Tai, ko nežinojote apie kamščius ir kamštinį ąžuolą

Kamštis, kaip ir daugelis gyvenimo smulkmenų, turi tikrai įdomią istoriją. Tik kalbame ne apie plastikinius kamščius, pagamintus plastiko gamyklose, o apie tikruosius, kuriuos vertina gurmanai ir vynų žinovai. Taigi, iš kur atsiranda šie kamščiai?

Šiltose Pietų Europos bei Šiaurės Afrikos šalyse – Portugalijoje, Ispanijoje, Maroke, Tunise ir kitose auga toks kamštinis ąžuolas (Quercus suber), angliškai vadinamas Cork Oak. Ąžuolas būtų kaip ąžuolas, tik turi unikalią savybę – žievę, iš kurios ir gaminami kamščiai. Tiesą sakant, kamščiai buteliams sudaro tik dalį to, ką galima iš jos pagaminti (bet vien tik kamščių kasmet pasaulyje pagaminama 20 mlrd.).

Iš jos taip pat gaminami padėkliukai karštam maistui ir gėrimams, batai, apranga ir rankinės, badmintono kamuoliukai ir beisbolo kamuolių šerdys, meškerių rankenos ir plūdės, muzikos instrumentų, dirigentų lazdelių ir erdvėlaivių dalys, mopedų sankabų ir rašalinių spausdintuvų tarpinės, net skėčiai ar pašto ženklai ir daug kitų dalykų. O kur dar kamštinės medžiagos panaudojimas statybose ir būsto apdailoje.

Ji ne tik tinkama šilumai ir garsui izoliuoti, bet ir naudojama kambarių ar baldų apdailai. Kamštinės granulės kartais maišomos su cementu, kai siekiama, kad betonas būtų lengvesnis, turėtų mažesnį šilumos laidumą ir būtų atsparesnis smūgiams.

Sprendžiant pagal platų kamštinės medžiagos panaudojimą, nesunku atspėti, kad kamštis turi nemažai puikių savybių. Jis elastingas, tvirtas ir lengvas, nepraleidžia drėgmės, šilumos ir garso ir yra beveik nedegus. Natūrali žievė turi insekticidinių savybių, t.y. atbaido vabzdžius kenkėjus. Šią žievę vertina visi, kam svarbu, kad gyvenamojoje aplinkoje būtų naudojamos kuo natūralesnės medžiagos.

Kamštinė medžiaga yra nealergiška ir neišskiria toksinių medžiagų į maistą ir aplinką, ko nepasakysi apie plastiką. Žinoma, plastikas yra geras dalykas ir be jo neapsieitume, bet deja, kasdien ir gausiai naudojamas namuose, jis pamažu išskiria toksinus, sukeldamas įvairias alergijas, uždegimus ir onkologinius susirgimus. Kamštiniai gaminiai yra brangesni nei analogiški dirbtiniai, bet sveikesni, o sveikatą juk sunku įkainoti.

Daugiausiai kamštinių ąžuolų užaugina portugalai, o jų paruošta produkcija sudaro didžiausią pasaulinės rinkos kamštinio derliaus dalį – iki 70 %. Šioje šalyje kamštinių ąžuolų auginimas ir žievės lupimas turi labai senas šimtametes tradicijas. Čia nėra augančių „niekieno“ kamštinių ąžuolų, nes kiekvienas kažkam priklauso – ūkininkui arba valstybei.

Kamštinius ąžuolus draudžiama kirsti, nes jie – tikra nacionalinė vertybė. Kirtimui reikia gauti leidimą iš Žemės ūkio ministerijos. Šiems ąžuolams labai tinka šiltas klimatas, ypač Viduržemio jūros ir Atlanto vandenyno pakrantės, kur oras dar prisodrintas ir jodo.

Keliaujant po Portugaliją, pakelėse dėmesį patraukia gausybė medžių su ryškiai oranžiniais, tarsi „nuogais“ kamienais. Iš šalies žiūrint, tas žievės lupimas atrodo žiaurokai, bet iš tiesų medžiui tai visiškai nekenkia. Viskas yra daroma pagal šimtametes tradicijas: žievė pradedama lupti ne jaunesniems nei 25 m amžiaus medžiams ir lupama ne dažniau kas 9 metai. Vienu sykiu atskiriama tik dalis augalo žievės, pradedant nuo kamieno apačios. Visas procesas daromas tik žmogaus rankomis, kurį vienu metu su nedideliais kirvukais atsargiai atlieka 4 ar 5 darbininkai.

Po kurio laiko nulupta ąžuolo žievė vėl pamažu pradeda atauginėti. Iš tiesų, suberinas, t.y. ta kamštinė medžiaga, sudaryta iš nesočiųjų riebalų rūgščių ir vaško, yra tinkliškas ir nepralaidus polimeras, kuris atsiranda medžiui „bendradarbiaujant“ su tam tikrais grybais. Pirmųjų derlių kamštinė žievė laikoma pati prasčiausia, o vėlesnės – kaip ir išlaikytas vynas – kuo senesnis, tuo vertingesnis.

Kamštinio ąžuolo žievė laikoma itin ekologiška ir tausojančia aplinką medžiaga, nes ją išgaunant, medis visiškai nenukenčia, o puikiai auga toliau. Be to, derliaus nuėmimas yra mechaninis, tad nenaudojami jokie gamtą teršiantys mechanizmai. Kamštinių gaminių visai nebūtina apdirbinėti impregnantais ar kitais chemikalais, nes jis pats turi impregnuojančių savybių.

Dar labai svarbu, kad kamštinių ąžuolų giraitėse prieglobstį randa ne viena nykstanti gyvūnų ir augalų rūšis, o stiprios ąžuolų šaknys stabdo dirvos eroziją. Tad norėdami prisidėti prie švaresnės aplinkos, geriau įsigykite vyną, kuris yra užkemšamas natūraliu kamščiu.

Pats kamštinis ąžuolas užauga kiek mažesnis nei mūsiškis paprastasis ąžuolas (Lietuvoje auga tik dvi ąžuolų rūšys – paprastasis ir bekotis, bet visame pasaulyje jų priskaičiuojama virš 600). Išgyvena iki 200 – 300 m amžiaus. Stora kamštinė žievė apsaugo medį nuo tuose kraštuose gan dažnų miškų gaisrų.

Tiesa, yra dar keletas medžių, iš kurių žievės galima išgauti kamštinę medžiagą. Vienas iš jų gali augti ir Lietuvoje – tai amūrinis kamštenis. Bet jo žievėje yra alkaloidų ir rauginių medžiagų, tad kontaktui su maistu jis netinkamas, tik kartais naudojamas techininiams gaminiams.