Tekėjo už vyro, gavo visą kariuomenę

„Prie altoriaus tekėjome už vieno, o gavome – du“, – šmaikštauja „Penelopių“ klubo įkūrėja Rūta Putnikienė. Homero epo herojės vardu pasivadino moterys, ištekėjusios už karių. Penelopė išlydėjo į karą Odisėją, o lietuvių penelopės savo draugus ar vyrus išlydi į karines misijas.

Bendrauja tarpusavyje

„Ir buitiškai, ir psichologiškai sunkus laikotarpis, kurį man pačiai teko išgyventi du kartus. Taip kilo mintis įkurti internetinę svetainę, kurioje galėtų bendrauti panašaus likimo moterys“, – pasakoja Rūta. Jos vyras majoras Rolandas Putnikas atliko misiją Afganistane.

Misija užtrunka pusmetį, tačiau paprastai vyro nebūna namuose apie septynis mėnesius. Kaip bendrauti Lietuvoje likusioms karių žmonoms, kurios išsibarsčiusios visoje Lietuvoje? Beveik prieš ketverius metus Rūta įkūrė internetinę svetainę.

„Keičiantis kariams į misiją Afganistane, Algirdo batalione leido pristatyti klubą. Prisijungė kelios karių žmonos. Kasdien patikrindavau, ar kas nors parašė į forumą žinutę. Jei rasdavau dvi, manydavau, kad sujudimas. Apie tai, kaip laukia savo vyrų ir kaip juos pasitiks, rašė ne visos. Kitos tik skaitė ir braukė ilgesio ašaras“, – su šypsena prisimena Rūta, vadovaujanti klubui, kuris dabar jungia per 300 narių. Pirmąjį „Penelopių“ klubo gimtadienį moterys atšventė su grupe „Inculto“.

Penelopės sutiko ir lydėjo jau septynis karinius darinius į misijas. Kas pusmetį, vykstant rotacijai, vienos džiūgaudavo sulaukusios savo vyrų, kitos liūdėdavo juos išlydėdamos. Rotacijos laikotarpiu „Penelopių“ klubo lankymas padidėdavo mažiausiai dvigubai.

„Penelopių“ klubas padėjo užsimegzti ne vienai gražiai draugystei, kuri tęsiasi ir už forumo ribų. „Tikrai žinau, kad kai kurios karių žmonos viena su kita susipažino per klubą ir taip susidraugavo, kad toliau bendrauja asmeniškai. Kaip klubo narės dalyvavome ir kariuomenės šventėse“, – tvirtina Rūta.

Į šį klubą nereikia nei įstoti, nei išstoti. „Nori bendrauji, nori ne – be jokių įsipareigojimų ir formalumų. Daug penelopių, sugrįžus jų vyrams iš misijos, į klubą nebeužsuka (arba daro tai labai retai), kitos priprato prie šios bendruomenės kaip prie artimiausių draugų, mielai bendrauja ir toliau“, – sako klubo įkūrėja.

Penelopės – likimo draugės

Kai vyras išvyksta į misiją, gyvybiška tampa kiekviena žinutė („tada ji aukso vertės“, – patikslina Rūta), todėl moterys „neišlenda“ iš forumo, svarbi bet kokia smulkmena. Pasak Rūtos, karių žmonoms sunku dviem aspektais. Pirma, neramu dėl to, kad vyrai išvyko į karo zoną, ir visos puikiai supranta, jog gali nutikti visaip. Nors moterys protingos, supranta – nelaimė gali įvykti visur. „Bijoti išleisti vyrą į misiją, nes jis ten gali žūti, yra juokinga, nes tu nežinai, kur tau lemta mirti. Ir namie ant galvos plyta gali nukristi“, – rašo forume viena penelopė.

Antra, moteris kamuoja vienišumo jausmas. Žinoma, su vyrais jos gali bendrauti, bet galimybės ribotos. Pavyzdžiui, Goro provincijoje prastai veikė internetas, be to, buvo uždrausti pokalbiai per „Skype‘ą“. Telefonu irgi dažnai nepriskambinėsi – brangu.

Dabar Lietuvos kariai išvyko į misiją ATALANTA saugoti humanitarines maisto siuntas į Somalį gabenantį Pasaulinės maisto programos laivą. Pagrindinis darbas – laivuose, kur iš viso nėra interneto.

„Dažnai aplinkinių reakcija, perdėtas dėmesys ir noras padėti tik dar labiau erzina. Kartais kariai kaltinami ir tuo, kad važiuoja į misijas tik dėl pinigų. Daugumą žmonų tokios replikos labai žeidžia. Kariai važiuoja į misijas vykdydami savo pareigą, norėdami realizuoja profesines ambicijas ir tik trečioje vietoje yra didesnis atlyginimas“, – teigia Rūta.

Psichologiškai pažeidžiamos tampa ne tik karių žmonos, jaudinasi ir išvykę vyrai. „Misijoje psichologinė būsena yra įtempta, kiekviena maloni staigmena pradžiugina labiau negu įprastai. Lygiai taip pat jaut­riai reaguojama ir į nemalonius dalykus“, – teigia R. Putnikienė. Kariai savo iniciatyva stengiasi žmonas kuo nors nustebinti, pradžiuginti. Iki ašarų miela tikriausiai ne vienai, matant karį su iškeltu plakatu: „Mieloji žmona, sveikinu su gimtadieniu. Myliu. Bučiuoju.“

Prie radiatoriaus neprirakinsi

Lietuvos karių misija Goro provincijoje jau nutraukta. Kaip tai vertina penelopės? „Lietuva yra NATO narė. Manau, kad ilgai nebus tuščia vieta, atsiras kitų misijų. Tuo labiau kad Lietuvos karių lieka kitose Afganistano vietovėse. Mes labai nenorime išleisti savo vyrų į misijas, bet aš suprantu jų prasmę. Vertinu savo vyro apsisprendimą tapti kariu ir nemanau, kad būtų garbinga nuo tokios pareigos išsisukti. Tiesa, kai vyras turi išvykti, norisi jį prie radiatoriaus prirakinti, bet suprantu, kad kitaip nebus“, – atvirauja R. Putnikienė.

Lietuvos kariuomenės istorijoje yra buvę atvejų, kai žmonos privertė savo vyrus grįžti iš Afganistano „tučtuojau“. Tai kainavo jiems tarnybą. „Ir teisingai. Jei negalite susitaikyti su tuo, kad trečdalį jūsų santuokinio gyvenimo gyvensite atskirai, jūs negalite būti kario žmona“, – mano Rūta.

Dar reikėtų paminėti ir penelopiukus, juos net suskaičiuoti būtų sunku. „Penelopiukais vadiname tuos, kuriuos apkalbėjome, kol jie buvo pilve, kurių gimimo labai laukėme, už mamyčių sveikatą sirgome. Ne vienas jų gimė tėčiui atliekant pareigą tėvynei. Tas besilaukiančias mamas, išleidusias vyrus į misiją, mes vadiname didžiavyrėmis“, – pasakoja Rūta.

Dabar suprantu, kad tokios patyrusios penelopės mintys tikrai turėtų padėti toms, kurios pirmą kartą išleidžia savo vyrus į karo zonas. Pasak Rūtos, „Penelopių“ klubas tikrai ne vienai padėjo išlaukti misijos laiką. Kiti žmonės penelopių taip gerai nesupranta, todėl nei atjausti, nei padėti negali.

Neatsitiktinai ir užrašas ant „Penelopių“ klubo marškinėlių toks: „Ištekėjusi už Lietuvos kariuomenės.“ „Nors mes daugiausia nukentėjusios nuo tos kariuomenės, bet labiausiai ją suprantame ir palaikome“, – teigia majoro žmona Rūta Putnikienė.