Keliaudamas į Didžiąją Britaniją, Mohammedas Abdul Karimas iš Agros į Bombėjų važiavo traukiniu, o tuomet pašto garlaiviu pasiekė Britų salas. Vindzoro pilyje jis pasirodė 1887 metų birželį, kad pristatytų karalienei Indiją – šalį, kuri buvo tarsi „brangakmenis karūnoje“. Sužavėta karalienė Viktorija, kuriai tuo metu buvo 68 metai, nusprendė, kad Karimas turėtų tapti vienu iš jos asmeninių tarnų, rašo thevintagenews.com.
Iš pradžių buvo planuota, kad jis patarnaus karalienei per pusryčius. Vos po pirmojo jųdviejų kontakto karalienė savo dienoraštyje įrašė: „Kitas, daug jaunesnis ... su dailia ir rimta veido išraiška. Jo tėvas Agroje dirba gydytoju. Jie abu pabučiavo man pėdą“.
Vos po mėnesio karalienė savo dienoraštyje pažymėjo, kad ji pradėjo mokytis kai kurių indiškų žodžių, kad galėtų susikalbėti su tarnais jų gimtąja kalba. Ji rašė, kad jai labai įdomu sužinoti daugiau apie Indijos kalbą ir žmones. Nuo 1897 metų rugpjūčio pabaigos Abdul Karimas pradėjo mokyti ją urdų kalbos. Tuomet ji praminė jį „munshi“, kas urdu kalba reiškia klerką arba mokytoją.
Karimas buvo pirmasis indų kilmės tarnas, dirbęs karalienei, ir veikiausiai jų santykiai buvo puikūs dėl to, kad Karimas tapo savotišku tarpduriu į visiškai skirtingą ir naują pasaulį, kurio karalienė niekada neturėjo progos pažinti tiesiogiai. Tačiau ji buvo ne tik Didžiosios Britanijos, bet ir visos Britų imperijos karalienė ir netgi turėjo dar vieną titulą – Indijos imperatorė.
Karimo biografė Sushila Anand nušviečia šią istoriją dar vienu kampu ir teigia, kad karalienės laiškai įrodo, kad jųdviejų pokalbiai būdavo labai „filosofiški, politiniai ir praktiški“. Jie bendraudavo tarpusavyje, atsidavę visa širdimi ir protu.
Bėgant laikui, Karimas karališkuosiuose rūmuose pakilo statuso laipteliais aukštyn. Greitai jis tapo atsakingas už visus kitus indų tarnus. Karalienė Viktorija negailėdavo jam pagyrų: be kitų liaupsių, ji yra pavadinusi jį geru, rafinuotu džentelmenu, taip pat paguodžiančiu, supratingu, išmintingu ir puikiu žmogumi.
Karalienė padėdavo Karimui ir asmeniniais reikalais, pavyzdžiui, pagelbėjo jo tėvui gauti pensiją ir Indijoje pakėlė pareigose vieną buvusį jo darbuotoją. Karimas į Didžiąją Britaniją buvo atsivežęs ir savo žmoną bei uošvę ir karalienė asmeniškai su jomis susipažino. Retkarčiais ją lydėdavo kiti garsūs monarchai, pavyzdžiui, Rusijos imperatorė Marija Fiodorovna.
Išskirtinė Karimo padėtis pradėjo kelti kitų karališkųjų rūmų narių nepasitenkinimą. Niekas, išskyrus pačią karalienę Viktoriją, nenorėjo priimti svetimšalio į artimą karališkosios šeimos ratą. Tai labai pykdė karalienę Viktoriją, o Karimas savo ruožtu tikėjosi, kad kiti dvariškiai su juo elgsis kaip su lygiu.
1889 metais per vieną pramoginį renginį, skirtą karalienei ir vykusį Alberto Edwardo – Velso princo ir būsimojo karaliaus Eduardo VII – namuose Sandringame, Karimas buvo pasodintas su žemesnio rango tarnais. Visi buvo įsitikinę, kad tamsiaodis indas gali priklausyti tik žemiausiam tarnų sluoksniui.
Tą vakarą Karimas anksti nuėjo į savo kambarį, o karalienė, supykusi dėl tokios rasinės neapykantos, pareiškė, kad „brangusis, gerasis munshi“ nusipelno tik pagarbos. Viktorijai Karimas darė nepaprastai didelę įtaką ir ji toleruodavo beveik viską, ką jis darydavo, ir nekreipdavo dėmesio į kokius nors skundus dėl jo.
1889 metų birželį Vindzore viešėjęs Karimo svainis buvo sučiuptas vietos juvelyrui bandantis parduoti vieną Viktorijos segę. Karalienė iš karto priėmė Karimo pasiaiškinimą, kad jo giminaitis rado jos segę, o pagal indų tradicijas asmuo, kuris randa kažką vertinga, turi teisę radinį pasilikti. Žinoma, visi likusieji buvo tikri, kad Karimo svainis šią segę tiesiog pavogė.
Po kelių mėnesių visų pasipiktinimui karalienė kartu su savo mokytoju išvyko į Glassalt Shielą prie Muicko ežero – atokius namus Balmorale, karališkosios šeimos atostogų rezidencijoje Škotijoje. Karalienė dažnai čia atostogaudavo su Johnu Brownu – savo asmeniniu tarnu ir savo favoritu prieš Karimą. Tačiau po J. Browno mirties ji buvo prisiekusi daugiau čia nesilankyti.
Tai buvo artimi ir platoniški santykiai, nepanašūs į visus kitus. Kai Karimui buvo atlikta operacija, karalienė lankydavo jį dukart per dieną. Jei karalienė kažkur vykdavo ar dalyvaudavo monarchų suvažiavimuose, Karimas taip pat turėdavo ją lydėti. Tai tik didino trintį tarp kitų karališkųjų rūmų narių ir kurstė rimtus konfliktus.
Karališkoji šeima netgi pradėjo įtarti, kad Karimas šnipinėja Musulmonų patriotiškajai lygai, bandydamas nuteikti karalienę prieš indus. Viktorija neigė tokius įtarimus, teigdama, kad jie kyla dėl „rasistinių nuostatų“ ar pavydo.
Po karalienės Viktorijos mirties 1901 metais jos įpėdinis, karalius Eduardas VII įsakė Karimui grįžti į Indiją. Jis taip pat nurodė konfiskuoti ir sunaikinti visus Karimo ir karalienės laiškus. Likusį savo gyvenimą Karimas nugyveno prie Agros, namuose, kuriuos iš anksto jam buvo parūpinusi karalienė. Karimas mirė po aštuonerių metų, būdamas 46-erių.