Louisas Mountbattenas, artimųjų paprastai vadintas Dickie, buvo karalienės Elžbietos II vyro princo Philipo dėdė, princo Charleso auklėtojas ir žmogus, kurio vardas buvo duotas princo Williamo ir Kate Middleton jaunėliui sūnui, o Marija Nikolajevna Romanova – caraitė, paskutinio Rusijos imperatoriaus Nikolajaus II ir imperatorienės Aleksandros Fiodorovnos trečioji duktė.
Marija Nikolajevna buvo sušaudyta, kai teturėjo vos 19 metų. Kaip ir visa jos šeima, ji tapo Rusijos revoliucijos (Spalio perversmo) auka. Praėjus keliems dešimtmečiams nuo IRA (Airijos respublikos armija) rankų žuvo Louisas Mountbattenas, rašoma portale „The Vintage News“.
Louisas Mountbattenas gimė 1900-aisiais ir buvo užregistruotas kaip Battenbergo princas Louisas Albertas Victoras Nicholasas. (1917-aisiais Battenbergas bus pakeista į Mountbatteną – angliškąjį Battenbergo atitikmenį.)
Jo šeima buvo artimai susijusi su Rusijos kilmingaisiais. L. Mountbatteno tėvas buvo Rusijos caro Nikolajaus II pusbrolis. Jo motina princesė Victoria – iš Vokietijoje kilusios Nikolajaus žmonos Aleksandros vyresnioji sesuo. Taigi Romanovų vaikai L. Mountbattenui buvo pirmos eilės pusbroliai ir pusseserės.
Caraitė Marija Nikolajevna gimė 1899 metais. Ji buvo trečias penkių atžalų susilaukusios poros vaikas.
Kadangi buvo vidurinis vaikas, Marija galėjo likti nepastebėta tarp seserų – tvirtavalės Olgos, sumaniosios Tatjanos bei energija trykštančios Anastasijos – ir ilgai laukto sosto paveldėtojo Aleksejaus. Vis dėlto ji išsiskyrė kaip šeimos gražuolė. Ypač stiprų įspūdį darė nuostabūs kaštoniniai plaukai ir didžiulės mėlynos akys.
Glebas Botkinas, šeimos gydytojo sūnus, Mariją apibūdino kaip „akivaizdžiai dailiausią iš keturių seserų – tipinę rusų gražuolę, ganėtinai putlią, rausvais it obuoliukais skruostais“. Visgi ne akinantis grožis, o geraširdis būdas darė didžiausią poveikį tiems, kuriems Mariją teko pažinoti.
Marija Nikolajevna buvo labai miela ir visiškai nekaprizinga. Ji nuolankiai slaugydavo dažnai pasiligodavusią motiną ir rūpindavosi hemofilija sirgusiu broliu. Reikia pasakyti, kad mergina nevengdavo ir paflirtuoti. Tikrai gali būti, kad jai labai patiko jaunų jūreivių rodomas dėmesys imperatoriškojoje jachtoje.
Louiso Mountbatteno ir Marijos Nikolajevnos keliai susikryžiavo 1910-aisiais, per Vokietijoje surengtą giminės susitikimą, kuriame dalyvavo visi Romanovai ir Aleksandros sesers Victoria‘os bei jos vyro Louiso iš Battenbergo (Louiso Mountbatteno motinos ir tėvo) šeima. Louisui tada buvo 10, o Marijai – 11 metų.
Berniuką, esą, tuojau pat sužavėjo didžioji kunigaikštienė ir jos seserys.
„O, jos buvo tiesiog nuostabios, nenusakomai mielos ir daug gražesnės negu nuotraukose, – cituojami L. Mountbatteno pasakyti žodžiai Richardo Hough biografinėje knygoje „Mountbatten: Hero of Our Time“ (Mountbattenas. Mūsų laikų herojus). – Marija mane iš karto pakerėjo ir aš pasiryžau ją vesti. Ji buvo neįtikėtinai miela. Saugau jos nuotrauką savo miegamajame – visada ten ją laikiau.“
Jaunasis L. Mountbattenas daugiau niekada nepamatys numylėtosios Marijos, bet vyresnysis jo brolis George‘as, Karališkojo laivyno pareigūnas, 1914-aisiais apsilankys Rusijoje.
Kol truko viešnagė, George‘as gavo progą pabendrauti su Romanovų šeima. Jam krito į akį kita caro duktė – Tatjana. Su ja George‘as keletą mėnesių susirašinėjo. Vis dėlto vedė jisai kitą moterį – grafienę Nadeždą de Torby, didžiojo kunigaikščio Michailo Michailovičiaus dukterį.
Pirmasis judviejų vaikas, dukrelė, gimė 1917-aisiais, kai Romanovai buvo laikomi namų arešte. Spėjama, kad iš pagarbos bendrai bičiulei pora davė mergaitei Tatjanos vardą.
Kai kilus revoliucijai Romanovai buvo nustumti nuo valdžios, jaunasis L. Mountbattenas (tada jam buvo 16) nekantriai laukė žinių apie imperatoriaus šeimą ir jos likimą. Tą metą ir tuos įvykius L. Mountbattenas prisiminė net ir praėjus keliems dešimtmečiams.
„Bolševikams perėmus valdžią, žinių apie šeimą beveik nebegaudavome. Visi tikėjomės, kad galiausiai jie bus ištremti, tačiau bijojome blogiausio. Netgi kai tai nutiko, dar ilgą laiką neturėjome jokios išsamesnės informacijos. Detalės, kaip paaiškėjo, buvo tiesiog kraupios“, – sakė L. Mountbattenas per 1969-aisiais duotą interviu.
Tai iš tiesų buvo kraupu. Ankstyvą 1918-ųjų liepos 17-osios ryto valandą imperatoriaus šeima buvo nuvesta į namo, kuriame buvo uždaryta, rūsį. Tenai bolševikų sargybiniai juos brutaliai sušaudė ir mirtinai užbadė durtuvais.
Tai sužinojęs, L. Mountbattenas pasijuto tiesiog pritrenktas, apimtas visiškos nevilties, o nuostabios ir geraširdės Marijos paveikslas visam gyvenimui įsirėžė jo atmintin. Kalbama, kad 1975-aisiais svečiuodamasis Sovietų Sąjungoje ir lankydamasis anuometinės Rusijos imperijos rūmuose, kuriuose gyveno Romanovai, L. Mountbattenas nesustodamas kalbėjo apie Mariją.
Praėjus ketveriems metams (kai buvo 79-erių), L. Mountbattenas buvo nužudytas IRA teroristų, padėjusių bombą į jam priklausiusią žvejybos valtį. L. Mountbattenas buvo palaidotas iškilmingai – Vestminsterio abatijoje. Valstybinėse laidotuvėse dalyvavo ir karalienė Elžbieta, o princas Charlesas – tuo metu jaunas vyras, kitados gavęs ne vieną gyvenimišką pamoką iš L. Mountbatteno — per gedulingą mišių ceremoniją perskaitė ištrauką iš Šventojo Rašto.
Caraitės Marijos ir jaunesniojo jos brolio Aleksejaus palaikai buvo iškasti tik 2007-aisiais, vadinasi, praėjus beveik 90 metų po žiaurios egzekucijos ir pakasimo netoli Jekaterinburgo esančiame miške.
Kitų šeimos narių kūnai buvo atrasti dešimtmečiu anksčiau ir perlaidoti šeimos kriptoje Sankt Peterburge, bet Marijos ir Aleksejaus palaikai tebėra laboratorijoje, mat Rusų Stačiatikių Bažnyčios nurodymu palaikų autentiškumui patvirtinti būtina ištirti DNR.