Tylėjimo laikas
Dabar dažnai pagalvoju, ar aš buvau tarybinis žmogus?.. Juk toje santvarkoje išgyvenau beveik penkiasdešimt metų, tad norom nenorom turėjau pasidaryti ryškiai raudonas. Bet ar tapau tokiu?.. Buvusi aplinka veikė prieštaringai, tada visko buvo ir sunku buvo suprasti, suvokti, kas gerai ir kas blogai.
Sakysime, gyvenant rajone į akis krito tai, kad visko buvo po vieną: viena partija, vienas kandidatas, viena universalinė, viena apytuštė mėsinė, viena žuvinė, vienas buitinis kombinatas, vienas bankas – taupomasis, vienas autoservisas – ir tas tik pasirodžius Žiguliams, vienas restoranas, viena valgykla, vienas televizorius su vienu lietuvišku ir vienu rusišku kanalu, vienas kostiumas – geriausiai demisezoninis, vienas automobilis – visam daugiabučiui, vienas paminklas – Plungėje – komunistų revoliucionieriui V. Rekašiui, Klaipėdoje, Pergalės aikštėje – rusiškai patrankėlei, Salantuose – rusiškam tankui, Žemaičių Kalvarijoje, buvusioje Varduvoje – komunistų revoliucionieriui – A. Mikai ir t. t.
Ir žinoma – viena nuomonė, kad visa tai yra labai gerai, kad kapitalistiniuose kraštuose yra dar blogiau, kad kapitalistai yra pilvoti ir kad jie, užuot atidavę bulves vargšams, verčia jas į vandenyną, kad ten negrus muša, kad pas mus nėra bedarbių, o ten dažnas neturi darbo ir nežino iš ko ir kaip pragyventi, kad ten dažnai vyksta darbo žmonių demonstracijos, o pas mus tylu, ramu, o jei ko trūksta, tai dėlto nereikia verkšlenti, matyt dėl to kaltas tiekimas...
Vienas buvęs mano redaktorius atvirai sakė – jei matote, kad parduotuvėse ko nors trūksta – niekam apie tai nepasakokite, neplatinkite tos žinios. Tylėjome, niekam nesakėme, nes tai buvo didžiulė valstybinės reikšmės paslaptis, apie kurią niekas neturėjo žinoti... Ar tai ir buvo tarybinio gyvenimo, tarybinio žmogaus savybės?.. O ir kam galėjome pasakyti, pasiskųsti?! Juk tai, kaip tvirtino ta viena partija, buvo tik laikini sunkumai, kuriuos partija po eilinio suvažiavimo sakė tikrai įveiks. O dabar reikia džiaugtis, kad yra taika. Nors ir mažai valgius, bet taika. O taika yra tada, kai tuščia mėsinė, bet aplink ramu, niekas nešaudo, nereikia eiti į karą ir mušti tų pilvotų kapitalistų ir jų tarnų.
Viename susirinkime redaktorius net paklausė ir liepė pakelti rankas, kas už taiką. O kuris kvailys nenorės taikos!.. Žinoma, balsavome už taiką, tikrai norėjome jos, bet kažkaip ja nesidžiaugėme, norėjosi kažko daugiau, ne tokio gyvenimo, nors ir nežinojome, koks jis yra kitur, Vakaruose, koks jis turi būti. Mes buvome jauni, kitokio gyvenimo nematę, tik iš pasakojimų girdėję, kad svetur yra kitaip, kad ten yra geriau, kad ten, jei turi darbą, tai ir gyventi turi iš ko. O pas mus darbą turi, o pragyvent vis tiek negali...
Kažkaip prasprūsdavo žinios, kad Amerikoje parduotuvėse yra net aštuoniolika įvairiausių dešrų, o nuosavo namo kieme stovi net du automobiliai. Tai buvo sveiku protu nesuvokiami dalykai – kodėl ten aštuoniolika, o pas mus tik viena virta šlapianka?!..