Panevėžio rajono savivaldybės viešosios bibliotekos lankytojai gali apžiūrėti tautodailininkės Irenos Šeduikytės tapybos darbų parodą. Tai – jau dvidešimtasis panevėžietės personalinis kūrybos pristatymas. Panašias parodas ji rengė muziejuose, mokyklose. Tapytojos darbais pasigrožėti galėjo gimtųjų Lukštų kaimo, Rokiškio rajone, žmonės ir Pandėlio, kur kažkada ji dirbo, gyventojai. Tačiau klausydamas tokios gausios kūrybinės biografijos nepatikėtum, kad ši menininkė – savamokslė.
Piešti ji pradėjo tik prieš penkiolika metų. Tapyba į I. Šeduikytės gyvenimą atėjo netikėtai ir su trenksmu. „Piešti pradėjau sulaukusi 65-erių. Iki tol trejus metus slaugiau visiškai pasiligojusią motiną ir net minutės neturėjau savo laisvalaikiui. Bet vėliau, kai likau viena, netikėtai panorau išmokti tapyti. Taip troškau to, kad negalėjau nurimti. Tokią svajonę išgirdę žmonės manė, kad man stogas nuvažiavo“, – juokiasi panevėžietė.
Kodėl kilo toks keistas įgeidis, ir pati nežino. Kaip tvirtina kūrėja, jai visada patiko menas, gamta, jos grožis, gal todėl ir norėjosi jį įamžinti. „Visada mylėjau gamtą, pati užaugau kaime, mano tėviškėje buvo nuostabus sodas. Ir dabar man žemė būtina, kaip ir menas. Kasdien važiuoju į sodą už miesto, sukišu rankas į žemę ir, kol neišsipurvinu visa, nesikeliu. Gal nusipirkti daržovių dabar net pigiau, bet man užsiauginti ką nors darže, sode – didžiulė palaima“, – teigė I. Šeduikytė.
Visa siela moteris pasineria ir į naujausią savo pomėgį – kūrybą. Laisvesniu metų laiku kasdien ji tapybai skiria po 8 valandas. Taip per dvi savaites sukuria vieną autorinį darbą. Savo privačiame name tarp daugiabučių ji, galima sakyti, turi visą paveikslų galeriją. Per šimtas darbų kaba jos dviejuose mansardos kambariuose. Viename jų ir pačios autorės dirbtuvės. Čia moteris atsidaro langą, pasileidžia per radiją žinias ir skrupulingai veda kiekvieną potėpį.
„Nuo aliejinių dažų kvapo iš pradžių nuolat skaudėdavo galvą. Išsiaiškinau, kad juose yra nuodingų medžiagų. Dabar jau pripratau, kai sunkiau, atsidarau langus“, – sakė Irena. Iš pradžių ketinusi piešti abstrakcijas, dailininkė pamėgo tapyti gamtos vaizdus, gėles, natiurmortus.
Nežinojo nuo ko pradėti
Dailininkės ranka per penkiolika metų, anot jos pačios, labai išlavėjo. „Kai sugalvojau išmokti piešti, nieko nežinojau apie tai, nesuvokiau net nuo ko pradėti. Taigi pirmiausia nusprendžiau, kad tapysiu aliejiniais dažais, nes jie ilgaamžiai, paveikslą galima nuolat taisyti, perpiešti. Tapyti prisirinkau nuo remonto darbų palėpėje likusių kartono lapo atraižų ir ėmiau jas pjaustyti. O kas toliau?“ – pirmuosius kūrybos žingsnius mena pašnekovė. Dailės būrelį lankiusios anūkės pamokyta pensininkė sužinojo, kad tą lakštą dar būtina paruošti. Jam reikia grunto ir specialių priemonių.
„Nuėjau į artimiausią turgų ir paprašiau, ko man reikia. Davė grunto, dažų, priemonių. Bet piešti vis tiek nemoku, o pažįstamų nedrįsau prašyti – ką čia lįsi, sukvailiojusi moteryte. Tada susiradau knygą apie tapybą, dar daugiau medžiagos davė bibliotekoje. Taip sėdėdavau ilgas valandas, studijuodavau ir užsirašinėdavau“, – „Sekundei“ pasakojo I. Šeduikytė.
Pirmaisiais savo kūrybinių bandymų metais ji piešė knygose, nuotraukose, atvirukuose matytus vaizdelius. Ilgai maišydavo spalvas, kol rasdavo tinkamiausią atspalvį. Sunkiausia būdavo pavaizduoti smulkias detales, nes jos tai nusiklodavo nereikalingu dažų pertekliumi, tai nukrypdavo sudrebėjus dailininkės rankai.
„Iš pradžių mąsčiau, kad pradėsiu nuo abstrakcijų. Jas, maniau, bet kas galėtų įveikti. Mačiau per televizorių paveikslus, kuriuose padėtas taškas, nupieštas kubas, ir čia – jau menas. Bet tapydama supratau, kad man mieliausia piešti realius vaizdus: peizažus, natiurmortus. Netrukus nusibodo juos kopijuoti, tad ėmiau tapyti iš galvos“, – kalbėjo dailininkė.
Nerami siela
Dabar Irenos kolekcijoje kopijuotų darbų nebėra ir jų autorė prisiminti net nebenori. Mat panevėžietė sužinojo, kad kopijuoti yra neteisėta. Tik vieną žurnale rasto nežinomo autoriaus pertapytą Švč. Marijos paveikslo kopiją ji prie savo lovos iki šiol išsaugojo. O iš viso Irena sukūrusi per 160 autorinių paveikslų. Dalį jų jau išdovanojo, vieną kitą pardavė. Bet panevėžietė tikina, kad jos kūryba nėra uždarbio šaltinis. Jai esą pakanka ir savo pensijos, o paveikslai – pomėgis, kuris kainuoja ne taip ir mažai. Bet savo lėšų autorė tam negaili.
„Jei ko užsinoriu, tai atiduodu viską: ir pinigus, ir savo jėgas, energiją. Lygiai taip būdavo ir tada, kai siuvau“, – apie savo tikrąją profesiją sakė panevėžietė. Šio amato moteris išmoko dar paauglystėje. Užaugusi atokiame kaime, ūkininkų šeimoje, ji negalėjo baigti daugiau nei septynių klasių ir ėjo dirbti į vietinį kolūkį lauko darbininke. Netrukus buvo atidaryta siuvykla ir mergina pradėjo čia darbuotis.
„Man patiko siūti, galėdavau naktimis sėdėti, kad tik klientas būtų patenkintas. Bet tuo metu širdį kamavo noras mokytis toliau, siekti daugiau. Bedirbdama ryžausi baigti dar tris klases – vakarais važiuodavau dviračiu dvylika kilometrų į Rokiškį ir baigiau“, – pasakojo I. Šeduikytė.
Tačiau to merginai neužteko. Netikėtai susiradusi skelbimą, kad Rokiškyje rengiami chorvedžių kursai, nusprendė save išbandyti ir šioje srityje: „Mano šeimoje nebuvo nei meno, nei muzikos žmonių. Pati irgi nieko apie tai nežinojau. Tiesiog turėjau klausą, atlikau užduotis ir, savo nuostabai, įstojau. Aš visą gyvenimą taip gyvenau – nieko nedariau atmestinai. Jei ko imdavausi, bet kokia kaina baigdavau.“
Paskutinis išbandymas Nuo tada I. Šeduikytės gyvenimas pakrypo į kultūrą. Ji ėmė dirbti įvairiuose šokių, dramos, muzikos būreliuose. O vieną dieną giminių paskatinta su pirmagimiu ir mama sunkų kaimo gyvenimą išmainė į Panevėžį. Čia įstojo mokytis muzikos mokytojo specialybės, nusipirko kuklų namelį prie Kristaus Karaliaus katedros. Jai moteris taip pat yra skyrusi vieną savo paveikslą.
„Esu tikinti, nutapiau ne vieną Panevėžio, savo gimtojo krašto bažnyčią. Žinau, kad kunigai gauna labai brangių paveikslų, bet gal ir mano pastangas vertina“, – viliasi menininkė. Kaip profesionalai žiūri į jos darbus, pašnekovė tvirtai negalėjo pasakyti. Vieniems jos kūryba esą patinka, kitiems – nuobodi. I. Šeduikytės darbus ypač vertina vyresnės kartos žmonės.
„Aš ir pati nemėgstu šiuolaikinio meno. Kartą mačiau parodą, kurioje kabėjo tušti lapai, šiek tiek apglamžytais kraštais. Tokių darbų apibūdintini negalėjo net pakviesta meno ekspertė. Man svarbu į darbą įdėti visą širdį, tai man – lyg sielos atspindys, mano mintys ir pasaulėžiūra“, – tikina dailininkė. Savo stiliaus ji keisti nebežada.
Moteris dar nori nutapyti kiekvieną savo sodo augaliuką, jo žiedelį. Tačiau svajonių paveikslo galvoje nebesinešioja. Esą jau pakanka gyvenimo iššūkių ir permainų. Bet vis atsiranda jos kūrybos gerbėjų, kurie prašo pamokyti piešti. Savamokslė menininkė sunkiai pasiduoda tokiai veiklai, nes nesijaučia galinti perduoti tvirtas žinias. Nors jos pavyzdys rodo, kad nei laikas, nei mokslas ar genai nepavaldūs didžiausioms svajonėms.