Publikuojame ištrauką iš leidyklos „forSmart“ išleistos Audriaus Ramuckio knygos „55 tiesos apie alkoholį ir 11 pamokų kaip išbristi sausam“.
**************
Tamsioji gražaus gyvenimo pusė
Reičelės Gribs gyvenimas primena gražų paveikslėlį: jaukus namukas Kardife, pro kurio langus atsiveria pastelinėmis spalvomis nutapytas Velso (Jungtinė Karalystė) kraštovaizdis; anesteziologės darbas vietinėje ligoninėje, teikiantis nemažas pajamas ir aplinkinių pagarbą; ir, žinoma, mylintis sutuoktinis, nepamirštantis savo mylimosios nuolatos palepinti gėlės žiedu ar malonia smulkmenėle. Tiesa, vaikų Reičelė kol kas neturi, tačiau jaunai, gražiai ir sveikai moteriai prieš akis – dar visas gyvenimas.
Iš pirmo žvilgsnio šios velsietės gyvenimas atrodo tiesiog pavyzdinis – Reičelė puikiai susitvarkiusi buitį, turi gerą darbą ir mylintį vyrą, keletą gerų draugų. Jos nekamuoja jokie finansiniai nepritekliai. Kelis kartus per metus moteris su bičiulių kompanija traukia į šiltus ir siautulingus Viduržemio jūros kurortus arba su vyru aplanko Paryžių, kitas romantiškas vieteles.
Reičelės sveikata puiki – jos nekamuoja beveik jokios ligos. Tačiau vieną negalavimą anesteziologė visgi turi, tik apie jį nežino nei giminės, nei draugai. Už šio sėkmingos moters portreto slepiasi pražūtingas potraukis alkoholiui, su kuriuo Reičelė stengiasi kovoti jau ne vienerius metus.
Velsietės istorija miglota – ji teigia neprisimenanti, kada įniko į šią pragaištingą priklausomybę: „Galbūt viskas prasidėjo studijų metais, – svarsto moteris. – Daugelis žino, jog metai, praleisti universitete, dažniausiai būna kupini linksmybių: vakarėlių, išvykų ar tiesiog šėlionių su draugais savaitgalių naktimis. Niekada nebuvau moksliukė. Buvau populiari, turėjau draugų, tad nieko keisto, jog nemažai laiko praleisdavau linksmindamasi, o ne įnikusi į knygas. Tačiau nemanau, kad studijų metais įjunkau į alkoholį. Tuo metu man tai buvo tiesiog būdas praleisti laisvalaikį, priežastis susitikti su draugais ar kursiokais.“
Po studijų Reičelės gyvenimas ėjosi tiesiog pavydėtinai lengvai: moteris nesunkiai rado gerai apmokamą darbą pagal savo specialybę, po kelerių metų atėjo ir daugelio moterų taip laukiama akimirka – velsietė ištarė lemtingąjį „taip“ savo gyvenimo draugui, kurio karjera taip pat buvo sėkminga. Po to laukė nuosavi namai, du automobiliai ir daugybė kitų malonių mažmožių, kuriais lepina aprūpintas, turiningas gyvenimas. Šaukštu deguto medaus statinėje Reičelės biografijoje tapo tik koja kojon su sėkme žingsniuojantis potraukis alkoholiui – iš pradžių atrodęs tik kaip ne itin sveikas laisvalaikio leidimo būdas ar bendravimą papildantis akcentas, žalingas įprotis vis labiau šaknijosi moters gyvenime.
Po truputėlį, nepastebimai dvi taures vyno penktadienio vakarais keitė trys ar keturios, o šeštadienio vakarai iš pasisėdėjimų namuose virto nesibaigiančiu nuotykių ieškojimu Kardifo naktiniuose klubuose: „Galbūt skambės keistai, tačiau nieko blogo neįžvelgiau tame, jog savaitgaliais pradėjau ieškoti priežasčių ištrūkti iš namų. Galvojau, jog taip ir turi būti, gyvenimas tiesiog gerėja: užuot buvusi namisėda, aš ieškojau aktyvios veiklos – man netekdavo po darbo savaitės leisti laiko tūnant tarp keturių sienų ir nieko neveikiant“, – teigia Reičelė.
„Medikų girtavimas Jungtinėje Karalystėje – visiems puikiai žinoma problema. Tačiau negaliu dėl savo pomėgio kaltinti darbo. Mano profesija man visuomet patiko, taigi paskata gerti negalėjo tapti nei nepasitenkinimas profesiniu gyvenimu, nei noras atsipalaiduoti po pragariškos darbo dienos, – įsitikinusi moteris. – Daugelis mano, kad gerti žmonės pradeda dėl jiems nutikusių nelaimių: artimų žmonių mirties, finansinių problemų ar pašlijusių asmeninių santykių.
Nesiginčiju ir dėl to, tačiau tam, kad pradėtum gerti, visai nereikia būti nevykėliu. Netgi priešingai: sakyčiau, jog aš gėriau kaip tik dėl to, jog mano gyvenimas buvo puikus visais atžvilgiais. Neturėjau jokių problemų, man nereikėjo lipti per galvas ar dirbti už du tam, kad padaryčiau karjerą. Man sekėsi taip puikiai, kad buvo net nuobodu – manyčiau, keli kokteiliai ar vyno butelis tebuvo vienas iš būdų paaštrinti ramų ir monotonišką gyvenimą.
Vis dėlto negaliu sakyti, jog nejaučiau jokios baimės. Man viskas sekėsi taip puikiai, ir sėkmė atėjo taip lengvai, kad nebuvau tikra, ar nesapnuoju. Šiek tiek bijojau, jog viskas, ką taip lengvai pasiekiau, vieną dieną gali lygiai taip pat lengvai išnykti. Gerdama tarsi užtikrindavau save, jog negyvenu pasakoje, kad esu tokia pati, kaip ir aplinkiniai – turiu savų bėdų, nesu tobula.“
Reičelė – jauna moteris. Ne rūpesčiai dėl sveikatos privertė ją pirmąkart susimąstyti, kad galbūt ji turi bėdų dėl alkoholio: „Mano organizmas nejautė jokių alkoholio padarinių. Neslėpsiu, studijų metais pagirios mane kamuodavo lengviau, bet net ir dirbdama nejausdavau, jog gėrimas mane veiktų neigiamai. Jei po vakarykštės dienos jausdavausi neišsimiegojusi, tiesiog išgerdavau kavos. Jei skaudėdavo galvą, padėdavo tabletė aspirino. Esu medikė, todėl visuomet žinodavau, kaip tvarkytis su neigiamais alkoholio padariniais“, – teigia anesteziologė.
Ir vis dėlto – būtent nesklandumai darbe privertė moterį pirmą kartą susimąstyti: „Mano sutuoktinis – mylintis vyras, bet man su juo pradėjo darytis nuobodoka. Nenorėjau ieškotis kito, nes mylėjau jį, bet vakarais, po darbo, nebeužtekdavo tiesiog būti kartu. Reikėdavo ko nors išgerti, kad numalšinčiau nuobodulį. Kiekvieną kartą atsirasdavo įvairiausių priežasčių susiplakti kokteilį, atsidaryti butelį alaus ar vyno. Po kurio laiko pastebėjau, kad pradedu jausti šiokius tokius alkoholio padarinius. Būdavo savaitgalių, po kurių į darbą ateidavau drebančiomis rankomis, paraudusiomis akimis. Galvojau: ei, tai mano gyvenimas, mano sveikata! Be to, aš juk niekam nieko blogo nedarau! Parodykite man tokį, kuris negertų! Jei gėrimas būtų lietęs tik mane, mano gyvenimą, tikrai nebūčiau pradėjus baimintis.“
Tačiau galiausiai Reičelei iš tiesų teko sunerimti: moteris pastebėjo, kad po kelias dienas trukdavusių „linksmybių“ galvoti jai sekasi kur kas sunkiau. Miego trūkumas ir alkoholis tikrai nepadėdavo smegenims dirbti sparčiau ir našiau: „Kartais būdavo sunku parinkti tinkamus vaistus, nes kažkas galvoje tiesiog išsijungdavo. Tuomet išsigąsdavau dėl labai paprastos priežasties – jei kažkas nutiks pacientams, kas nors negero gali nutikti ir mano karjerai. Svarstydavau, ką pagalvotų mano tėvai, jei jų dukrą išmestų iš darbo dėl tokios žeminančios priežasties kaip gėrimas?“ – atvirauja velsietė.
Reičelės manymu, likimas jai buvo tuo pačiu metu ir palankus, ir nelabai. Moteris įsitikinusi, kad jai reikėjo „šalto dušo“ – kažko, kas sukrėstų, priverstų pajusti, kad gėrimas tampa nebekontroliuojamu. Tačiau ir vyras – artimiausias žmogus jos gyvenime, ir ligoninės vadovybė į Reičel polinkį vartoti alkoholį žvelgė pro pirštus: „Nežinau, kaip viskas būtų pasisukę, jei kažkas būtų privertęs mane sustoti ir baigti tiek gerti. Tačiau nutiko taip, kad neatsirado nė vieno „stabdžio“. Vieno vyno butelio vakarui man pradėjo nebeužtekti – pabaigus jį, noras gerti niekur nedingdavo.
Tuomet gerdavau tai, kas pasitaikydavo po ranka – viskį, brendį. Jei vyras būtų dėl to priekaištavęs, galbūt būčiau susimąsčiusi ir ėmusi valdytis. Deja, jis į tai žvelgė labai tolerantiškai, – teigia moteris. – Būdavo tokių dienų, kai nenueidavau į darbą. Sunkiai teatsikeldavau iš lovos, todėl bijojau tiek dėl savęs, tiek dėl ligonių. Nenorėjau, kad ant operacinės stalo gulintis žmogus bijotų, jog, būdama nevisiškai blaiva, galiu jam pakenkti. Taip pat nenorėjau pakenkti ir savo karjerai. Dėl pravaikštų sugalvodavau įvairiausių pasiteisinimų – sakydavau, jog sergu, pykina. Manau, vadovybė žinojo, kad turiu problemų su gėrimu, bet nežvelgė į tai rimtai. Geriantys daktarai – jokia naujiena, o viena retkarčiais į darbą neateinanti anesteziologė – nieko itin stebinančio.“
Suvokusi, kad malonumas virto didele problema, Reičelė nutarė nenumoti į ją ranka ir kovoti su polinkiu į alkoholį. Deja, pagunda velnio eliksyrui buvo pernelyg didelė – moteris galėdavo negerti keletą dienų ar net kelias savaites, tačiau po kurio laiko visuomet atsirasdavo proga išgerti: gimtadieniai, į svečius užsukę draugai, išvykos į gamtą. „Kurį laiką negėrusi jausdavausi kvailai: būdavau irzli, nes negalėjau sau leisti daryti to, ką norėjau daryti. Atsipalaiduodavau ir visuomet rasdavau progą išgerti. Tuomet jausdavausi dar apgailėtiniau – kaip visiška nevykėlė, negalinti suvaldyti paprasčiausio potraukio“, – liūdnai į praeitį žvelgia Reičelė.
Ši nesėkminga kova su alkoholiu tęsėsi penkerius metus – tiek laiko velsietė bergždžiai stengėsi įveikti savo pražūtingą įprotį: „Blogiausia buvo tai, kad kiekvienas pagerėjimas, kiekvienas abstinencijos laikotarpis priversdavo mane užsimiršti. Jei kelias dienas negerdavau, galvodavau, kad viskas gerai – aš jau sugebu kontroliuoti savo maniją. Ši ramybės iliuzija priversdavo mane užmiršti visas kančias, kurias man sukėlė gėrimas, ir aš vėl pradėdavau gerti, – samprotauja Reičelė. – Visus tuos metus aplinkiniai manyje matė pavyzdingą moterį, atsidavusią savo vyrui ir darbui. Iš tikrujų visą šį laiką aš negyvenau – tiesiog egzistavau nuo vieno pasigėrimo iki kito. Tuo metu neturėjau jokių planų ar tikslų, jokių svajonių, išskyrus vienintelį norą – kaip nors išsivaduoti nuo gėrimo.“
Lūžio akimirka Reičelei atėjo labai netikėtai: „Kartu su vyru bei keletu draugų leidome eilines atostogas Maljorkoje (Ispanija). Žinau, kad daugelio alkoholikų gyvenime būna tokia akimirka, kai pasiekiamas pats dugnas ir žmogus nutaria, jog jis daugiau gerti nebegali. Galbūt kurį nors kitą būtų paveikusi Maljorkos saulė, paplūdimio smėlis ar nuostabus kraštovaizdis, tačiau man nieko panašaus nenutiko – visas dešimt dienų, kurias mes praleidome ten, aš gėriau. Mūsų kompanija niekuo nesiskyrė nuo daugybės kitų vokiečių ir britų turistų, atvykusių į šią salą vien tam, kad galėtų pigiai prisigerti ir siausti naktiniuose klubuose, kurie Maljorkoje veikia net dieną, – pasakoja moteris. – Mano vyras laiką leido gerdamas alų ir ieškodamas įspūdžių bei pramogų, mano draugai elgėsi taip pat. Manau, kad būtent dėl to mes ir keliavome į Maljorką – anonimiškai prisigerti ir krėsti kvailystes. Grįžusi namo, į Kardifą, po kelių dienų įsijungiau kompiuterį ir ėmiau tvarkyti kelionės nuotraukas.
Baisiausia buvo tai, kad daugelio darytų kadrų neatsiminiau – nežinojau, kuriose vietose jie daryti, kodėl mes ten buvome ir ką veikėme. Man buvo šokas – supratau, jog alkoholis sugebėjo iš atminties ištrinti didžiąją mano atostogų dalį: tuo metu aš galėjau dalyvauti netgi grupinėje orgijoje su visiškai nepažįstamais vyrais, pabandyti intraveninių narkotikų, o dabar aš nieko neprisimenu! Be to, akys užkliuvo už nuotraukų, kuriose buvau aš. Pažvelgiau į savo veidą – į mane žvelgė nebe ta jauna, perspektyvi moteris, kurią kadaise matydavo bendradarbiai ir kaimynai, bet nuo gėrimo išpurtusi alkoholikė.“
Nuo tos akimirkos Reičelė pasiryžo keistis: „Labai ramiai priėmiau faktą, jog daugiau taip „kovoti“ su alkoholiu nebegaliu, nes man nesiseka net išlaikyti status quo. Buvo du keliai – arba ristis atgal, arba bandyti eiti į priekį. Nebegalėjau daugiau apsimesti, kad viskas yra gerai ir iš šios balos išlipsiu sausa.“
Moteris ėmė skaityti knygas apie alkoholio žalą, alkoholikų bandymus atsikratyti savo priklausomybės, pati išbandė detoksikacijos programą. Tačiau pirmasis dalykas, kurį ji padarė, buvo rimtas pokalbis su vyru: „Jaučiau, kad, jeigu jis man nepadės, negalėsiu sėkmingai atsikratyti savo priklausomybės. Paaiškinau, kad turiu stiprų polinkį į alkoholizmą ir nebegaliu jo ignoruoti.
Man reikėjo jo pagalbos. Laimei, vyras mane suprato. Jis pats alkoholio neatsisakė, tačiau pradėjo nebegerti jo namuose, kad man nekiltų pagunda. Manau, jis tiesiog laukė, kol aš pati suprasiu, jog turiu problemų, kad galėtų man padėti“, – mano velsietė. Kitas svarbus žingsnis buvo viešas paskelbimas, jog ji ketina tapti abstinente: „Mes turime daug draugų, kurie tikrai mėgsta švęsti. Gimtadieniai ir įvairios šventės ėjo viena paskui kitą, o alkoholio jose tikrai netrūko. Žinojau, jog sunkiai atsispirsiu pagundai, jei kas nors pasiūlys išgerti. Todėl turėjau visiems aiškiai pasakyti, jog gerti nebegaliu ir nebenoriu.“
Į detoksikacijos programą Reičelė iki šiol žvelgia skeptiškai: „Ši programa skirta žmonėms, galintiems pakenkti patiems sau. Tris mėnesius praleidau uždaryta tarp keturių sienų, neturėdama jokio kontakto su išoriniu pasauliu. Tačiau kokia nauda iš to kalėjimo, jei jis neišlaisvina sąmonės nuo alkoholio gniaužtų? Manau, vienintelė nauda, kurią duoda tokios programos, yra tai, kad sveiką protą visiškai praradę žmonės susigrąžina bent šiokius tokius sąmoningumo likučius.“
Nuo tos dienos, kai anesteziologė nusprendė kartui ir visiems laikams atsisakyti alkoholio, praėjo treji metai. Reičelė tikina, jog šis laikotarpis jai buvęs nelengvas, tačiau jo nė iš tolo nepalyginsi su tais penkeriais metais, kuriuos ji praleido gyvendama nuo vienų išgertuvių iki kitų: „Negaliu sakyti, jog visiškai pasveikau. Man iki šiol baisu, jog vieną dieną galiu neišlaikyti ir vėl pradėti gerti, lyg nieko nebūtų nutikę, – sako moteris. – Dėl vieno dalyko džiaugiuosi – per savo kvailystes nepraradau nei vyro, nei karjeros. Tiesa, su kai kuriais pažįstamais bendrauju mažiau – su jais siejo tik gėrimas.“
Aplinkinių akyse Reičelė nepasikeitė – daugelis jos gyvenimą laiko sėkmės istorija, į kurią drąsiai galima lygiuotis. Tik vyras ir tėvai žino, ką šiai moteriai teko patirti. „Iš tiesų mane ir stebina, ir gąsdina žmonių požiūris į gėrimą. Britanijoje priklausomybė nuo alkoholio jau pasiekė epidemijos lygį, tačiau žmonės vis dar neįžvelgia, kokia pavojinga ši liga, – įsitikinusi velsietė. – Daugelis mano, jog alkoholikas yra tik tas, kuris rausiasi šiukšlių konteineryje ir rūšiuoja butelius. Patikėkite: už daugelio laimingų namų sienų slypi ne ką mažesnės dramos nei ta, kurią teko pergyventi man.“
