Sujaudinti žmonių gerumo: teistis su kaimynais būtų šventvagystė

„Tokio žmonių gerumo nesitikėjau. Mums padėjo ne tik kaimynai, giminės, bendruomenė, bet ir nepažįstami žmonės. Vieni sriubos nešė, kiti drabužių, pinigų. Vaiką nuprausė, pavalgydino, priglaudė. Jei ne jie, atrodo, eitum į mišką ir nebegrįžtum“, – sakė po gaisro be namų likusi Zita Snežko iš Naujosios Vilnios.

Kaip skelbė Priešgaisrinės apsaugos departamentas, sudegusiame name buvo trys butai. Viename jų gyveno ugniagesys Ernestas Snežko su tėvais ir 14-mečiu broliu. Per penkerius darbo metus Ernestui teko gesinti daugybę gaisrų, gelbėti žmonių gyvybes bei turtą, o dabar paties šeima liko be nieko.

Matydamas, kaip tėtis rūpinasi namų saugumu, Ernestas vylėsi, kad tokia nelaimė juos aplenks. Kai tributyje įsiplieskė gaisras, ugniagesys buvo tik baigęs budėjimą. Tądien dar turėjo atlikti praktiką automobilių servise, remontuoti kėbulus. Būsimą papildomą darbą Ernestas matė kaip galimybę toliau dirbti ugniagesiu gelbėtoju ir užuot kėlus sparnus svetur, kur jau tekę uždarbiauti, įsikurti Lietuvoje.

Vieni pas močiutę, kiti – pas kaimynus

Su keturiolikmečiu broliu ugniagesys dabar glaudžiasi vieno kambario močiutės bute, o tėvai nakvoja pas kaimynus. Kaip DELFI pasakojo ugniagesio tėtis Stanislovas Snežko, po gaisro labiausiai jis jaudinasi, kad žmonai nesušlubuotų sveikata. Neramu ir dėl jauniausiojo sūnaus.

„Jei iš pirmo aukšto dar pavyko išgelbėti kai kuriuos daiktus, visa, kas buvo jauniausio sūnaus kambaryje, prapuolė. Jis domisi aviamodeliavimu, tad ugnis pasiglemžė jo konstruotus modelius, diplomus. Brangūs ir Anglijoje gyvenančios sesės laiškai, kurie sudegė. Galima sakyti, ugnis net sentimentų nepagailėjo, ką ir kalbėti apie daiktus“, – pasakojo Zita.

Pasak moters, žmonės geri, po gaisro nešė jiems drabužių, maisto, kaimynai surinko pinigų. Šeima labai dėkinga visiems už pagalbą.

Pribloškė ugniagesių poelgis

„Labiausiai mane nustebino ugniagesiai. Dirbo pavojingomis sąlygomis. Mano sūnus vienas jų, tad pasakodavo, kaip viskas vyksta. Bet kai savomis akimis pamačiau žmones, rizikuojančius, kad išgelbėtų mūsų namus, galvojau, kaip reikės atsidėkoti? O jie patys – komanda, kuri gesino ir kiti ugniagesiai – surinko pinigų mums. Esu priblokšta. Tikra tiesa užrašyta ant jų leidinio – žmonėms pagalba, Dievui garbė“, – jaudinosi Z. Snežko.

Į pagalbą padegėliams suskubo Vilniaus baptistų bažnyčios bendruomenė, sūnaus mokykla. Kaip pasakojo jaunuolio mama, tėvų komiteto pirmininkė atvažiavo su ašaromis akyse, atvežė sūnui drabužių, reikalingiausių daiktų: „Mokyklos žmonės, „Caritas“, ugniagesiai, kaimynai skambina klausdami, kada atvažiuoti į talką, padėti tvarkyti gaisravietę. Mes sakome, kad dar palauktų, nes žvarbu, pažliugę“.

Lietuvoje juokaujama, jog žmogui gera, kai kaimyno namas dega. Tačiau Snežko patirtis priešinga. „Netiesa. Nelaimės akivaizdoje pamatėme, kiek žmonėse gerumo. Ateina net nepažįstami – paguodžia, padrąsina nenusivilti, žvelgti į priekį. Galvoju, kai atsistosime ant kojų, įsikursime, aš irgi norėsiu būti savanore. Atrodo, kur išdidumas – tai tu turi padėti, o ne laukti paramos. Tačiau kai gaisras – stovi ir nieko pats nebegali. Turi nusižeminti ir priimti pagalbą“, – kalbėjo Zita.

Neįsivaizduojama bylinėtis su kaimynais

Ugnis pagailėjo Stanislovo dirbtuvės, tačiau gesinant gaisrą ugniagesiams teko nukirsti elektros laidus ir tik nuo šio pirmadienio ji vėl prijungta. „Ne taip greita. Reikia prašymų, leidimų“, – supranta Stanislovas, nekantraujantis kibti į darbus. Pagal patentą jis gamina nestandartinius baldus, duris, laiptus, visa kita, ko žmonėms reikia.

Kaip pasakojo sutuoktiniai, sudegęs namas buvo senas, medinis, statytas prieš 1940-uosius metus. Tačiau butuką, kuriame 29 metus gyveno, jie kaip mokėjo puoselėjo, remontavo, valė kaminus, tvirtino pamatus. Kaimynai kiek išgalėdami irgi.

„Šventvagystė dabar būtų senukus, nuo kurių krosnies įsiplieskė ugnis, duoti į teismą, norint prisiteisti pinigų. Ir nuo mūsų, ir nuo kitų kaimynų lygiai taip pat galėjo užsidegti“, – kalbėjo Stanislovas. Geru žodžiu senukus minėjo ir jo žmona: „Mes jiems pagelbėdavom, kuo galim, o grįžę iš bažnyčios rasdavome jų padėtą bliūdelį šaltibarščių ar dar ko. Jiems gaisras tokia pat nelaimė, kaip mums, neįsivaizduojama būtų su jais bylinėtis, žinant kokia materialinė padėtis ir sveikata – kaimynas po insulto, jo žmona turi problemų su širdimi“, – sakė Zita.

Stabdis – baisi biurokratija

Didžiausia padegėlių svajonė – kad visa šeima būtų kartu. Ant nuosavybės teise jiems priklausančios žemės dalies jie norėtų pasistatyti namelį. „Mes kurį laiką ir vyro dirbtuvėje galėtume glaustis, bet sūnui mokytis reikia. Kitais metais – į gimnaziją“, – pasakojo moteris. Jos vyras ir sūnūs nagingi, daug ką pasidarytų patys, tačiau optimizmą gesina biurokratija.

„Visų pirma reikia padalinti sklypą. Kaip mums sakė žmonės, tai metus ar net du užtrunka. Kaip tik šiandien buvome savivaldybėje, ten mums pasakė, kad sklypą ir per tris mėnesius galima padalinti, tačiau daug kainuos. Kiek tiksliai, nepasakė“, – dalijosi žmonės.

Rizikuoja patekti į ilgalaikio skurdo ir atskirties situaciją

Vilniaus arkivyskupijos „Carito“ atstovė Dalia Babravičė gaisrą vadina viena rimčiausių krizių. „Žmonės paprastai nebūna apmąstę, kaip tokioje situacijoje elgsis. Lietuvoje retas kritiniams atvejams turi santaupų, o gaisro atveju lieka, kaip stovi. Tokiu ir panašiais atvejais turėtų įsijungti pagalbos mechanizmai, kad žmogui, praradusiam namus ir visą savo turtą bent jau nereikėtų reikalų tvarkyti stojant į bendrą eilę“, – įsitikinusi „Carito“ darbuotoja.

Tūkstančiai žmonių dešimtmečiais eilėse laukia socialinio būsto. Tačiau, D. Babravičės nuomone, gaisro atveju neteisinga siūlyti padegėliams bendrą eilę - jei neatsiranda geranoriškų kaimynų ar giminaičių tame pačiame mieste, šeima lieka benamė.

„Tokie žmonės pagalbą turi gauti kuo operatyviau, ji turi būti efektyvi, kad šeimos nepatektų į ilgalaikio skurdo ir atskirties situacijas, iš kurių išsivaduoti nelengva. Šie žmonės turi pagalbą gauti kuo greičiau tam, kad netaptų ilgalaikiais Socialinės paramos centro ar „Carito“ klientais, kuriuos ištraukti iš skurdo kainuoja ne tik daug pastangų, bet ir pinigų“, – pabrėžė D. Babravičė.

Didžiulė problema staigių krizių atveju – biurokratija. „Ir šiuo atveju žmonės turėjo eiti į Registrų centrą, savivaldybę, Žemėtvarkos tarnybą. Institucijos nebendradarbiauja, tad šoką patyręs žmogus, galbūt net neturintis žiemą batų, nes viskas sudegė, turi važiuoti į miestą ir vaikščioti po 5-6 institucijas, kad susirinktų reikalingus popierius, – atkreipė dėmesį DELFI pašnekovė. – Tai yra labai blogai. Po didžiulio streso žmonės iš kažkur staiga turi sužinoti žingsnius, kuriuos turi žengti. Laimei, šiuo konkrečiu atveju sūnus ugniagesys kažkiek susipažinęs su situaciją. Tačiau visiškai nesusidūrę su sistema net paguglinti neturi galimybės, nes viskas sudegė. Ne seniūnas, socialinis darbuotojas važiuoja pas žmones pakonsultuoti, paklausti, kuo galėtų padėti, o patys žmonės keliauja į seniūniją, savivaldybę, per visas institucijas. Už visas pažymas reikia mokėti, tačiau biurokratija kainuoja ir labai daug laiko. Visur prašymai, terminai, informuojama, kad atsakys per 20 darbo dienų ar per 7 dienas, o žmogus stove be nieko čia ir dabar”.

Tokios nelaimės, kaip aprašytoji – labiau išimtis, nei kasdienybė, tad į aiškius atvejus realu reaguoti operatyviau, lanksčiau. „Žinoma, viskas priklauso nuo geranoriškumo – vieni žmonės reaguoja jautriai, kiti daro tik tiek, kiek jiems priklauso pagal funkcijas ir ne daugiau. Tačiau jeigu reagavimo tvarka būtų suvienodinta, patvirtintas operatyvaus krizės sprendimo mechanizmas ištikus gaisrui, žmonėms būtų aiškiau. Pvz., kad jiems pakaktų kreiptis į vieną instituciją, o dokumentai patys „suvaikščiotų” tarp įstaigų ir nebereikėtų kiekvienoje institucijoje pasakoti apie gaisrą. Tikrai neprasminga versti žmogų iš naujo ir iš naujo eiti pas visus ir apie tą patį kalbėti“, - mano D. Babravičė.

Kita problema, jog didelė dalis žmonių net nepasinaudoja valstybės parama krizėje, nes nežino galimybių. Pvz., ne visi žino, jog nelaimės atvejų gaunant paramos į sąskaitą, galima kreiptis į Valstybinę mokesčių inspekciją (VMI), prašant neapmokestinti paramos. Ir tai tik vienas iš pavyzdžių“, - atkreipė dėmesį „Carito“ atstovė.

Ugniagesiai Ernesto šeimai renka paramą

Apie kolegos šeimą ištikusią nelaimę feisbuke paskelbė Valstybinė priešgaisrinė gelbėjimo tarnyba, kviesdama norinčius ir galinčius prisidėti prie paramos: http://www.vpgt.lt/go.php/lit/Ugniagesys-gelbetojas-labai-noretu-kad-jo-seima-vel-galetu-sugrizti-namo/4234