Wideas vikriai šokinėdavo tarp traukinio vagonų. Iš dalies to reikalavo jo darbas, tačiau jo bendradarbiai buvo gerokai atsargesni ir tokių atletiškų šuolių neatlikinėjo. Tačiau kartą šuolis baigėsi nesėkme – Wideas krito po traukinio ratais ir neteko kojų. O galėjo netekti ir gyvybės.
Buvo 19 amžiaus pabaiga. Tuometiniai kojų protezai suteikė labai ribotą mobilumą ir šoklusis Wideas galėjo netekti darbo. Taigi, 1881 metais jis įsigijo meškinį pavianą Jacką ir ėmėsi jį mokyti. Jackui teko keli darbai. Visų pirma, jis turėjo stumdyti Wideo vežimėlį, nes su savo piratiškais kojų protezais vyras labai sunkiai vaikščiojo. Be to, Jackui teko dirbti iešmininku.
Jackas pagal šeimininko komandas stumdė svirtis, nukreipdamas traukinius tiksliai ten, kur reikia. Iš pradžių geležinkelių kompanija kreivai žiūrėjo į naująjį darbuotoją, tačiau netrukus jis buvo įdarbintas oficialiai. Jacko užmokestis – 20 centų per dieną ir pusė butelio alaus kiekvieną savaitę.
Ir taip primatas-geležinkelietis dirbo metų metus. Su juo sveikinosi visi geležinkelių darbuotojai, o jis pats, atrodo, buvo patenkintas savo padėtimi ir buvo labai taikus gyvūnas. Deja, jo karjera geležinkelyje nutrūko netikėtai – 1890 metais Jacko gyvybė užgęso po kovos su tuberkulioze.
Jackas buvo toks garsus gyvūnas, kad ir po mirties buvo nuspręsta išsaugoti prisiminimus apie jį. Jacko kaukolė dabar saugoma muziejuje Makandos mieste šalies pietuose.