Tie išdykę būsimieji kolūkių pirmininkai: platino pornografiją, palaikė ryšius su banditais ir kėlė muštynes

Sovietmečio amžininkams konstruktai „kolūkis“ ir „kolūkio pirmininkas“ iki šiol kelia nevienareikšmius jausmus. Viena vertus, dauguma tarytum pripažįsta, jog kolūkiai, jų pirmininkai, o ir apskritai visas sovietmetis – epocha kupina ekonominio ir socialinio absurdo, buko institucinio žiaurumo, įvairiausių žmogaus teisių pažeidimų. Kita vertus, neretam amžininkui būdinga žmoniška vaikystės ar jaunystės dienų nostalgija, kurios prošvaistėse kolūkinis Lietuvos kaimas ir jo personažai išnyra ne ideologinėje perspektyvoje – kaip sovietų politikos įgyvendintojai – o kaip įvairiaspalviai, sudėtingi žmonės: kartais girti, kartais žiaurūs, būna mylintys ir rūpestingi, o – pasitaiko – juokingi ar net patys sau prieštaraujantys.

Šis tekstas – bandymas per vieną epizodą, per sovietinio saugumo dokumente užfiksuotą keistą faktą, pažvelgti į „kolūkio pirmininko“ simbolinę figūrą pokario metais. Šiandienės Lietuvos kultūrinėje tradicijoje į kolūkių pirmininkus pokariu žvelgiama aiškiai – kolaborantai. Kolaborantai, sovietinio režimo kaime vykdytojai, okupuoto krašto ūkį degradavusių agrarinių pseudoreformų budeliai. Tuo tarpu pažvelgus į savalaikius sovietinių institucijų dokumentus, šis vaizdinys pasidarytų daug problematiškesnis: paaiškėtų, jog kolektyvizacijos metais sovietai pastoviai užčiupdavo vadinamuosius „kolūkio įstatų pažeidimus“: kai ne be kolūkių pirmininkų valios būdavo leidžiama kolūkiečiams turėti gerokai didesnius pasodybinius sklypus, kuriuose šie galėjo verstis privačia žemdirbyste. Paaiškėdavo ir grobstymų, korupcijos ar netgi su kolūkių pirmininkų žinia organizuotos degtindarystės atvejų. Tokiame kontekste pokario Lietuvos kolūkiai galėtų būti matomi kaip gerokai sudėtingesni, daugiaaukščiai ir įvairiaprasmiai socialiniai konstruktai.