Vis dėlto kai kurių Siamo dvynių gyvenimą galima lyginti ir su sėkmės istorijomis. Tikrai yra buvę, o ir dabar gyvena tokių, kurie džiaugiasi pilnaverčiu gyvenimu ir savo likimo suvis nelaiko prakeiksmu. Pasitaiko, kad jie net įsimyli, sukuria šeimas ir susilaukia sveikų palikuonių.
Changas ir Engas Bunkeriai
Apie dvigalvius vaikus ir kuria nors kūno dalimi suaugusius dvynius buvo rašoma dar senovės rankraščiuose. Seniausias jų paminėjimas datuojamas 179-aisiais metais. Tai – vėlyvąjį Kinijos Hanų dinastijos valdymo laikotarpį aprašančioje kronikoje aptinkamas įrašas – pasakojimas apie dvigalvį vaiką.
Vakarų pasaulyje panašus atvejis pirmą kartą buvo užfiksuotas 945-aisiais metais, kai iš Armėnijos kilę suaugę dvyniai buvo atgabenti į Konstantinopolį, kad juos įvertintų tenykščiai medikai.
Yra pagrindo manyti, kad iki pat XIX a. Siamo dvyniais gimusių vaikų likimas būdavo tiesiog apgailėtinas. Pirmąja pasauliniu mastu išgarsėjusia ir sėkmės sulaukusia pora reikėtų laikyti Changą ir Engą.
Šiedu berniukai gimė 1811 metais Siame (dabartinio Tailando teritorija) ir daugelį metų dalyvaudavo britų komersanto Roberto Hunterio suburtos cirko trupės pasirodymuose. Broliai apkeliavo visą pasaulį. Tik jų dėka įsitvirtino terminas „Siamo dvyniai“, lig pat šių dienų vartojamas kuria nors kūno dalimi suaugusiems individams pavadinti.
Tikra tiesa, kad Chango ir Engo gyvenimo kelias galėjo baigtis taip, kaip, matyt, baigdavosi daugeliui panašių kūdikių. Siamo karalius, sužinojęs apie dvynių gimimą, įsakė nedelsiant juos nužudyti, nes jie, esą, gali prišaukti bėdą visai šaliai. Tačiau naujagimių motina drąsiai stojo ginti savo vaikų ir sugebėjo išgelbėti juos nuo pragaišties.
Dalyvaudami cirko pasirodymuose broliai sugebėjo sukaupti solidžią sumą pinigų, todėl po kurio laiko persikėlė į Jungtines Valstijas, įsigijo fermą ir ėmė gyventi kaip klestintys plantatoriai. 1843 metais jie susituokė su seserimis – Adelaide ir Sarah Yates. Bendras šių dviejų šeimų palikuonių skaičius – daugiau nei 20 (Changas susilaukė – 10, o Engas –11 atžalų). Kad bent atrodytų, jog šeimos gyvena skyriumi, abi žmonos su savais vaikais buvo įsikūrusios atskiruose namuose, o broliai po savaitę leido tai pas vieną, tai pas kitą.
Changas ir Engas nugyveno ilgą, visavertį gyvenimą. Jiedu mirė sulaukę 62 metų – kaip tik taip, kaip, deja, miršta beveik visi Siamo dvyniai – su kelių valandų skirtumu. Mirties priežastis – Changą įveikęs plaučių uždegimas.
Millie ir Christine McCoy – Dvigalvė lakštingala
Šioms mažylėms, atrodytų, nesisekė nuo pat atėjimo į pasaulį: jos gimė 1851 metais Šiaurės Korėjoje, vergų šeimoje. Po visiškai sveikų vaikų mirties Siamo dvynės savo tėvams tapo didžiule staigmena. Tėvai naujagimių ilgai nedrįso rodyti šeimininkui, nes baiminosi dėl jų gyvybės, ir, kaip paaiškėjo, ne be pagrindo.
Metų sulaukusias dvynukes, kaip ypatingą egzempliorių, vergvaldys pardavė keliaujančio cirko šeimininkui. Nuo tada mažylių gyvenimas virto tikru pragaru. Jos buvo daugsyk perpardavinėjamos (kartą buvo net pavogtos), nuolatos demonstruojamos kvapą gniaužiančių reginių ištroškusiai publikai, be kita ko, reikalavusiai, kad dvynukės išsirengtų – kaip gi kitaip, esą, pavyktų įsitikinti, kad balagano šeimininkas nemeluoja.
Paskutiniu mergaičių šeimininku buvo lemta tapti Josephui Smithui. Iš jo dvynukės buvo pavogtos, tačiau pirklys jas rado. J. Smithas buvo padorus žmogus ir su seserimis elgėsi pagarbiai. Jis net išpirko iš vergijos mergaičių motiną ir pasirūpino jų auklėjimu: pasamdė mokytojus, mokiusius Millie ir Christine tinkamų manierų, skaityti, rašyti ir muzikuoti. Netruko paaiškėti, kad seserys – nuostabaus grožio balso savininkės, taigi, tolesnis judviejų kelias buvo nulemtas savaime.
Po keleto metų visa Amerika buvo pakerėta Dvigalvės lakštingalos pasirodymų. Meninė veikla Siamo dvynėms teikė neapsakomą malonumą, o jų pasisekimas buvo tiesiog beribis. Po pasirodymo Bakingamo rūmuose karalienė Viktorija įteikė neįprastoms dainininkėms brangakmeniais inkrustuotus segtukus.
Praėjus dar keliems triumfui prilygstantiems gastrolių metams, Millie ir Christine jau buvo užsidirbusios tiek, kad sugebėjo nupirkti tėvams ūkį. Jungtinėse Valstijos vergovė buvo jau seniai panaikinta, todėl po kurio laiko Siamo dvynės priėmė sprendimą palikti sceną. Kai jį įgyvendino, moterys ilgus metus gana uždarai gyveno nuosavame dvare ir užsiėmė labdaringa veikla. Dvynės McCoy mirė sulaukusios 62 metų, nuo Millie palaužusios tuberkuliozės.
Rosa ir Josefa Blažek
Šios iš Bohemijos kilusios seserys gimė 1878 metais. Tėvai, apimti šoko, kreipėsi į vietos visažinę ir sulaukė iš jos „išmintingo“ patarimo – 8 dienas naujagimių nemaitinti. Nors ir neįtikėtina, mažylės išgyveno. Deja, neilgai trukus gimdytojai su savo atžalomis pradėjo elgtis taip, kaip paprastai elgdavosi visi, susilaukdavę Siamo dvynių: mergaitės buvo demonstruojamos bet kam, kas tik sutikdavo už tai sumokėti.
Nepaisant gniuždančių aplinkybių, su laiku ėmė reikštis neabejotinas seserų talentas, be to, neatrodė, kad jos dėl ko nors sielotųsi. Rosa ir Josefa Blažek mokėjo groti įvairiais instrumentais, puikiai šoko ir savo pasirodymais užsidirbdavo pragyvenimui.
Kol sulaukė 28-erių, abi gyveno visiškai laimingai, tačiau tada nutiko šis tas neįtikėtino: Rosa įsimylėjo vokiečių karininką ir šis atsiliepė į jos jausmus! Josefa gana ilgai priešinosi sesers santykiams su vyriškiu ir nenorėjo net galvoti apie menkiausią intymumo galimybę – juk žemiau talijos seserų kūnai suėjo į vieną.
Vis dėlto galų gale Josefa uždegė žalią šviesą tokio tipo santuokai. Po ilgų teisminių procesų ir kaltinimų dvipatyste ši sąjunga galop įvyko. Neilgai trukus Rosa pastojo. Ji sugebėjo išnešioti ir pagimdyti absoliučiai sveiką kūdikį. Mažylį Franzą seserys maitino paeiliui, kadangi abi turėjo pieno. Beje, teisiškai, vadovaujantis to meto įstatymais, abi buvo laikomos berniuko motinomis. Kai Rosos sutuoktinis žuvo, abi ir auklėjo bendrą savo vaiką. Vėliau ir viena, ir kita buvo užmezgusios romanų.
Kai dvynės sulaukė 56 metų, Josefa susirgo gelta. Tai įvyko XX a. pradžioje, kai daktarai jau galėjo pasiūlyti seserims atskyrimo operaciją ir pamėginti išgelbėti bent vienos iš jų gyvybę. Išgirdusi tokį patarimą, Rosa ryžtingai atsakė: „Jei Josefai lemta mirti, aš taip pat noriu mirti.“ 1922 metais seserys mirė.
Shivanathas ir Shivramas Sahu
Indija – tai ta šalis, iš kurios gyventojų derėtų pasimokyti tolerantiško požiūrio į įvairiausius fizinius trūkumus ir vadinamuosius nukrypimus nuo normos. Nežinia, ar dėl tenykščio panteono ypatumų, ar dėl specifinio mentaliteto, tačiau į vaikus, kurie kitose šalyse laikomi apsigimusiais, Indijoje reaguojame ne tik ramiai, bet netgi su džiaugsmu. Pavyzdžiui, indai tiki, kad kūdikiai, iš prigimties turintys uodegą arba „straublį“, yra atgimusios dievybės Hanumanas ir Ganeša. Todėl nekeista, kad Siamo dvynių gimimas netoli Raipuro miesto esančiame kaimelyje sukėlė tikrą ažiotažą. Kai gydytojas pasiūlė dvynius atskirti, tėvai kategoriškai atsisakė tai padaryti.
Shivanathas ir Shivramas – iš pažiūros laimingi vaikai. Viską, kas būtina, jie jau išmoko atlikti savarankiškai, todėl tėvams jokių problemų tarsi nekelia. Broliams patinka žaisti kieme, jie ypač pamėgo kriketą. Berniukai lanko mokyklą ir ten jiems puikiai sekasi. Tėvas labai didžiuojasi sūnumis, o visi aplinkiniai jiems rodo ypatingą dėmesį, be galo jais rūpinasi: o kas, jei ypatingi vaikai – mūsų pasaulį aplankiusios dievybės.
Abigail ir Brittany Hensel
Šios moterys galėtų tapti geležinės valios ir neblėstančio optimizmo pavyzdžiais. Iš prigimimo faktiškai vieną kūną turinčios seserys Hensel buvo patekusios į ypač keblią situaciją. Jų atvejis – ypač retas parapagus dicephalus tipo Siamo dvynių išgyvenimo pavyzdys. Seserys turi dvi galvas, vieną liemenį, dvi rankas, dvi kojas ir tris plaučius.
Sunkumų joms kildavo todėl, kad kiekviena kontroliuoja savą kūno pusę, taigi, kiekvieną veiksmą tenka atlikti sinchronizuotai. Dauguma, tarkim, savo pusei pavaldžią koją kontroliuojančių Siamo dvynių taip ir neišmoksta vaikščioti, tačiau Abigail ir Brittany sugeba ne tik vaikštinėti, bet ir bėgioti, plaukioti ir netgi groti pianinu. Negana to, jos važinėja dviračiu, motociklu ir vairuoja automobilį (abi turi atskirus vairuotojo pažymėjimus). Dabar joms – 29 metai. Seserys nė nemano atsisakyti gyvenimo jiems teikiamo džiaugsmo ir galimybių.
Po mokyklos dvynės baigė universitetą ir ėmė mokytojauti matematinio profilio pradinėje mokykloje. Joms buvo įteikti du atskiri diplomai, tačiau darbuojasi jos kaip viena.
„Mes, žinoma, iš karto supratome, kad gausime vieną atlyginimą, kadangi atliekame vieno žmogaus darbą“, – pirmosiomis darbo dienomis juokavo Abigail.