Gyvenimo džiaugsmą praradęs karo fotografas Robertas Kapa trokšta atitrūkti nuo siaubo, kurį jam teko patirti fronto linijose. Netikėtai Paryžiuje, „Ritz“ viešbučio fojė, jis išvysta aktorę Ingridą Bergman – gražiausią ir geidžiamiausią moterį, filmo „Kasablanka“ žvaigždę. Kapa taip susižavi ja, kad ryžtasi nutrūktgalviškam poelgiui. Jis pakiša raštelį po Ingridos viešbučio durimis su kvietimu į pasimatymą. Aktorė sutinka pavakarieniauti. Taip prasideda svaiginantis romanas.
Įsimylėjėliai užkandžiauja Paryžiaus kavinėse ir šoka iki paryčių naktiniuose klubuose. Robertas leidžia rytus skaitydamas vonioje „Karą ir taiką“, o popietes – žirgų lenktynėse. Ingrida susitinka su kariais ir skaito jiems poeziją. Kad ir kokia nerūpestinga atrodytų kasdienybė, Kapą persekioja karo siaubas, tėvo savižudybė ir tragiška mylimos merginos žūtis. Ingrida padeda Robertui pamiršti dalykus, kurie gyvenimą darė sudėtingą, tačiau ji kruopščiai saugo savo reputaciją – juk Holivude jos laukia vyras ir dukra, be to, skandalas gali sužlugti karjerą.
Meilė sugrąžino meilužiams džiaugsmą, tačiau kiek ilgai žymi aktorė gali slėpti romaną?.. Apie tai pasakoja tikrais įvykiais paremta istorija, atskleidžianti, kad dažnai žmonės, kurie, regis, gyvenime turi viską, iš tiesų neturi nieko...
DELFI siūlo ištrauką iš leidyklos „Sofoklis“ išleistos Chriso Greenhalgho knygos „Suvilioti Ingridą Bergman“.
********************
Su Irvinu patraukiame tiesiai prie „Ritz“ viešbučio. Nusprendžiu negrįžti dėl savo „Contax“. Už durų jau ir taip spiečiasi per daug fotografų.
Fojė karšta ir prigrūsta, tiršta lūkesčių. Bet maždaug valandą nieko nevyksta. Tada, kai visi ima nenustygti vietoje ir irzti, į Vandomo aikštę tyliai dardėdamas grindinio akmenimis įvažiuoja juodas limuzinas. Minia ima bruzdėti. Atsidaro durelės. Išlipa moteris. Visi spaudžiasi pasižiūrėti.
Palytėta saulės, ji perbraukia ranka nuostabiai blizgančius plaukus ir kukliai pamojuoja. Ją greitai apsupa gerbėjų ir fotografų minia, daugelis jų laukė valandų valandas. Visi šaukia ją vardu. Jai įduodama didelė puokštė orchidėjų ir glėbys rausvų rožių, gėlių tiek daug, kad perduoda jas vyrui už nugaros – aukštam, tamsiu kostiumu, griežtos išvaizdos, jis varinėja spaudos atstovus ir nukreipia palydą viešbučio link.
Kai įeina pro besisukančias duris, ją spaudžia taip stipriai, kad, atrodo, kyla pavojus užstrigti. Stiklo plokštės atspindi sekundės dalies jos veido blykstelėjimus. Per vestibiulį, kuriame su Irvinu stovime ant pirštų galiukų, stiebiamės aukštyn, kad geriau matytume, ji praskrieja, rodosi, gyvai, šypsodamasi ir nesutrikusi.
Ji graži, netgi gražesnė, nei atrodo ekrane. Žengia tarsi vos vos priešintųsi lengvam vėjui, veide šiek tiek išsiblaškęs žvilgsnis. Moters laikysena tartum švyti, pralinksmina, suteikia vilties. Visame vestibiulyje tarp žaibuojančių fotoaparatų jai praeinant pasklinda elektros srovė vien tik nuo šios moters gyvybingumo. Tarsi joje glūdėtų įtampa, jeigu ją paliestum, tikriausiai nupurtytų elektra.
Jaučiu, kaip mano žvilgsnis susitelkia tik į ją. Akys traukia ją į vidų, užkonservuoja šį vaizdą. Ilgos baltos pirštinės. Juoda taškuota nosinaitė. Žydros akys. Skruostų spalva intensyvi lyg būtų ką tik išlindusi iš vonios, veidas švyti nuo gęstančių blyksčių.
Siauras šnarantis sijonas varžo sparčius žingsnius. Kulniukai kaukši grindimis. Bet ji nesiblaško, nepastebime jokio skubotumo, vien tik nuosaikią graciją, šalia kurios viskas aplink atrodo neskoningai.
Atrodo, ji sklendžia visai be pastangų, jeigu sijonas nevaržytų jos judesių, netrauktų atgal, ji tiesiog nuplūduriuotų tolyn. Ji nepavaldi traukos dėsniams. Jėgos, kurios mus traukia žemyn, ją, atrodo, net kilsteli. Veidrodžiai, šviestuvai, kilimai tarnauja vieninteliam tikslui – padeda jai žengti į priekį. Pro minią ji prasibrauna be jokio pasipriešinimo.
Baksteliu Irviną alkūne.
– O, brolyti, – ištaria jis.
Iš jos sklinda žavesys, kurio beveik nereikia demonstruoti, bet jis visada matomas. Ji palaiminta grožiu, kurio poveikio aplinkiniams sumažinti neįmanoma. Jis tiesiog spindi, akina, į išorę spinduliuoja vidinis karštis. Praslysta pro ratu sustojusius spaudos atstovus, šie instinktyviai traukiasi iš kelio. Tarsi aplink ją varžytųsi skirtingo krūvio magnetai, atstumiantys žmones ir tuo pat metu traukiantys.
Susirinkusiesiems pažįstama iš milžiniškų ekranų ir afišų, dabar ji tarp mūsų. Tarsi ją jau pažinotume. Ji kalbėjosi su mumis, žvelgė į akis, atskleidė savo baimes ir troškimus, jos svajonės ir nusivylimai buvo transliuojami tiesiai į mūsų smegenis. Nors tolima ir žėrinti kaip žvaigždės danguje, jos šypsena atrodo šiek tiek drovi.
Plaukia link lifto, kurį atidarytą laiko drebantis pasiuntinukas. Blykstės ir toliau sproginėja nelyginant šampano kamščiai. Jos veidas perima lempučių šviesą. Svajingai įlipa į liftą. Tada durys užsidaro ir ji pranyksta.
Vis dar užuodžiu fojė įstrigusius jos kvepalus, besidriekiančius už jos kaip kaspinas, vis dar girdžiu taukšinčius kulniukus. Visur ją sekantys prislopinti balsai ir ūžesys išlieka kaip gausmas. Jos materialumas ištirpsta, pakimba virš mūsų kaip gandas sujudusiame vestibiulyje, kaip nuotraukoje užfiksuotas vaiduoklis.
Nuo registratūros pasičiupę liniuoto popieriaus ir rašiklį, palinkstame virš stalo. Kelis kartus susimauname ir sugadiname ne vieną lapą, norime viską atlikti kaip reikiant.
Raštelis turi būti šmaikštus ir intriguojantis, drąsus ir provokuojantis, kitaip ji net nesivargins jo perskaityti. Svarbiausia pasirodyti atsainiai, bet tekstas turi skambėti atkakliai.
– Gerai, – taria Irvinas. – Perskaityk paskutinį kartą.
Deklamuoju pašnibždom, kad be mūsų niekas neišgirstų.
TEMA: Vakarienė
DATA: 1945 m. birželio 6 d.
VIETA: Paryžius, Prancūzija
ADRESATAS: Mis Ingrida Bergman
1. Prieš Jus bendrų pastangų rezultatas. Jūsų paslaugoms
Robertas Kapa ir Irvinas Šo.
2. Kartu su šiuo vakarienės kvietimu ketinome nusiųsti
gėlių. Tačiau pasitarus su mūsų finansininkais paaiškėjo,
kad galėtume sumokėti arba už gėles, arba už
vakarienę, bet, deja, ne už abu kartu. Nedideliu skirtumu
laimėjo vakarienė.
3. Mėgstame šampaną, bet biudžetas leidžia tik alų.
Mūsų žavesio ištekliai nesenkantys.
4. Mes neprakaituojame ir mokame miegoti stovėdami.
Paskambinsime Jums 18.15.
Du meilės ir karo veteranai.
Duodame pasiuntinukui dolerį, kad pakištų raštelį po jos durimis.
Šiek tiek po 18.15 kyšteliu dar vieną dolerio banknotą viešbučio administratoriui ir paskambinu į jos kambarį.
Mano nuostabai, ji atsiliepia. Sustingsta viršugalvis, apsiverčia skrandis. Veidrodyje priešais matau savo veidą. Išsiblaškiusį žvilgsnį.
Nustebina švediškas akcentas. Telefonu jis daug ryškesnis nei filmuose, juose tikriausiai užslopintas. Balsas taip pat kimesnis, prikimęs ir mielas, lyg atbuline delno puse brauktum per aksomą.
Irvinas nekantrauja.
– Ką ji sakė?
– Man rodos, ką tik akies krašteliu regėjau rojų.
– Nori pasakyt, ji sutinka?
– Apie mus nėra girdėjusi, – erzinu jį. – Bet yra alkana.
Plačiai išskečiu rankas, nes lūpų šypsenai nebepakanka.
Šūkaujam kaip filmuose kaubojai, lasu pagavę veršį. Kitame vestibiulio gale iš už stalo į mus per pensnė su panieka žvelgia administratorius.
Parduotuvės aikštėje pilnos papuošalų ir kvepalų. Oras šiltas ir saulėtas. Trinktelėjusios automobilio durelės priverčia akimirką krūptelti. Balandis šauna stogų link.
Skubame atgal į „Lancaster“ viešbutį nusiprausti ir nusiskusti. Išsilyginu antakius, susišukuoju atgal plaukus, apsirengiu mėgstamiausius baltus marškinius ir pasirišu juodą
kaklaraištį. Šiandien viena laimingųjų mano gyvenimo dienų, nusprendžiu. Maudynės vonioje, stikliukas konjako į kavą, apsireiškimas „Ritz“ viešbučio fojė. Viskas sueina draugėn, maišosi tarsi sapno ingredientai.
Irvinas sėdi ant lovos ir baigia skaičiuoti visus iki vieno
pinigus. Iš piniginės išsitraukia monetas ir banknotus.
– Turime pakankamai pinigų gerai praleisti vieną vakarą, – pareiškia jis. – Ir viskas.
– Kaip į ją kreipsimės? Ingrida?
– Pernelyg familiaru.
– Mis Bergman?
– Pernelyg formalu.
– Madmuazele?
– Ji ištekėjusi, argi ne?
– Ištekėjusi?
Pilnutėliame restorane triukšminga. Žvilgteliu į laikrodį. Irvinas stebi duris. Jau po devynių, o jos dar nė ženklo. Prisistato metrdotelis. Irvino delnas virsta žvaigždute, signalizuojančia „dar penkias minutes“. Bet aišku, kad ilgai staliuko jau nebeišlaikysime.
– Manai, ji ateis? – klausia.
Ir mums jau beveik pasidavus, atvyksta Ingrida su žalio šilko suknele, vyšninėmis lūpomis ir gyva gardenija plaukuose. Žiupsnelis egzotikos.
Sunku patikėti, kad ji čia. Visi atrodo apstulbę. Restorane nutyla pokalbiai, kai Ingrida Bergman, kino žvaigždė, išdidžiai traukia tiesiai prie mūsų staliuko. Mus apjuosia tylos ratas, žmonės rodo pirštais, o padavėjai pašnibždomis tariasi.
Paspaudžiame jai ranką. Jos prisilietimas šaltokas. Delnas didesnis nei būčiau pagalvojęs, pirštai ilgi, o paspaudimas stebėtinai tvirtas. Problema dėl kreipinių išsisprendžia, kai ji paprastai prisistato Ingrida. Ingrida, tai Ingrida. Mėgstu skonį, kurį šis žodis palieka mano burnoje.
Atsiprašo už pavėlavimą.
– Mes kantrūs, – atsakau.
– Gerai, – taria ji. – Kitą kartą neskubėsiu.
Jos šypsena prikausto, vienu pustoniu svyruoja tarp žaismingumo ir paprasto gerumo.
Prisimename etiketą ir varžomės dėl vietos už jos kėdės.
Sėdasi šiek tiek atsargiai, tarsi ant galvos laikydama kokį nors daiktą.
– Jums patiko mūsų raštelis?
– Prajuokino, – atsako. – Nors aš visada mieliau valgyčiau, nei sėdėčiau ir spoksočiau į gėlių vazą.
Abu palinkstame į priekį.
Ji atsilošia atgal.
– Jūs alkana?
– Išbadėjusi, – atsako imdama meniu.
Spoksau į meniu, bet ne daug ką suprantu. Staiga netekau apetito.
– Tikiuosi, pinigų turite pakankamai, – sako nepakeldama akių. – Aš pratusi gerai leisti laiką.
Pasiūlau cigaretę. Ji atsisako.
Irvinas klausia:
– Jums turbūt jau įgriso, kad visi jus kviečia į pasimatymus?
– Retai kas pakviečia.
– Netikiu.
Padeda meniu.
– Manau, vyrai manęs bijo.
Tikėjausi, kad ji bus šiek tiek išdidi ir galbūt stengiasi tokia atrodyti, tačiau iš jos sklinda vien žaismingumas, nevaldomas džiaugsmas skverbiasi kaip šviesa iš jos akių, savaime spindinti kaip fosforas. Pastebiu, ji nesiliauja šypsotis.
Po kelių akimirkų atkeliauja šampanas. Taures pripildo staiga tapęs paslaugus ir be galo atidus metrdotelis. Juokinga žiūrėti, kaip jo elgesys iš atšiauraus virsta nuolankiu, kaip jis pataikauja Ingridai, taktiškai ištiesia ant kelių servetėlę, pataiso šaukštą.
– Man rodos, sakėte, kad biudžetas leidžia jums gerti tik alų.
– Ar čia esate ragavusi alaus?
Suglaudžia rankas ant stalo. Priliečia taurę, bet jos nepakelia. Įsivaizduojamas daiktas vis dar laikosi ant pakaušio.
Žmonės aplink mus nesiliauja spoksoti. Juos tikriausiai linksmina Ingridos ramuma ir beviltiškos mūsų pastangos ją sužavėti.
– Atrodote kitaip nei nuotraukose.
– Dėl šukuosenos?
– Labiau dėl spalvų.
Ingrida suraukia kaktą, parodo, kad gal mes kiek per stipriai stengiamės.
Metrdotelis atsitraukia. Ingrida pakelia taurę. Žinoma, kuo puikiausiai suvokia situaciją. Jos antakiai išsiriečia. Nusišypso pati sau. Manau, mėgaujasi dėmesiu ir džiūgauja matydama, kaip kvailinasi du suaugę vyrai.
Susidaužiame taurėmis. Išgėrus į mūsų pasakojamas istorijas ji reaguoja aktyviau. Žinau, kad nusijuoks, jeigu ją sudominsime.
Pasakoju, kaip buvau atsidūręs niekieno žemėje: iš vienos pusės dėl dėvimos uniformos į mane šaudė naciai, iš kitos dėl akcento ir vokiškų fotoaparatų – amerikiečiai.
– Laimei, ir vieni, ir kiti buvo prasti šauliai, – iš plaukų išsisega gardeniją ir paguldo ant stalo. Prietemoje jos žaluma atrodo lyg koks daiktas vandenyno dugne. – Kur išmokote angliškai?
– Tiesiog išmokau, – atsakau. – Kalbėdamas.
Tvardau norą paimti gardeniją ir pasukioti tarp pirštų.
– Kiek kalbų mokate?
– Penkias.
– Kuria sapnuojate?
Pavaizduoju, kad spaudžiu fotoaparato mygtuką.
– Vaizdais.
– Tik neklauskit, kokiais vaizdais! – įsiterpia Irvinas.
– Prisimenate kadrus iš Ispanijos, naudotus filme „Kam skambina varpai“?
– Tai jūsų nuotraukos?
Akimirką svarstau, ar ji vis dar mąsto švediškai ir jeigu taip, ar toks mąstymas skiriasi nuo mano, ar man patiktų jos mintys.
Šį kartą pasiūlytos cigaretės nebeatsisako.
Irvinas taria:
– Reikia daug drąsos išsiruošti į turnė ir vaidinti būriui sekso ištroškusių kareivėlių.
– Vėliau su jais dar ir vakarieniauju.
– Turit omeny, su generolais?
– Eiliniais.
– Ar tai darote ir dabar?
Jeigu ši pastaba Ingridą nors truputėlį ir įžeidžia, ji to neparodo. Norėčiau spirti jam po stalu, bet pasitenkinu tik piktu žvilgsniu.
– Jie rodo man savo žmonų ir mylimųjų nuotraukas.
– Dažnai tai darote?
– Grįžusi namo, paskambinu jų šeimoms.
– Paskambinat? Tikrai?
– Tikrai.
Nuo stalo paima gardeniją ir vėl įsisega į plaukus.
– Jeigu duočiau savo numerį, ar paskambintumėt ir man? – klausiu.
Ji nusijuokia. Pakreipia galvą. Daiktas, kurį įsivaizdavau
įtaisytą viršugalvyje, pagaliau nuslysta.
Patraukiame į naktinį klubą Monmartro rajone. Nedidelis orkestras groja „I can’t get started“. Irvinas paima Ingridos ranką ir išsiveda pirmam šokiui.
Stebiu, kaip jiedu mirga tarp šešėlių, tviska ir sukasi plunksnos lengvumu. Greitėjant muzikai Irvinas užtikrintai nešioja ją po visą salę. Laiko lengvai apglėbęs per liemenį lyg trapią vazą. Kartu atrodo gražiai ir matyti, kad jai linksma.
Įsiterpiu. Nenorėdamas trauktis Irvinas sumurma kažką sau po nosim. Gal netgi keikia mane.
Mums šokant, Ingridos veidą apšviečia nuo baro sklindanti šviesa. Tiesą sakant, šviečia ji visa. Atrodo, kad spinduliuoja iš vidaus, švytėjimas driekiasi išorėn, nušviečia kėdes ir stalus, atsispindi nuo orkestro ir užlieja salėje šokančias poras.
Nusispiria batus, paėmusi juos į rankas tabaluoja man per pečius, kulniukai kliudo nugarą.
Pasakau, kad galiu numinti jai kojas.
– Jums nerūpi, kad esu aukštesnė?
– Dar pasakykit, kad ir uždirbat daugiau.
– Protinga moteris niekada to nesakytų.
Kai šypsosi, pastebiu įtampą abipus lūpų, nedidelius raumenų įlinkimus.
Parodau į žiedą ant jos piršto.
– Jūs ištekėjusi?
Ji linkteli.
– Už stomatologo.
Turiu pasilenkti arčiau, kad girdėtų mane per muziką.
– Tai tiesa.
– Kas tiesa?
– Jūsų dantys puikūs.
Lūpos plačiai nusidriekia neatsispiriama šypsena.
Dar šiek tiek pašokame, kai pats nustembu išpyškinęs, kad ji graži. Turiu šaukti, nes groja orkestras ir klubas ūžia nuo šnekų.
– Koks jausmas būti gražiai?
– Liaukitės.
– Koks jausmas kas rytą pabudus pažiūrėti į veidrodį ir pamatyti, kokia esate graži?
– Stokholme visi atrodo kaip aš.
– Buvau Stokholme, – sakau jai. – Niekas ten neatrodo kaip jūs.
Oras klube ima tankėti. Orkestras sugriežia „Sunny side of the street“, vėliau trimitai pagroja kelis solo kūrinėlius. Pagaliau prisitaikiusi prie ritmo Ingrida sukasi. Kūniškas šokio malonumas teikia jai laimės, kūnas vingiuoja atsakydamas į muziką.
– Gerai šokat.
– Mane išmokė vyras.
– Jau dabar jo nekenčiu.
Nieko neatsako, tik šoka kiek panirusi į transą, išsiblaškiusi.
Žiūriu į ją. Po visų siaubų ir žvėriškumo, karo žiaurumo ir neteisybės, nuostabu matyti šios moters žavesį, matyti, kaip ji juokiasi, kaip blizga lūpos, kaip pagal muziką juda kojos. Gera juoktis ne iš baimės ar norint apsisaugoti, bet todėl, kad juokinga. Ištroškę prisėdame už stalo šalia Irvino atsigerti.
Jis nešvaisto daug laiko ir klausia:
– Bergman – jūsų vyro pavardė?
Ji atsako ne iškart, leidžia ledukams, nusėdusiems stiklinės dugne pažaisti ant lūpų. Kai padeda gėrimą, ledukai subarška, kaip kauliukai žaidimo dėžutėje.
– Jo pavardė – Lindstromas.
– Neatrodot kaip Lindstrom.
– Nesijaučiu tokia, – nusuka žvilgsnį į šoną, žvilgteli į tamsią porelių, siūbuojančių šokių aikštelėje, jūrą. Pasisuka į mane, garsiai grojant muzikai sušunka: – O Kapa? Ar tikrai vengriška pavardė?
– Kai tave deportuoja, – atsakau, – grįžti kita pavarde.
Ingrida nusijuokia. Tame juoke slypi flirtas, viliojančiai pakreipia galvą.
– Kodėl Kapa?
– Mano mergina sugalvojo.
– Mergina. Ji taip pat stomatologė?
Kalbu tiesiai jai į ausį. Palenkia galvą į priekį, kad būtų lengviau. Sekundę lūpomis liečiu jos plaukus.
– Joks žurnalas nepirko mano nuotraukų, taigi jai gimė mintis pristatyti jas kaip žavaus amerikiečių fotografo Roberto Kapos, gerai žinomo valstijose, darbus. Redaktoriai tuoj pat jas išpirko, – pasakodamas laikau atvirus delnus tarsi atskleisdamas paslaptį.
Įsitempusi klausosi, jos lūpos praplatėja.
– O kur ji dabar, ta mergina?
Girdžiu, kaip juokiasi. Visai nedera prie to, ką tuoj pasakysiu. Vis tiek sakau:
– Netoli Madrido ją sutraiškė tankas.
Ingrida atšoka lyg būtų palietusi karštą vamzdį.
– Apgailestauju.
Prieina padavėjas, klausiamu žvilgsniu pažiūri į mane, tada į tuščias taures ant stalo.
– Leiskit, nupirksiu dar, – sakau.
– Ne, sumokėsiu aš, – paprieštarauja Ingrida.
Ryžtingai išsitraukia piniginę pasiryžusi užmokėti ir niekas jos neįtikins priešingai.
