...Svynis Todas turėjo savo kirpyklą Fleet gatvėje, 186 numeriu pažymėtame name.
Tikima, kad čia jis apvogė ir nužudė daugiau nei 150 savo klientų ir už tai užsitarnavo garsiausio serijinio žudiko vardą visoje Anglijos istorijoje.
Svynis gimė 1756 metų spalio 16 dieną 85- ame name Brick Lane, Rytų Londone. Anuomet Brick Lane‘as buvo užmiesčio gatvė. Jo mama – Elžbieta – buvo šilko verpėja, o tėvas Samuelis – šilko audėjas, dirbęs prancūzų hugenotams Norton Folgate, Spitafieldse.
1770-aisiais, būdamas vos keturiolikos, Svynis Todas buvo įkalintas penkeriems metams Newgate‘o kalėjime. Jsi buvo neteisingai apkaltintas už kišeninio laikrodžio vagystę. Kalėjime jis susipažino su senu kirpėju – Elmersu Plummeriu, nuteistu dešimčiai metų už sukčiavimą. Plummeriui Svynis labai patiko, todėl jis išmokė vaikiną kirpti plaukus, skusti ir kartu - apšvarinti klientų kišenes. Svynis buvo gabus mokinys, - greitai tapo Plummerio padėjėju ir skuto kalinius, kurie galėjo sau leisti tokias paslaugas.
1775 metais paleistas iš kalėjimo Svynis, turėdamas kelis pavogtus svarus ir šiek tiek žinių apie kirpimą, atidarė savo kirpyklą Fleet gatvės 186 name, prie St. Dunstan bažnyčios, už kelių kvartalų nuo Karališkųjų teismo rūmų. Kirpykla buvo siauros Hen and Chicken Court alėjos pusėje, Fetter Lane‘o kampe.
Pirmoji žinia, teigianti, jog Todas buvo kaltas žmogžudystės byloje pasirodė Daily Courant - žinomiausiame Londono laikraštyje. Tuomet buvo prisiminta, jog 1785-ųjų balandžio 14 dieną Fleet gatvėje buvo nužudytas iš provincijos į Londoną atkeliavęs ponas. Jis buvo pastebėtas besiginčijantis su kirpėju, kuris, išsitraukęs skustuvą, perpjovė ponui gerklę ir nubėgo link White Friars gatvės, išnykdmas rūke.
Istorijoje apie Svynio kirpyklą teigiama, kad klientai būdavo sodinami į atbutolmis apsiverčiančią kėdę, kuri stovėjo mažos kirpyklos centre, ant grindyse įrengtos slaptos angos į nenaudojamą rūsį. Kai kėdė apsiversdavo ir klientas nugarmėdavo žemyn, jos vietoje iškildavo nauja, identiška pirmajai, kėdė. Svynis išeidavo pro galines duris, girgždančiais laiptais nusileisdavo į rūsį, kur rasdavo be sąmonės gulintį klientą. Tuomet, išsitraukęs savo skustuvą pribaigdavo klientą, perrėždamas jam gerklę (dėl šios istorijos tokio modelio, kurį naudojo Svynis, skustuvas vėliau imtas vadinti cut throat (ang. gerklę pjaunančiu) skustuvu).
Su savo meiluže, pyragėlių kepėja Margery Lovett, Todas atrado nenaudojamą požeminį tunelį, einantį po St. Dunstan bažnyčia ir laidojimo kriptomis. Tunelis iš Svynio kirpyklos rūsio vedė į ponios Lovett pyragėlių parduotuvę. Toks atradimas abiems užtikrino idealią verslo partnerystę.
Jei 1785-aisiais ieškotumėte kirpyklos ir eitumėte vakarų kryptimi pro Fleet gatvę, link Temple baro, norėdami įkvėpti šviežio Covent Garden‘o oro, kirstumėte Fetter Lane‘ą dešinėje ir iškart pastebėtumėte tamsų ir siaurą Hen and Chicken Court skersgatvį. Galbūt stabtelėtumėte ir jei jauna moteris paprašytų sekti paskui ją tolyn, pajustumėte pavojų, nors ir nežinotumėte apie siaubą, laukiantį už senų, tamsiai rudų, medinių kirpyklos durų skersgatvio šone.
Ta sena, medinė kirpykla nebūtų atkreipusi jūsų dėmesio. Ji neturėjo puošnios vitrinos: langai buvo purvini nuo garų ir purvo, pro juos nebuvo galima įžiūrėti, kas vyksta viduje. Tačiau pastebėtumėte raudonai - baltai dryžuotą stulpą priešais kirpyklą:iš jo žmonės suprasdavo, kad čia ne tik skutama, bet ir traukiami dantys (barzdaskučiai, o tuomet, - ir dantų gydytojai, vyniodavo ant stulpų kruvinus tvarsčius, norėdami išdžiovinti juos saulėje).
Jeigu užvaldyti smalsumo prikištumėte veidą prie pat lango, nustebtumėte pamatę ne tik dulkėtus perukus, užmautus ant medinių galvų stovų, bet ir nesuskaičiuojamą eilę išrikiuotų indų, pilnų supuvusių dantų. Šie eksponatai buvo naudojami kirpėjui relamuoti savo dantų traukimo įgūdžius.
Jeigu pažvelgtumėte į užrašą virš kirpyklos, pamatytumėte nusidėvėjusią geltonai dažytą iškabą, skelbiančią: „Svynis Todas, kirpėjas“. Pravėrę kirpyklos duris užkliudytumėte seną, sudilusį skambalą. Jau būdami viduje išvystumėte plikas medines, girgždančias grindis. Platūs, rudi, mediniai balkiai dengė visas lubas ir kartu su tamsiomis medinėmis sienomis kirpykloje slogią tamsą kūrė net ir saulėtą dieną. Žybsinčios aliejinės lempos būdavo uždegamos tik pasirodžius klientui.
Prie kėdės buvo padėtas senas medinis suolas, ant kurio būdavo išdėlioti skustuvai, šukos, šepečiai, skutimo putų dubenys ir t. t. Prie kėdės šono būdavo prikabintas odinis diržas, naudojamas skustuvui ar peiliui galąsti. Sakoma, jog pati kėdė buvo pagaminta iš ąžuolo, turėjo ornamentuotas kojas ir mažą pakylą, ant kurios ilsėdavosi klientų kojos. Kairėje kirpyklos pusėje buvo nedidelis atviras židinys, aplipęs anglimis ir apdegusiais plaukais, kuriuos Svynis kartkartėmis mesdavo į ugnį.
Žmonės, atėję į kirpyklą, nieko nežinodavo apie po ja besidriekusius tunelius, - priešingai, nei mūsų kirpėjas „chirurgas“, puikiai susipažinęs su požeminiu Londono gyvenimu. Manoma, kad tuneliai buvo pagrindinė priežastis, paskatinusį jį pasirinkti šią vietą kirpyklai. Būtent čia, Fleet gatvėje, Svynis pelnė šlovę ir turtus. Eidami toliau, link Strand‘o, prieš Temple barą pamatytumėte Bell Yard‘ą – siaurą skersgatvį, kur ponia Lovett - našlė ir ilgametė Svynio draugė - turėjo savo mėsos pyragėlių parduotuvę.
Svynio Todo istorija baigėsi 1802 metų sausio 25 dieną, kai jis buvo pakartas Newgate kalėjime. To liudininkais tapo tūkstantinė minia, laukusi visą naktį, kad pamatytų Svynio mirtį. Po egzekucijos jo kūnas buvo atiduotas medicininiams tyrimams atlikti. Ponia Margery Lovett buvo nunuodyta savo celėje Newgate kalėjime.
Thomas Peckett Prestas pirmasis aprašė Svynio Todo ir Margery Lovett istoriją, iškart po jų suėmimo ir teismo. Prestas dirbo Fleet gatvėje ir gerai žinojo ponios Lovett pyragėlių parduotuvę, kurios rūsyje buvo kepykla, o pravėrus ten esančią netikrą sieną galėjai patekti į katakombas. Būtent per šią netikrą sieną Todas atitempdavo siaubingąjį pyragėlių įdarą.
T. P. Prestas apibūdino parduotuvę taip: „Kairėje Bell Yard‘o pusėje, eidamas žemyn Carey gatve, praeidavai vieną populiariausių veršienos ir kiaulienos pyragėlių parduotuvių, kada nors buvusių Londone. Ir turtingi, ir vargšai vis grįždavo į ją. Šlovė apie ją skriejo toli ir plačiai. Kasdien, 12 valandą, kai būdavo iškepama pirmoji pyragėlių partija, visi skubėdavo jų nusipirkti. O, tie skanieji pyragėliai, – rašė Prestas (pats paragavęs, matyt, ne vieną), - jų skonis buvo ypatingas ir su niekuo nepalyginamas, o įdaras nepaprastai minkštas, sultingas ir fantastiškai kvapnus.“
Niekas netiki, jog ponia Lovett viena pati buvo atsakinga už pyragėlių kepimą. Manoma, kad ji samdė mergaitę ir berniuką – pyragėlių gamintojus, kurie padėdavo ruoštis. Būtų neįtikėtina, jei jie nebūtų įtarę, iš kur atkeliauja jų įdaras. Kita vertus, C. W. Biller 1924-ųjų metų biografijoje teigia, kad tie, kurie ką nors įtardavo, patys skubiai tapdavo įdaru...
Gruodžio 3, 4, 5 ir 8 dienomis į Vilniaus Kongresų rūmų sceną po trijų metų pertraukos vieninteliams pasirodymams grįžta legendinis S. Sondheimo „Svynis Todas“ (rež. Dalia Ibelhauptaitė). Jame žiūrovai susitiks su gerai pažįstamais solistais: Asmik Grigorian, Dainiumi Stumbru, Jeronimu Miliumi, Lauryna Bendžiūnaite, Rafailu Karpiu, kuriems akomponuos Lietuvos Valstybinis Simfoninis orkestras, vadovaujamas maestro Gintaro Rinkevičiaus bei išvys išskirtinius Juozo Statkevičiaus kurtus kostiumus.
Nuotraukų galerijoje – solisto Dainiaus Stumbro kelionė Londone, Svynio Todo pėdsakais