai berniukai! Išdaigos, paauglystė, maištas prieš visą pasaulį… Juk neužtenka vien paruošti maisto ir išplauti kelnes?
– Buvo visko. Ir ašarų, ir pykčių, bėgiojimo iš paskos, draudimų. Teko susėdus prie vieno stalo verkti visiems trim… Dabar to nebereikia. Visos gyvenimo bėdos mus stiprina, verčia koncentruotis vienam į kitą. Apskritai, aš juos auklėju taip, kad tarp mūsų nebūtų jokių paslapčių. Net jei ir kažką negero padarei – ateik ir pasakyk.
Anksčiau Vitalijus dirbo pas ūkininkus, o paskutinius kelerius metus Panevėžyje dirba autošaltkalviu sunkvežimių remonto įmonėje.
Daug metų šeima gyveno Rinkūnuose, o prieš dvejus metus nusipirko namelį Diliauskuose.
„Man kartais atrodo, kad jis stipresnis už mane“
Vitalijus pasakoja, kad dienos, kai išgirdo sūnaus diagnozę, nepamirš niekada.
– Žemė degė po kojomis. Neduok Dieve, niekam to patirti. Iš pradžių viskas buvo lyg rūke, nesuvokiau nei ką darau, nei kur esu. Eini vienur, patenki kitur. Po to suėmiau save į rankas. Pradėjau kalbėtis su medikais, sūnumi. Kažkuriuo momentu pasijutau ramiau. Žinojau, kas ir kaip vyksta. Bet atvažiuodavau pas jį į ligoninę, nueidavau į palatą, pamatydavau leisgyvį, apraizgytą vamzdeliais, kateteriais… Pabūdavau kiek prie jo ir sakydavau, jog einu atsigerti kavos. Nesinorėjo, kad sūnus mano ašaras matytų… Parduotuvėje, gatvėje visi šypsosi, laimingi. O ten – sergantys, nuliūdę. Daug skausmo. Tačiau Skirmantas labai stipraus charakterio. Galbūt po to, ką mačiau, net sustiprino mane. Jis man ne kartą sakė – tėti, nepalūžk, nes tuomet palūšiu ir aš, – vyro balsas ima virpėti.
Liga traukiasi
Vyras pasakoja apie sūnus. Iš spindinčių akių nesunku suprasti: jie – tėvo džiaugsmas, pasididžiavimas, didžiausia meilė ir visas… gyvenimas.
– Jaunėlis Eimantas – biški pritingi, vis ieško būdų išsisukti nuo pareigų ar darbų. Bet ko norėti, jam juk tik 14! Visi mes tokiuose metuose elgėmės panašiai. O Skirmantas – protingas, lengvai įsisavina informaciją. Jei mokykloje kiek patinginiauja, gali tuoj pat pasitaisyti, pasivyti… – šypsosi Vitalijus.
Bet svarbiausia žinia šiandien kita. Ne mokyklos pasiekimai, ne paaugliški kaprizai, o tai, kad liga atsitraukė. Kraujo tyrimai geri. Dar laukia nuolatiniai važinėjimai pas medikus, apžiūros, priežiūra, vaistai ir t. t. Bet šiandien kraujo tyrimai geri ir tai, ko gero, pati didžiausia kalėdinė dovana visiems trims Pečiukų vyrams.
Teko suaugti
Pumpėnų gimnazijos kūno kultūros mokytoja Eglė Mickeliūnienė Skirmantą Pečiuką puikiai pažįsta nuo penktos klasės. Ji – berniuko auklėtoja.
– Tai tas žmogus, kuriuo galima pasitikėti. Gyvenime patyręs daug, bet šaunus, visada padedantis, lyderis. Gimnazijos renginiai, programa „Jaunimas gali“, Pumpėnų vasaros festivalis – visur dalyvauja Skirmantas, – tikina auklėtoja.
Pedagogė sakosi, jog žinia apie berniuko ligą šokiravo visus:
– Jis apskritai beveik niekuomet nesirgo. Jei jau nebūdavo pamokose, tai tik dėl labai rimtos priežasties. Skirmantas yra net gavęs mano įsteigtą apdovanojimą kaip geriausiai pamokas lankantis mokinys. O čia – tokia baisi liga. Buvo šokas, tačiau kiek galėjome, tiek jį palaikėme. Siuntėme žinutes, trumpus filmukus, sveikinimus. Vilniuje buvo viena klasiokė, kuri jį lankė ir palaikė. Tie keli mėnesiai pakeitė Skirmantą. Jam teko suaugti, priimti situaciją ir būti stipriam. Įstrigo jo apie ligą pasakyti žodžiai: „Auklėtoja, arba jis mane suės, arba aš jį turiu suėsti.“
Naujas etapas
Žinią, kad Skirmantas sveiksta, tiek jis pats, tiek artimieji dar tik jaukinasi.
– Gydytojai mus įspėjo, kad per ateinančius metus gali būti ir gero, ir blogo. Kas mūsų laukia, nežino niekas: nei aš, nei Skirmantas, nei medikai. Tačiau sustoti negalime, turime judėti į priekį, – sako Vitalijus.
Nedrąsiai priima ir mintį apie sūnui skirtą labdaros vakarą:
– Atvirai pasakius, sūnaus gydymui išleidau visas santaupas. Bet pinigų negaila, jie yra uždirbami. Svarbiausia, kad Skirmantas būtų sveikas.
Vyrui sunku pasakyti, ko ir kiek reikės, nes naujas sūnaus ir visos šeimos gyvenimo etapas dar tik prasideda. Užsimena, kad reikėtų automobilio Skirmantui, kuriuo jis galėtų važinėti į Vilnių pas medikus. Buvo nupirkęs už kelis šimtus važiuojantį, bet jis netinka tolimai kelionei. – Kiek kas galės, tiek prisidės. Būsiu nepaprastai dėkingas kiekvienam, – atsisveikindamas ištaria Vitalijus.
Dovanoti viltį
Skirmantui Pečiukui bus dedikuotas ir gruodžio 11 d. 18 val. Pasvalio kultūros centre vyksiantis Mero labdaros vakaras-koncertas „Padovanok viltį!“
– Kalėdos – šviesos ir džiaugsmo metas. Tikiu, kad kiekvienas galime pasidalinti gerumu! Neįmanoma padėti visiems, tačiau ir vienam pagelbėję suteiksime viltį. Kviečiu prisidėti prie gerumo akcijos ir suteikti viltį vaikinui. Mes galime padėti jam pasveikti! Ačiū Jums! – sako vakaro šeimininkas Gintautas Gegužinskas.
Vakaro svečiai – profesionalių džiazo dainininkių trio „The Ditties“, atliekantis ankstyvojo swing stiliaus muziką. Merginos žavi savo balsų darna, žaismingumu, dėvimais vintažo stiliaus drabužiais bei specialiai parinktu repertuaru, nukeliančiu į svinguojantį ketvirtąjį dešimtmetį. Visos renginio metu surinktos lėšos bus skirtos Skirmantui Pečiukui.
Vakaro auka – nuo 30 Eur. Ją galite pervesti į Pasvalio rajono savivaldybės administracijos Labdaros ir paramos banko sąskaitą:
Gavėjas: Pasvalio rajono savivaldybės administracija
Sąsk. Nr. : LT364010042600064364
Mokėjimo paskirtis: „Auka labdaros vakarui“.
Taip pat bilietus galite įsigyti Pasvalio rajono savivaldybės mero priimamajame, Pasvalio kultūros centro kasoje arba renginio metu.