Pastaraisiais šimtmečiais Azijos šalyse paplitus budizmui, vietinėms kultūroms kontaktuojant su religija atsirado įvairios budizmo mokyklos ir mokymai. Kai kurie budistų vienuoliai tvirtino, kad bet kokia gyvybė yra šventa ir jų mokykla mokė savo sekėjus judėti po šventyklą ypatingai atsargiai, kad netyčia nesutraiškytų kokios skruzdėlės ar kito mažo vabzdžio.
Kitos mokyklos ir mokymai laikėsi gana keistų įsitikinimų ir praktikų, pavyzdžiui, buvo mokomasi patiems save mumifikuoti, kad pasiektum aukštesnį nušvitimo lygį. Tiesa, tai nebuvo tos įprastos mumijos, kokios buvo balzamuojamos senovės Egipte.
Savęs mumifikavimas buvo praktikuojamas pirmiausia Jamagatos prefektūroje Japonijos šiaurėje. Tai prasidėjo XI amžiuje ir tęsėsi iki pat XIX amžiaus, kai Japonijos vyriausybė nusprendė, kad tai yra savižudybė padedant kitiems. Vis dėlto, šio proceso entuziastų išliko – jie patys mumifikuodavosi, nepaisant tai draudžiančio įsakymo.
Ši sunkiai suprantama praktika atsirado vienuolio, žinomo kaip Kūkai, dėka. Jis IX amžiaus pradžioje įkūrė budistinę Šingono mokyklą. Tai buvo daugiau ar mažiau ezoterinė mokykla. Praėjus dviem šimtams metų nuo Kūkai mirties pasirodė jo hagiografija (šventųjų gyvenimo aprašymas ar legendos apie juos, red.), kurioje buvo teigiama, kad jis ne mirė, o pasilaidojo būdamas ypatingoje meditacinėje būsenoje.
Minėtoje hagiografijoje taip pat buvo teigiama, kad kai po milijonų metų jis atgims, galės padėti kitiems pasiekti nirvanos būseną.
Jamagatos Šingono vienuoliai šiandien priskiriami tiems, kurie dažniausiai mėgino tapti gyvomis budomis savo kūne. Vienuoliai patys pasmerkdavo save sunkumams, kol savo kapuose pasiekdavo meditacinę būseną. Vienų gyvybės užgesdavo, o kai kurie virsdavo mumijomis – Sokushinbutsu.
Prieš savęs mumifikavimą vienuoliams tekdavo įveikti kelis etapus ir ciklus. Pavyzdžiui, pradžioje kiekvienas nusprendęs tai padaryti, turėdavo laikytis griežtos dietos, kad paruoštų organizmą mumifikavimui.
Pirmas ypatingas valgymo ritualas trukdavo tūkstantį dienų, paskui laukė antras tūkstančio dienų ciklas. Šio etapo tikslas – dehidratuoti organizmą ir, dar svarbiau, pašalinti visas bakterijas ir kirmėles, kurios puotauja mūsų kūnuose mums po mirties irstant.
Budistų vienuoliai nevertino šio proceso kaip savižudybės. Jie tai suprato kaip kelią į galutinį nušvitimą. Jeigu po pasiruošimo etapų jie pasiekdavo Sokushinbutsu būseną, jeigu praėjus tūkstančiui dienų po jų mirties jų lavonas būdavo nepažeistas, tai reiškė, kad dvasinės paieškos įvykdytos.
Taigi, pasiruošimas prasidėdavo labai ribota mityba, kurios metu vienuoliams buvo leidžiama tik vanduo, vaisiai, riešutai ir sėklos, surinkti miškuose ir kalnuose. Tokia žaliavalgiška dieta padėdavo vienuoliams prarasti raumenis ir kūno tūrį. Antroje pasiruošimo stadijoje jie valgydavo tokius dalykus kaip pušų šaknys ir žievė. Taip pat gerdavo iš lakingojo raugmedžio toksiškų sulčių pagamintą arbatą.
Ši arbata ypatingai išvalydavo organizmą: iš vidaus organų pasišalindavo parazitai, taip būdavo užkertamas kelias kūno irimui.
Kai pasiruošimo etapas būdavo baigiamas, vienuoliai gyvi atsiguldavo į kapą, kuriame vos pakakdavo vietos jiems sėdėti lotoso pozoje. Kape vienuolis turėdavo vamzdelį, pro kurį galėjo kvėpuoti, ir varpelį, kuriuo paskambindavo kasdien, taip informuodamas šventyklą, kad dar nemirė. Jeigu vienuolis vieną dieną nebepaskambindavo, buvo laikoma, kad jis mirė. Žmonės atidarydavo jo kapą, išimdavo orui skirtą vamzdelį, ir vėl uždarydavo jį dar tūkstančiui dienų.
Po to kapai būdavo atveriami dar kartą ir vienuoliai patikrindavo, ar ant mirusių kūnų nėra irimo požymių. Kai kurių šaltinių teigimu, yra 24 „išlikę“ gyvi budos, kurių mumifikavimo procesas buvo sėkmingas. Kitų šaltinių duomenimis, tokių atvejų gerokai daugiau, tačiau bėgant laikui jie buvo prarasti. Jeigu kapo viduje būdavo aptinkama mumija, ji būdavo išimama ir demonstruodama šventyklose, kad ją garbintų. Likusieji vienuoliai, kurių kūnai suirdavo, sulaukdavo menkesnės pagarbos – jie likdavo palaidoti, bet vistiek buvo garbinami už ištvermę, atsparumą ir pastangas.
Japonijos šventyklose išvysti galima tik dalį egzistuojančių mumijų. Viena labiausiai garbinamų yra Shinnyokai-Shonin, gyvenusio nuo 1687 iki 1783 metų, mumija. Shinnyokai nusprendė tapti Sokushinbutsu, sulaukęs 96 metų, po 42 dienas trukusios visiškos abstinencijos. Jis ilsisi lotoso pozoje Dainichi-Boo šventykloje. Ji siejama su vienuoliais, kurie užsiėmė savigyda. Shinnyokai aprengtas puošniu drabužiu, kuris specialių ritualų metu reguliariai keičiamas. Jo senieji drabužiai naudojami amuletams gaminti. Šie amuletai parduodami į šventyklą užsukusiems lankytojams.
Paskutinis asmuo, pasiekęs Sokushinbutsu būseną, padarė tai jau po to, kai Japonijos vyriausybė XIX amžiaus paskutiniaisiais metais uždraudė šią brutalaus elgesio su savimi formą. Tai vienuolis vardu Bukkai, miręs 1903 metais. Kai jis nusprendė siekti nušvitimo, jo amžininkai pripažino jį pamišėliu. Jo palaikai buvo neliesti iki praėjusio amžiaus septinto dešimtmečio pradžios, kai universiteto mokslininkai galiausiai nusprendė jį apžiūrėti ir pamatė, kad jo kūnas išlikęs stebėtinai geros būklės.
Šiandien Sokushinbutsu yra praeitis, tačiau susidomėjimas mumijomis ir noras pamatyti tai savo akimis vis dar nemąžta. Lankytojai plaukia į tas šventyklas, kuriose saugomos mumijos. Be Japonijos savęs mumifikavimo atvejų yra užfiksuota ir tokiose šalyse kaip Kinija ar Indija. Dažniausiai tam pasiryždavo dvasininkai.