Nuolat palaiko fizinę formą
„Su draugu važiavau namo. Buvo vėjuota. Ant mašinos užvirto medis. Draugas mirė po penkių dienų, o man po trijų mėnesių trombas užkimšo širdį. Mane atvežė tiesiai į kardiologinį. Pasakė, kad širdis...“, - savo istoriją pasakoja vienas žaidynių dalyvių Egidijus Zymonas. 39-erių raseiniškis dalyvavo plaukimo, rutulio stūmimo, šuolio į tolį rungtyse.
Egidijus vienas iš nedaugelio, su transplantuota širdimi susilaukęs sūnaus, nors baimės būta daug. „Labai bijojome, nes geriu nemažai vaistų, bet, atrodo, viskas gerai,“ - sako su svetima širdimi septynerius metus gyvenantis vyras. Jis nuolat palaiko fizinę formą: daro atsispaudimus, atsilenkimus, bėgioja pusės kilometro distancijas.
Pakalbinti Lietuvos ir užsienio sportininkai prisipažino, kad sportu susidomėjo tik po organų transplantacijos. Iš Olandijos atvykusi Klaudija Lietuvoje lankosi pirmą kartą. Mergina čia sutiko 22-ąjį gimtadienį. „Jau gimiau turėdama širdies problemų, - atsidūsta olandė. - Prieš trejus metus užpuolė infekcija, kuri nuslopino širdies veiklą, - praktiškai neišeidavau iš ligoninės. Tačiau save laikau laimingu žmogumi, nes transplantacijos man teko laukti vos tris dienas“, - pasakoja pirmą kartą šiose žaidynėse dalyvaujanti sprintininkė.
Jos komandoje esanti dvidešimtmetė Eifi jau vienuolika metų gyvena su nauja širdimi, penkerius - su nauju inkstu. „Labai mėgstu plaukti, atkakliai treniruojuosi ir ruošiuosi varžyboms – plaukiu dvylika valandų per savaitę“, - pasakoja viešnia, į Lietuvą atvykusi su šeima ir širdies draugu.
Daugiau šansų tapti laukiančiu
Su donoro širdimi Rimvydas Vekerotas gyvena jau aštuntus metus. Naujos širdies jam prireikė po gripo sukeltų komplikacijų. Entuziazmo nestokojantis 46-erių vilnietis jėgas išbandė bėgdamas, žaisdamas golfą, stumdamas rutulį ir mesdamas kamuolį. „Aš turiu savo širdį! Jeigu man ją padovanojo, turiu į ją žiūrėti kaip į savo organą - prižiūrėti ir mylėti“, - sako žaidynių dalyvis.
Vyras ypač vertina jam suteiktą antrą šansą ir ragina su artimaisiais kalbėti apie donorystės svarbą.
„Suprantu žmones, kurie nedrįsta atlikti to veiksmo, nes paprasčiausiai nežino, ką galvoja jo artimieji. Vieną kartą atsisėdai, daugiau nereiks šnekėti ta tema. Bet geriausia – gyvenkite šimtą metų, būkite sveiki, kad jums nereiktų nei laukti, nei duoti. Laukiančių yra daugiau, nei duodančių, todėl daugiau šansų tapti laukiančiu nei atiduodančiu“, - apgailestauja pašnekovas.
Padėka medikams
Lietuvoje rengiamose žaidynėse, kurios prasidėjo iškilminga eisena nuo V.Kudirkos aikštės iki Valdovų rūmų, dalyvavo apie 180 sportuojančių žmonių iš Lietuvos ir užsienio. Dalyviai rungėsi plaukimo, bėgimo, lengvosios atletikos rungtyse, dviračių varžybose, žaidė golfą, tinklinį, petankę (žaidimas metaliniais rutuliais – red. past.), tenisą, badmintoną.
„Europos žmonių su persodinta širdimi ir plaučiais sporto žaidynės pirmą kartą vyko prieš dvidešimt kelerius metus. Tada jos buvo organizuojamos kas metus, o, kai išsiplėtė iki kelių šimtų dalyvių, - kas dvejus. Jos skirtos pagerbti donorus, kurių dėka šie žmonės yra gyvi, persodintomis širdimis ar plaučiais. Ypač norisi padėkoti medikams, kurie džiaugiasi: tai, ką jūs sugebate, mus irgi įkvepia“, - kalbėjo viena renginio organizatorių, asociacijas „Gyvastis“ vadovė Ugnė Šakūnienė.
Tarp kitko:
Vyriausiasis žaidynių dalyvis – 80 metų prancūzas Žanas Klodas Le Burhis (Jean-Claude Le Bourhis), jauniausia varžybų dalyvė – 15-metė olandė Renskė van der Pijl. Abu - su persodintom širdim.
Širdies chirurgas profesorius Vytautas Jonas Sirvydis:
- Lietuvoje organų transplantacija prasidėjo palyginus anksti, šiek tiek anksčiau nei kaimyninėse šalyse. Šiuo metu pas mus daroma viskas, kas Europoje ar Amerikoje. Ir Lietuvos transplantologų laimėjimų pripažinimas – kaip tik yra šios sporto žaidynės. Dirbu nuo pat pirmos širdies transplantacijos. Iš pradžių asistavau profesoriui A.Marcinkevičiui, paskui jau pačiam teko atlikti dalį operacijų. Prieš ketverius metus nutraukiau aktyvią chirurginę veiklą. Iki tol beveik visose transplantacijose arba operavau, arba paskutiniu metu asistuodavau. Dabar jau žiūriu iš šalies ir džiaugiuosi: vis dėlto transplantacija Lietuvoje prigijo, darbą tęsia jauni žmonės – V.Tarutis, K.Ručinskas.
Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikų Širdies chirurgijos centro chirurgas Kęstutis Ručinskas:
- Be abejo, tokie renginiai propaguoja donorystę. Žmonėms lengviau apsispręsti, kai reikia priimti sprendimą, ar atiduoti artimojo organus donorystei. Kalbant apie žmones su persodinta širdimi ar plaučiais, iki operacijos jie buvo visiškai nusilpę. Daliai jų reikėdavo deguonies, nebuvo jokios kitos pagalbos, reikėdavo prijungti dirbtinę širdį. Ir gavę sveiką širdį jie dabar gali gyventi kokybišką gyvenimą.
Aišku, yra tam tikrų apribojimų: reikia daugiau saugotis, daugiau kreipti dėmesį į sveikatą. Tačiau didžioji dalis pacientų gyvena normalų gyvenimą. Susilaukia ir augina vaikus. Moterys gimdyti teoriškai gali, bet dėl geriamų vaistų ne visada tai yra saugu. Taip pat gali sportuoti. Yra atlikta tyrimų, kurie rodo, kad sportuojantys žmonės, kuriems yra persodinti organai, gyvena kokybiškiau, ilgiau, turi mažiau organų atmetimo reakcijų.
Santariškių klinikų Organų transplantacijos koordinavimo centro vadovas Arūnas Želvys:
- Donorų skaičius truputėlį auga, tačiau išlieka labai daug problemų: jeigu mes imsime gyvybę gelbstančius organus, kaip širdis, plaučiai, kepenys, – jų vis dėlto trūksta. Yra žymiai daugiau pacientų, kurie laukia persodinimo. Labai gaila, dalis ir numiršta, nesulaukę organo. Yra pateikta apie 40 procentų atsisakymų, kad po mirties nebūtų paimti artimųjų organai.
Vadinasi, jeigu ligoninėje numiršta pacientas ir specialistas paklausia, ar galima panaudoti jo organus, 40 procentų artimųjų atsisako. Tai ir visuomenės požiūrio klausimas. Tikiu, šis renginys situaciją pamažu keičia. Jeigu visuomenė pamatytų, kaip tai yra vertinga, kaip tie žmonės vertina gyvenimą ir svetimą organą, požiūris bent truputį pasikeistų.
Nacionalinio transplantacijos biuro direktorė Asta Kubilienė:
- Kartais internete matome tokių pamąstymų, už kuriuos niekas neatsako: dingo žmogus - tikriausiai dėl donorinių organų. Paskui tas žmogus atsiranda ir niekas nebesistengia paneigti šito gando. Tai yra labai neatsakinga, nes tiems žmonėms, kurie laukia transplantacijos, mažėja galimybės jos sulaukti. Iš tikrųjų tai labai neigiamai veikia donorystę. Tam tikri atvejai yra fiksuojami Kinijoje, kai kuriose kitose, ypatingai Azijos, šalyse. Europos Sąjunga stengiasi, kad tokių atvejų nebūtų. Iš tikrųjų aš galiu atsakingai pareikšti, kad Lietuvoje tokių atvejų nėra ir negali būti“.