Šiuo metu „Dogspote“ gyvena ir ieško namų 32 beglobiai šuniukai, kurių dauguma – suplotasnukiai. Artėjant gražiausiam metų laikui kviečiame visus, norinčius įsigyti augintinį, apsvarstyti galimybę šuniuką rinktis iš prieglaudos.
Istorijos kaip iš siaubo filmų
Iš patirties I. Pileckienė žino, kad artėjant šventėms pasipila išmestinukų ir nereikalingų suplotasnukių banga. Viena kalytė, kuri gavo Šerniukės pravardę, net kelias dienas valkatavo Kaune. Praeiviai pranešė, kad šuo eina prie žmonių, prašo maisto, valgo net batoną, yra sušalęs ir sulijęs. „Dogspoto“ komandai radus kalytę paaiškėjo, kad ji – gana apleista, nusivalkatavusi.
Tokių situacijų, kai susirgęs ar pasenęs šuo išmetamas į gatvę – tikrai ne viena. Gydymas kainuoja brangiai, todėl pasirenkama lengviausia išeitis – atsikratyti. Priglaustai Šerniukei nedelsiant buvo atlikta operacija.
Po pjūvio paaiškėjo, kad pieno liaukų augliukų labai daug, ne tik tiek, kiek matosi išorėje, be to, buvo rastas didelis auglys ant blužnies. Nepaisant garbingo amžiaus, kalytė ištvėrė operaciją ir šiuo metu sveiksta, o netrukus ieškos namų.
Lapkričio pradžioje nuskambėjusi istorija apie globotinį Dragį tiesiog šokiravo. Prieš dvejus metus jis buvo padovanotas šeimai iš Kauno. Visas sutvarkytas, kastruotas, skiepytas, su ataugusiu kailiuku. Indrė palaikė kontaktą su Dragio šeima, kaip vienkartinę paramą siuntė specialų maistą, vaistus. Po beveik dvejų metų, kovo mėnesį, šeimininkai pranešė, kad Dragis numirė. Liūdna, bet niekada nežinosi, kiek gyvens į naujus namus išleistas augintinis.
Kai Indrė jau buvo susitaikiusi su Drago mirtimi, spalio mėnesį, kitoje prieglaudoje pasirodė skelbimas apie atiduotą prancūziuką ir vokiečių aviganį. Abu iš vienų namų, vieno likimo „broliai“. Skelbime buvo rašoma, kad šeimininkai atsisakė augintinių dėl „naujai atlikto būsto euro-remonto“. Įtarimą sukėlė gan retas prancūziuko vardas – „Dragis“. Po kurio laiko Indrei kilo įtarimas – juk tokių vardų nėra daug.
Išsididinus nuotraukas suprato, kad tai tas pats Dragis, kuris, pasak jo šeimininkų, yra palaidotas jų sode. Paskambinus į prieglaudą išaiškėjo, kad visos detalės sutampa ir tai tikrai tas pats prieš du metus padovanotas globotinis. Tas pats, tik siaubingos būklės, nuplikęs ir labai išliesėjęs, pasiekęs kritinę ribą. Dėl jo gyvybės teko kovoti iš naujo. Indrė iki šiol negali patikėti ir suprasti, kam reikėjo meluoti apie šuns mirtį. Kam imti gyvūną, jeigu nesiruoši juo rūpintis, prisiimti atsakomybės. Ji visada sako, jei kas nors bus ne taip, jeigu turėsite problemų, bėdų, klausimų – visada kreipkitės, prireikus – priimsime atgal. Tačiau tokie žmonių poelgiai ne tik stebina, bet ir glumina. Po tokių atvejų svyra rankos.
Veikla paremta namų globos tinklo pagrindu
Kadangi suplotasnukiai šuniukai labai jautrūs stresui, be to, dauguma globotinių – didesni ar mažesni ligoniukai, „Dogspotas“ siekia maksimaliai juos apsaugoti. Tai reiškia, kad čia nėra ir net negali būti jokių narvų (nebent siekiant apsaugoti pačius globotinius). Šuniukams reikia labai daug priežiūros, todėl kiekvienas yra laikomas pas laikinus šeimininkus (savanorius-globėjus), kurių yra visuose Lietuvos miestuose), kad galėtų gauti visą dėmesį ir reikalingą rūpestį, kol šuniukui yra surandami ilgalaikiai šeimininkai. To negali pasiūlyti jokia kita prieglauda, kurioje yra didelis kiekis globotinių.
Pirmiausia visi nuskriausti šuniukai patenka pas Indrę. Sunkiausiai sergantys ir lieka pas ją, o lengvesni ligoniukai, kuriems reikia socializacijos, skiepų, čipo ir būtinų sterilizacijos/kastracijos operacijų, keliauja į laikinas namų globos stoteles – žmonių namus.
Kiekviena stotelė ir šuniuko blaškymas – tai papildomas stresas, todėl Indrė stengiasi užtikrinti, kad visi norintys globoti būtų pasiruošę, apsisprendę ir atsakingi. Indrė pasakoja, kad pradžioje yra buvę ir tokių atvejų, kai žmonės paima šuniuką laikinai globai, o tada, po kelių dienų, atveža atgal ir sako, kad jiems nepavyks, kad jie nesusitvarkys. Dažniausiai laikinai globai netinka namai, kuriuose jau yra kitas augintinis arba maži vaikai. Būna išimčių, todėl Indrė visada mielai pasikalba su potencialiais globėjais ar savanoriais ir metu abi pusės nusprendžia, ar šuniuku bus pasirūpinta tinkamai.
Į laikiną globą šuniukai yra išleidžiami su kraiteliu – maistas, petnešos su organizacijos skiriamaisiais ženklais, pavadėliai, indukai – viskas, ko gali prireikti globojant šuniuką. Tam tikrą savaitės dieną yra planuojamas maisto tiekimas. Taip pat bendradarbiaujama su veterinarijos klinikomis, kuriose ir yra atliekamos visos reikalingos procedūros – nuo pradinių apžiūrų, iki kraujo ir šlapimo tyrimų, būtinų operacijų, prireikus atliekami rentgeno ir kompiuterinės tomografijos tyrimai, globotiniai „keliauja“ konsultacijų pas okulistus, dermatologus, neurologus.
Indrė džiaugiasi, kai globėjai neignoruoja šuniukų bėdų, jie visada gali kreiptis į ją dieną ir naktį. Atsiradusio sutrikimo ignoravimą Indrė prilygina nepriežiūrai. Šunys dažnai kenčia, tačiau žmogus nepajėgia atpažinti ligos, todėl Indrė stebi ir rūpinasi kiekvienu ir mintinai gali pasakyti visų šuniukų, išleistų namų globai, ligos istoriją. Išleidžiant globotinius į tikruosius namus, naujiems šeimininkams yra pasakoma visa šuns charakteristika, nenuslepiant jokių blogų savybių. Taip siekiama atrasti ir suderinti šuns ir naujųjų šeimininkų poreikius.
Pradžia – prancūzų buldogas nevaldantis kojyčių
Indrės šeimoje visada buvo auginami šunys, todėl meilė keturkojams išugdyta nuo pat vaikystės. Galbūt dėl to Indrė visada turėjo norą padėti šuniukams, kurių nebenori jų šeimininkai, kurie atsiduria prieglaudose arba yra tiesiog išmetami į gatvę. Daug laiko praleisdavo įvairiuose pokalbių forumuose ir ieškodavo, kam galėtų padėti. Siūlydavo savo pagalbą, transportą šuniukų pergabenimui, aukodavo pinigus reikalingus operacijoms ir pirkdavo maistą.
Įsitraukus į geranorišką veiklą, vėliau suprato, jog gyvūnų globa galėtų užsiimti ir savarankiškai. Viskas įmanoma, sako Indrė, net ir tada, kai neturi per daug žinių, specialios vietos ar pinigų. Jeigu nori – tikrai rasi būdą, kaip padėti.
Su suplotasnukiais šuniukais veikla prasidėjo nuo prancūzų buldogo. Tada Indrė pamatė skelbimą, kad Jurbarko komunalininko ūkyje yra šuniukas nevaldantis galinių kojyčių. Niekas jo norėjo priglausti. Buvo keletas, kurie bandė, bet parsivežę namo ir pamatę, kad šuo visiškai nevaikšto – grąžindavo atgal. Tam šuniukui buvo likusios dvi dienos gyventi ir liūdnas nuosprendis – jei neatsiranda namai, jis bus užmigdytas. Indrė tikrai negalėjo jo palikti, todėl Rokis keliavo pas ją į naujus namus.
Indrė išsiaiškino, kad Rokio bėdos su kojytėmis yra neoperuotina patologija, bet jam galima išugdyti refleksinį vaikščiojimą. Po pusės metų, Rokis jau judėjo, tiesa šiek tek krypuodamas į šonus, bet svarbiausia – šuo vaikščiojo, netgi lakstė! Šiaip jau mintis buvo visam laikui pasilikti Rokį. Indrė net nepagalvojo, kad jos namai Rokiui taps tik tarpinė stotelė. O atsitiko taip: atsirado moteris, kuri turėjo analogiškų problemų su stuburu, buvo baigus mediciną ir gydė žmones masažais. Jie vienas kitam tiko idealiai.
Pradžioje kurį laiką Indrė bendradarbiavo su „Naminukų“ organizacija, kurios vadovė Goda ištiesė pagalbos ranką skaidriam aukų rinkimui. Tačiau vėliau, buvo priimtas sprendimas atsiskirti ir specializuotis globojant tik suplotasnukius šuniukus. Taip atsirado „Dogspotas“.
Šventės – puiki proga pasibelsti į žmonių širdis
Didžiausias Indrės Pileckienės noras, kad nebeliktų išmestų, paliktų, kankintų, nuskriaustų ir neprižiūrėtų šuniukų. Kad žmonės mylėtų gyvūnus, kad rinktųsi atsakingai ir augintų iki senatvės, o neatsikratytų kaip nereikalingo bagažo. Daug tokių šuniukų paliekama, arba dar blogiau, išmetama į gatvę, kai žmonės išvyksta į užsienį, skiriasi su antrosiomis pusėmis, dažnai augintiniui šeimoje nelieka vietos ir gimus vaikui.
Indrė tikisi, kad Kalėdos tai laikotarpis, kuris gali įkvėpti žmones priglausti nuskriaustus šuniukus arba vyresnio amžiaus šunis. Jai ypač gaila jau senjoriško amžiaus globotinių, kurie yra ypač jautrūs, pažeidžiami ir dar likę be namų, kuriems atidavė savo gražiausią laiką, kai dar buvo jauni, energingi ir – reikalingi... Reikėtų suprasti ir tai, kad naujas augintinis šeimoje tai ne tiek dovana sau ar vaikams, kiek dovana priglaustam šuneliui ar katei.
I.Pileckienė sako, kad „dovanodami“ likimo nuskriaustiems gyvūnams šiltus namus, rūpestį, skanesnį kąsnį ar švelnius paglostymus vakarais, gausite didesnę dovaną, nei kada nors galėjote įsivaizduoti – nuskriausto gyvūno meilę ir širdį. Juk gyvūnai myli besąlygiškai ir be jokių išlygų.
