Norėdami giliau ištirti šią ligą, studijos sumanytojai tiriamiesiems atlikdavo rentgeno nuotraukas, kraujo tyrimus, autopsijas, stuburo punkcijas. Tačiau vieno jie nedarė – negydė sifilio, kuriam buvo leista laisvai progresuoti, rašo historicmysteries.com.
Taskigio sifilio tyrimas
1932 metais, kai buvo pradėtas šis tyrimas, gydymas nuo sifilio dar nebuvo atrastas. Itin užkrečiama liga prasidėdavo nuo tokių nežymių simptomų kaip patinimas netoli kirkšnių. Nuo šio momento liga pradėdavo sparčiai progresuoti, keldama lėtinį nuovargį, svorio kritimą, plikimą ir galiausiai mirtį.
Kad geriau suprastų šią ligą, Taskigio institutas ir USPHS Alabamos valstijos Meikono apygardoje nusprendė atlikti tyrimą. Siekdami suvilioti dalyvius, jie pažadėjo suteikti jiems nemokamas medicinines paslaugas.
Iš 600 afroamerikiečių vyrų, sutikusių dalyvauti šiame tyrime, 399 jau sirgo sifiliu, o kiti 201 dalyviai tapo kontroline grupe. Pagrindinis šios studijos tikslas buvo suprasti ligos eigą ir sužinoti, kas laukia ligonių, kai ji būna negydoma.
Tyrėjai turėjo dokumentuoti ligos progresavimą vyrų organizmuose ir užfiksuoti jos poveikį. Tačiau, deja, tyrimo dalyviai nežinojo, kad pažadai suteikti jiems medicininę pagalbą buvo melas.
Dalyviams niekada nebuvo atskleista, kad iš tikrųjų šis tyrimas yra eksperimentas, kuriuo siekiama surinkti duomenų apie venerinę ligą. Vietoje šito jiems buvo nurodyta, kad medikai padės jiems pagyti nuo „blogo kraujo“ – pastaruoju išsireiškimu anais laikais buvo įvardijamos bent kelios ligos, įskaitant sifilį, anemiją ir nuovargį (ligos, kurias apėmė šis pavadinimas, buvo pagrindinė mirties priežastis JAV pietinėje afroamerikiečių bendruomenėje). Dalyviams buvo pranešta, kad tyrimas truks pusę metų, ir jie tikėjo, kad bus pagydyti.
Apgaulė tęsėsi per visą pradinį tyrimo etapą, o 1933 metais Taskigio eksperimento autoriai nusprendė pratęsti jį dar ilgesniam laikotarpiui. Kad suteiktų pretekstą tolimesniam gydymui, pacientams buvo duodami neveiksmingi preparatai, įskaitant kapsules ir tepaliukus.
Tyrimas nežmoniška kaina?
Po kurio laiko pacientai pradėjo įtariai žvelgti į jiems siūlomus gydymo būdus, ir daugelis jų liovėsi lankytis apžiūrose. Kad paskatintų pacientus toliau dalyvauti tyrime, eksperimento autoriai jiems pasiūlė karšto maisto, tam tikrų paslaugų bei vaistų. Ir Didžiosios depresijos laikotarpiu daugeliui žmonių tokie pasiūlymai buvo pernelyg patrauklūs, kad jų atsisakytų.
Slaugytoja Eunice Rivers taip pat buvo pasamdyta USPHS, kad padėtų vykdyti paliatyviąją pacientų priežiūrą. Tyrimo organizatoriai taip pat padengdavo pacientų laidotuvių išlaidas, nes tai leisdavo jiems atlikti tyrimo dalyvių skrodimus.
Tyrėjai ne kartą neigė gydantys pacientus be jų žinios ar sutikimo. 1934 metais Meikono apygardos medikams netgi buvo pateiktas sąrašas pacientų, kurie galėjo kreiptis dėl medicininės pagalbos, bet gydytojams buvo nurodyta mokslinio tyrimo labui jų negydyti.
Tai tęsėsi metų metus. 1940 metais Alabamos sveikatos departamentui taip pat buvo pateiktas pacientų, kurių buvo prašoma negydyti, sąrašas. Antrojo Pasaulinio karo metais renkant karius į armiją, kai kuriems apsikrėtusiems pacientams medicininio patikrinimo metu buvo diagnozuotas sifilis ir jiems buvo nurodyta gydytis, tačiau tyrėjų komanda neleido šiems vyrams sulaukti gydymo.
Pamažu pradėjo aiškėti tikrieji Taskigio eksperimento motyvai. Užuot stebėję ir fiksavę gydymo efektyvumą, tyrėjai dalyviams melavo ir stebėjo, kaip sifilis nekontroliuojamai progresuoja žmonių organizmuose.
Penicilino atradimas
Iki 1947 metų penicilinas jau buvo tapęs standartiniu sifilio gydymo būdu. Tai paskatino USHPS atidaryti virtinę greitojo gydymo centrų, kuriuose sifiliu sergantys pacientai būdavo gydomi penicilinu.
Tačiau Taskigio eksperimentas tęsėsi toliau ir 399 jo dalyviams, kurie galėjo būti lengvai pagydyti šiuo antibiotiku, nebuvo suteikta tinkama pagalba. Daugeliui pacientų simptomai blogėjo ir jie, manydami, kad yra gydomi bei tinkamai prižiūrimi, šia liga apkrėtė savo žmonas bei vaikus.
Laimei, dar po kelerių metų medicinos pažanga nustelbė eksperimentą: iki 1952 metų 30 proc. dalyvių jau buvo gavę penicilino. Nepaisant to, USPHS vis dar tvirtino, kad tiriamieji neturėtų vartoti antibiotikų ir tęsti jiems siūlomą „gydymą“.
Tačiau vėliau tyrėjų argumentacija pradėjo keistis. 1965 metais, nuo tyrimo pradžios praėjus daugiau kaip 30 metų, jie pradėjo kalbėti, kad jų pacientams jau per vėlu gerti peniciliną. Jie aiškino, kad liga yra pernelyg išplitusi ir kad šie vaistai niekuo nebepadės. Negydydami šios ligos, net kai gydymas jau buvo atrastas, eksperimento autoriai pasmerkė šiuos žmones agoniškai mirčiai.
Tiesos išaiškėjimas
1947 metų Niurnbergo kodeksas ir 1964 metų Helsinkio deklaracija buvo svarbūs teisės aktai, užkirtę kelią tokiems nežmoniškiems eksperimentams kaip šis tyrimas. Tačiau jis dar tęsėsi iki 1969 metų pabaigos.
Visa tiesa, susijusi su Taskigio eksperimentu, iškilo aikštėn tik 1972 metais, kai venerinių ligų tyrinėtojas iš San Fransisko Peteris Buxtunas nutekino su šiuo tyrimu susijusią informaciją laikraščiui „The New York Times“. Lapkričio 16 dieną laikraštis paskelbė ją pirmajame puslapyje.
Tai pagaliau nutraukė Taskigio eksperimentą. Tačiau iki to momento, kai išaiškėjo tiesa, gyvi buvo likę tik 74 šio tyrimo dalyviai. 128 pacientai jau buvo mirę nuo pasunkėjusių simptomų ar sifilio komplikacijų.
Pasibaisėtinas šio eksperimento pobūdis sukėlė masinį visuomenės pasipiktinimą, ir USPHS buvo iškelta byla. Nukentėjusioms šeimoms buvo pasiūlyta kompensacija.
Taskigio tyrimas iš tiesų buvo viena neetiškiausių medicininių studijų žmonijos istorijoje. Taikiniais tapę juodaodžiai vyrai buvo apgauti ir palikti mirti, nors jie patys tikėjo, kad yra gydomi. Vien tam, kad tyrimas tęstųsi toliau, buvo ignoruojami tokie medicinos pasiekimai kaip penicilinas. Beprasmiškai sifiliu buvo infekuotos ištisos šeimos.
Taskigio organizatorių rankos liko suteptos per 40 metų nuo medicininio smurto mirusių aukų krauju.