Pirmaisiais įspūdžiais iš Australijos besidalindamas Ričardas sakė : „Visada norėjau gyventi ten, kur nereikia sunkiai dirbti, o uždirbti galima daug“.
Pristatome dienoraštį, kuriuo dalinasi Australijoje gyvenęs lietuvis.
Kartą eidamas gatve, tiksliau tai buvo šiandien, aš pamačiau gatvėje varganai susitraukusį benamį. Jis buvo jaunas, gana šviesaus veido ir šiek tiek išgėręs. Daugelis jūsų, eidami pro tokį žmogų, manau pagalvojate, jog jūsų likimas taip žemai niekada nenuleis. Galbūt jūs esate energingas, protingas, uždirbate pinigų, turite draugų ir savo gyvenimą daugiau mažiau kontroliuojate.
Kadaise aš irgi taip galvojau, bet visgi... daugelio gyvenančių gana stabilų gyvenimą atrodytų neįmanomas šuolis žemyn, pasirodo, kartais yra labai paprastas ir lengvas. Būdamas stiprus 28 metų vyras, kupinas optimizmo ir ryžto, nuolatos besistengdamas atlikti viską gerai ir turėdamas šiek tiek pinigų per kelis mėnesius atsidūriau ten, kur niekada nebūčiau nė pagalvojęs.
Guliu štai ant akmenų parke, netoliese girdžiu vandens bangų smūgius. Šiąnakt aš miegosiu čia. Aš neturiu pinigų, aš neturiu pas ką eiti. Guliu ir esu niekam nereikalingas. Žinau, kad prabudus manęs niekas nelauks ir nepuolu aš kaltint kitų, tai gyvenimas turbūt siunčia dar daugiau naujų pamokų, išmėginimų...Tą naktį aš supratau, kad tarp turiu ir ne, gali būti tik vienas mažas žingsnis. Štai toks buvo mano atsisveikinimas su svajonių Australija.
Emigracija į Australiją
Vos septyni mėnesiai Australijos ir aš vėl Airijoje. Vakarais kartais neatsistoju, nepaeinu, kojos nutirpsta ar jas skauda, o dar prieš keletą mėnesių visai nevaikščiojau. Vos atvykus į svajonių šalį - išsiskyrimas su mylimąja, nukritimas nuo skardžio, operacijos, lova ir tuščia piniginė.
Ar rekomenduočiau Australiją keliautojams, svajotojams ar šiaip šia šalimi besidominčiam žmogui?? Tikrai taip! Aš manau, kad mes esame savo gyvenimo kalviai ir dėl vienokių ar kitokių situacijų paprastai esame linkę kaltinti kitus, tačiau tik mes kalti arba tiesiog likimas mums taip parinko. Australijoje brangu, Australija toli, Australijoje kartais lyja, bei sunku gauti darbo vizą, štai ką galima susikurti savo galvoje ir gyventi tik tuo, nuolat iškeliant šias problemas į viršų, o galima įžvelgti ir beribes galimybes, savęs išmėginimą, išėjimą iš konforto zonos ir išmokimą daugybės naujų dalykų, kurie galbūt suformuos stipresnę ar net geresnę asmenybę. Ir nebūtinai, tai turi būti Australija, puikiausiai gali tikti ir kaimyninis miestas, kuriame dar nesate buvę.
Šis 800 km piligrimų kelias eina per Ispaniją, prasidėdamas Prancūzijoje nuo Pirėnų kalnų ir tęsiasi iki pat Ispanijos šiaurės esančio miestelio Santiago de Compostela. Kasmet tūkstančiai piligrimų iš viso pasaulio atvyksta eiti šiuo keliu, tikėdamiesi atrasti save, išnarplioti sau neišsprendžiamus klausimus ar tiesiog sustiprėti fiziškai. Nuolatos skubėdami, apsikrovę darbais, skaičiuodami pinigus žmonės užmiršta, kokia yra nuostabi gamta, galbūt šalia supantys draugai ar skanus maistas. Jie dažnai nesustoja pasidžiaugti tomis akimirkomis, kuriose tuo metu būna. Neretai visi kažkur lekia, net kitą kartą patys nežinodami kur. Kaip Antuanas De Sent - Egziuperi rašė: „Žmonės lekia sugrūstuose greituosiuose traukiniuose, jie nepatenkinti savo vieta gyvenime, bet traukiniuose jie miega arba žiovauja, nes nežino ko nori. Žmonės neturi laiko ko nors pažinti.“ Jokūbo kelias, tai vieta, kur viskas sustoja ir tu turi daug laiko pažinti save bei aplinką. Net garsiojo „Alchemiko“ autoriui Paulo Coelho tik praėjus ši piligrimų kelią gimė puikus kurinys, kuris yra vienas iš skaitomiausių kūrinių šiomis dienomis.
Aš, būdamas 26 metų, buvau jau gyvas-miręs žmogus, kai netyčia išgirdau apie Jokūbo kelią ir širdis man iš karto pasakė, jog turiu eiti ir pažinti, nors iki tol nebuvau nei ėjas, nei apie piligrimus ką girdėjęs.
Štai Jokūbo kelias ir buvo mano viena iš pirmųjų didžiųjų pasaulio suvokimo kelionių, kurias pradėjau ir niekada nesigailėjau. Jei sugebėsiu niekada nėjęs, nueiti 800 km, tai grįžęs sugebėsiu ir kitus sau didžius darbus pasidaryti, kas iš pažiūros gali atrodyti neįmanoma sau tariau tuo metu. Visi, kas ėjo Jokūbo kelią, vienbalsiu rekomenduotų ir pasipiltų istorijos, kas ką matė, ką atrado ar išgyveno. Aš ten radau meilę gamtai, mylimą žmogų. Tapau stipresnis ir supratau, kad pasaulis yra gražesnis, nei iki tol matęs buvau.
Niekada nebūčiau pasiryžęs vykti kažkur toli, daryti kvailus dalykus ar pastebėti akimirką ir ja pasidžiaugti, jei nebūčiau ėjęs Jokūbo kelio. Nuo jo po truputį ir gimė kelionė į kitą pasaulio galą – Australiją. Tačiau užbaigdamas apie šį kelią, norėčiau parašyti, kad tokio atsakymo, kaip „tai ne man, aš nesugebėsiu kažko“, tiesiog nėra. Kad ir ką jūs darote šiandien, koks jūs esate žmogus ar kokiu dedatės, rytoj jūs galite būti visai kitoks. Nuo šios akimirkos jūs galite tapti keliautojas ar šeimos žmogus, nuo šios akimirkos jūs galite patikėti, jog jūs galite daryti tai, ką norite ir tai daryti. Blogiausiu atveju, bent jau būsite pamėginę. Kiekvienas saulėtekis atsineša galimybę pradėti gyventi iš naujo. Taip milijonai žmonių niekada nėję 800 km atsikėlė vieną rytą ir nuėjo visus kilometrus taip įrodydami sau, kad žmogus gali iš tiesų daug, net pats to nežinodamas.
Kodėl vėl į Australiją??
Yra tūkstančiai milijonų, tokių kaip tu ar aš, bet kažkam tu esi vienintelis ar vienintelė. Kažkas tavęs laukia ar kažko lauki tu. Mes prisirišame prie aplinkos, prie žmonių ir jie tampa mums brangūs. Australija yra puiki vieta įvertinti ką turėjai ar turi aplinkui, kur gyveni ar kuo užsiimi, nes ta šalis yra kitame žemės pakraštyje ir tik panorėjęs tu nesugebėsi vėl atsidurti saugiuose, patogiuose namuose.
Aš manau, jog žmogui iš tikrųjų reikia tiek nedaug, o visa kita yra tik pasipuikavimas ir to išmokau eidamas Jokūbo kelią, bei būdamas Australijoje.
Daug sutikau žmonių, kurie yra nelaimingi. Aš nusprendžiau būti laimingu. Ketinu džiaugtis gyvenimu, priimti jį tokį, koks yra ir vertinti tą vietą, kurioje tuo metu būsiu. Džiaugsmas, tai ne aplinka, o mūsų vidinė būsena. Reikia mažiau tikėtis iš visko ir kurti iliuzijas, reikia tiesiog gyventi, mėgautis, ką gavai ar turi ir siekti viską padaryti kažką geriau ir, aišku, neužmiršti svajoti. Neturiu aš šeimos, mylimosios šalia, bet turiu visą pasaulį.
Patyriau nesėkmę
Aš siekiau būti stipresnis, padaryti daugiau, bet patyriau nesėkmę. Nusprendžiau, jog verčiau rizikuosiu patirti nesėkmę, nei išvis neerzinsiu likimo. Iš didžiausių savo gyvenimo nesėkmių aš gavau geriausias pamokas. Verčiau grįšiu ir pamėginsiu iš naujo, kuo tikėjau, nei ateis diena, kai labai gailėsiuosi, kad kažko norėjau, bet neišmėginau.
Tiesiog sėdėjau sau patogioje vietoje ir stebėjau bėgantį savo gyvenimą, tarsi jis manęs neliestų arba laukiau palankių aplinkybių, kurių paprastai niekada nebūna. Man Australija, tai daugybė kliūčių, per kurias šokinėjant aš tobulėju. Man Australija, tai galimybės, kurias ji pasiūlė, o taip ir liko neišmėgintos. Kiekvieną kartą gali iš visko kažką išmokti, kažką iš naujos vietos pasiimti, kažkam kažką duoti, o Australijos atveju, dar ir po palme pagulėti. Ir skaudu išskristi taip toli ir palikti tuos, kuriems nesu tik tūkstantis milijoninis, skaudu palikti savo artimuosius, bet kartais, kad kažko išmoktum ar įgautum naujų įgūdžių, tenka su sau brangiais kuriam laikui ir atsisveikinti.
Pamąstymus skiriu dviem žmonėms, kurie visą gyvenimą eina šalia manęs ir besąlygiškai palaiko ir verčia eiti link svajonių. O tiems, kurie norėtų išmėginti save kažkur toli, kažkur kur nieko nepažįsta, bet kaip pasiteisinimą paaiškina, jog nėra pinigų, atsakau: aš irgi neturiu pinigų, tačiau, kai kažko nori, viskas yra įmanoma.
Aš dirbu prekių prižiūrėtoju vienoje parduotuvėje, kitoje - kasininku, kitoje - apsauginiu ir dar pardavinėju kavą. Kartais tenka ir aktoriumi padirbėti ir tik tam, kad įvykdytum savo planus bei svajones. Gyvenimas ne visada atneša vien tik gražius ir malonius dalykus. Pas kiekvieną iš mūsų yra daugybė nusivylimo kartėlio, nesėkmingų dienų ar nelaimių. Tos gerosios akimirkos trunka, vos akimirką...ta sekundinė akimirka, kai kažką pasiekėm, kai pamatėme gražų vaizdą, kai priartėjome prie kažkokios svajonės. Siekime kasdien sukurti kuo daugiau tų akimirkų, dėl kurių mums atrodo viskas įgauna prasmę, iš kurių lieka puikūs atsiminimai ir dėl ko verta keltis kasdien ir taip atkakliai siekti, o į nelaimes pažvelkim kaip į neatsiejamą dalyką, iš kurio galbūt galime kažko išmokti ar kažką suprasti.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė.