Pauline Picard paieškos
Paklaikusiems Pauline tėvams ieškoti mažylės padėjo vietos policija ir daugybė savanorių. Tačiau kruopščios paieškos buvo bevaisės – žmonėms nepavyko aptikti jokių dingusios mergaitės pėdsakų, ir jų viltys po truputį pradėjo blėsti. Tačiau Pauline tėvai niekada nesiliovė tikėję, jog jų dukrelė atsiras. Ir iš tikrųjų, praėjus kelioms savaitėms po to, kai dingo Pauline, sužibo viltis, kad mažylė yra gyva.
Pasirodė žinių, kad Šerbūro mieste buvo pastebėta mergaitė, atitinkanti Pauline aprašymą. Šią mergaitę pamatė vienas policininkas, paprašęs vietos prieglaudos kurį laiką ją pagloboti. Policija mažylės nuotrauką parodė Pauline motinai ir ši, atpažinusi savo dukrelę, apsipylė ašaromis. Laikraštis „Le Matin French“ gegužės 8 dieną rašė, kad ponia Picard pareiškė: „Tai mano dukra“. Sutuoktiniai skubiai sėdo į traukinį ir atvyko į Šerbūrą. Tačiau prieglaudoje pora valandų pabendravę su mergaite, jie suprato, kad ši jų neatpažįsta. Mergaitė iš tikrųjų atrodė kaip Pauline, bet elgėsi visai kitaip.
Grįžimas į šeimą
Nepaisant to, jie išsivežė mažylę į savo namus, tikėdamiesi, kad jos atmintis sugrįš. Laikraštis „Le Matin“ gegužės 12 dieną taip pat rašė, kad Pauline iš karto atpažino ir kiti Picard`ų vaikai. Kaimynai taip pat neabejojo, kad tai yra tikroji Pauline. Vietos policija su palengvėjimu atsipūtė, kad surado vaiką. Visi džiaugėsi laiminga istorijos pabaiga ir, regis, niekam nekilo klausimų, kaip Pauline atsidūrė Šerbūre. Kaip ji vos per pora savaičių galėjo įveikti daugiau kaip 300 kilometrų?
Pauline sugrįžimas į šeimą nebuvo toks, kaip planavo tėvai. Nuo pat pradžių mergaitė buvo labai baikšti bei drovi ir visiškai nekalbėjo savo gimtuoju dialektu. Tėvai šiuos keistus bruožus nurašė traumai ir dar kelias savaites juos ignoravo. Vienu metu jiems pasirodė, kad mergaitė vėl tampa senąja Pauline ir pradeda prisiminti savo namus. Tačiau kuo daugiau laiko šeima praleido kartu, tuo labiau stiprėjo tėvų abejonės, ar tai yra jų vaikas.
Mažo kūnelio atradimas
Gegužės 27 dieną laikraštis „Le Petit Parisien“ pranešė, kad vienas dviratininkas maždaug už 800 m nuo Picard`ų namų rado mažos mergaitės kūnelį. Palaikai buvo smarkiai apirę, be to, jiems trūko rankų, pėdų ir galvos. Šalia kūnelio gulėjo tvarkingai sulakstyti drabužėliai. Pauline motina nurodė, kad tai tie patys drabužėliai, kuriais Pauline vilkėjo tą dieną, kai dingo. Įdomu ir keista buvo tai, kad palaikai gulėjo toje vietoje, kurią policija jau buvo apžiūrėjusi daugybę kartų per pirmines paieškas iš karto po Pauline dingimo. Vietos gyventojai taip pat patvirtino, kad jie pro šią vietą ėjo daug kartų, bet jokių palaikų prieš tai čia nebuvo. Žmonės spėliojo, kad mergaitės lavonėlį kažkas numetė šioje vietoje visai neseniai.
Tame pačiame straipsnyje buvo rašoma, kad vienas pamišėliu laikomas vietos ūkininkas, vardu Yvesas Martinas, klausė Picard`ų, ar jie rado mažąją Pauline. Kai tėvai atsakė teigiamai, jis pasiteiravo, ar jie tikri, kad tai jų duktė. Tuomet jis burbtelėjo, kad yra kaltas, ir pasišalino su pamišėlio žvilsniu akyse.
Tą pačią dieną, gegužės 27-ąją, „Le Matin“ pranešė, kad tyrėjai netoli kūno rado ir galvą. Tačiau netrukus jie nustatė, kad ši galva yra per didelė ir negali priklausyti mažam kūneliui.
Neišaiškintos paslaptys ir neatsakyti klausimai
Taigi tuo metu su šeima gyveno mergaitė, kuri atrodė kaip Pauline, bet elgėsi visiškai kitaip, negu Pauline. Beveik už kilometro nuo Picard`ų namų vienas dviratininkas buvo radęs mažos mergaitės palaikus, šalia kurių gulėjo sulankstyti Pauline drabužiai. Kūno dalys, galinčios padėti atpažinti kūną – rankos, pėdos ir galva – buvo dingusios, nors ta dalis, kurią laukiniai gyvūnai puola labiausiai, buvo nepaliesta. Netoli palaikų rasta kaukolė palaikams nepriklausė. Maža to, pamišęs ūkininkas pareiškė, kad jis yra kaltas, bet dėl ko – buvo galima tik spėlioti.
Ši byla paliko daug neatsakytų klausimų. Daug gyventojų tebemanė, kad Pauline kažkur tebėra gyva. Jei taip, kas tuomet buvo ta maža mergaitė, vienui viena klajojusi Šerbūre, ir kodėl jos niekada nepasigedo jos pačios tėvai? Kaip Picard`ų šeima ir kaimynai galėjo identifikuoti ją kaip Pauline? Ką turėjo galvoje Yvesas Martinas? Ar jis buvo atsakingas už vieną ar abi aukas? Ir kieno kaukolę rado policija? Ar tai buvo tiesiog tas atvejis, kai visi taip beviltiškai norėjo tikėti, kad dingęs vaikas yra gyvas, jog šeima nusprendė priimti svetimą mergaitę kaip savo pačių dukrą?
Picard`ai visą likusį gyvenimą ieškojo atsakymų, kas nutiko jų dukrelei. Tuo tarpu mažoji mergaitė, rasta Šerbūre, birželio mėnesį buvo atiduota į našlaičių prieglaudą, kur po metų sunkiai susirgusi mirė. Iki šiol niekam nepavyko išsiaiškinti jos tapatybės.