- Kaip supratote, kad name gyvena ne tik matomi žmonės, bet ir mirusiųjų sielos?
Namas, kuriame gyvenu jau beveik keturis dešimtmečius, yra senas. Jam daugiau nei 100 metų. Šį pastatą savo rankomis pastatė vyro prosenelio šeima. Būstas, turėjęs tapti jaukiu prieglobsčiu daug vargo patyrusiai šeimai, netrukus pradėjo reikalauti aukų. Per 20 metų šiame name mirė visi šeimos nariai, liko gyvas tik vienas sūnus.
Keista, tačiau nė vienas iš mirusių aštuonių žmonių su gyvenimu neatsisveikino natūraliu būdu. Vieni buvo nužudyti, kiti – užduso arba mirtinai nusiplikė karštu vandeniu, treti – savo noru pasitraukė iš gyvenimo. Mirusių giminaičių žingsnius naktimis dažnai girdėdavo dar ir dabar šiame name gyvenantis 95-erių senelis. Jį pažadindavo žingsniai, tylūs atodūsiai arba balsai, košmarai apie mirusiuosius. Garbaus amžiaus vyrui susidarė įspūdis, kad dažniau name lankosi žuvusių moterų vėlės, ypač pirma namo auka tapusios motinos.
Jo brolis mirė šiame name – netikėtai užduso. Likus kelioms dienoms iki mirties jaunas vyras susapnavo šiame būste tragiškai žuvusią motiną, kurį jam tarė: „Greitai susitiksime – aš tave pasiimsiu.“ Šis sapnas išsipildė. Dar keli sapnai, kuriuose pasirodė mirusieji, padėjo policijai išaiškinti vieną name įvykusią žmogžudystę.
- Turbūt nejauku gyventi tokiame pastate? Ar bandėte išprašyti dvasias?
- Įvairius krebždesius ir bildesius girdi dauguma šio namo gyventojų. Tačiau ar tai dvasių šėlionės, sunku pasakyti. Senelis nuolatos jautė vėlių buvimą, todėl pradėjome ieškoti pagalbos – ne kartą konsultavomės su aiškiaregiais. Jie patvirtino, kad šiame pastate tvyro neigiama atmosfera ir papasakojo, kokios nelaimės čia nutiko.
Viena aiškiaregė patarė melstis, bažnyčioje įsigyti šventintų žvakių ir jas uždegti kiekviename namo kampe. Taip ir padarėme – žvakėmis nutvieskėme ne tik kambarius, bet ir laiptus, rūsį, garažą. Liko tik paskutinis kambarys, kuriame vis dar buvo tamsu. Tiesa, būtent šioje patalpoje įvyko pirma žmogžudystė.
Tą kraupų vakarą šio kambario durų atidaryti nepavyko nė vienam žmogui. Vos per sprindį jas pravėrus, durys su didžiausiu trenksmu vėl užsidarydavo tarsi kambaryje šėltų skersvėjis. Šiame kambaryje taip ir nepavyko uždegti žvakių. Nustebę visi apie valandą meldėmės, tačiau užstrigusios durys atsivėrė tik kitą rytą. Vėliau pakvietėme kunigą, kuris pašventino namą. Atrodo, dvasios aprimo.
- Jūs pati girdėjote dvasių balsus?
- Savo akimis dvasių nemačiau, jų balsų negirdėjau. Tiesa, prieš ketverius metus šiame name nusižudė vienas giminaitis, po kelių naktų išgirdau bildesį negyvenamoje pastogėje. Atrodė, kad ropoja sunkus padaras. Šis garsas pažadino ne tik mane, bet ir dukrą. Buvo nejauku, trumpai pasikalbėjome, ką girdėjome, ir vėl užmigome. Tuomet išgyvenome sunkų laikotarpį. Po netekties jautėme nusivylimą, liūdesį, todėl šio bildesio priežasčių neanalizavome. Įsivaizdavome, kad koks nors besiblaškantis paukštis pateko per stoglangį ir išvertė dėžes.
- Ar buvo daugiau nepaaiškinamų reiškinių?
- Mane šokiravo maždaug prieš 20 metų nutikęs įvykis. Gimė sūnus. Po savaitės grįžome namo. Berniukas tapo labai neramus, naktimis verkdavo. Tačiau nekreipėme į tai dėmesio. Juk dauguma naujagimių verkia. Vieną dieną dviejų savaičių sūnų aprengiau nugaroje surišamais marškinėliais, suvysčiau į tris vystyklus, užrišau kepurytę ir paguldžiau į lovytę miegoti.
Jam įmigus, išėjau į lauką padžiauti skalbinių. Užtrukau vos 5 min. Pravėrus duris išgirdau baisų vaiko riksmą, kojas iš karto pakirto siaubas. Vystyklai ir drabužiai buvo išmėtyti po visą kambarį, sūnaus kojytės ištrauktos pro lovytės virbus, kuriuos jis prisispaudęs čiulpė. Kambaryje – didžiulė netvarka. Šio įvykio iki dabar nesuprantu. Kaip dviejų savaičių kūdikis gebėjo išsivystyti, atsirišti nugaroje esančius marškinėlių raištelius ir viską padaryti vos per kelias minutes? Juk tai neįmanoma!
- Ar po šio įvykio ant kūdikio kūnelio radote akivaizdžiai matomų smurto žymių: kraujosruvų, nubrozdinimų, sumušimų?
- Ne, šiame name gyvenančios vėlės nesmurtauja. Žinoma, jeigu neskaičiuotume smurtinių žmonių mirčių. Dvasios siurbia gyvųjų energiją. Tuomet žmonės jaučiasi prislėgti, dažniau serga, pykstasi...
- Kodėl vis dar gyvenate šiame name?
Po paskutinės savižudybės nejauku čia likti. Juk šis namas pasiglemžė tiek daug žmonių gyvybių... Tačiau nenoriu palikti čia gyvenančių artimųjų. Susiradau egzorcistą, kuris atliko specialias apeigas. Jis labai daug meldėsi, su kiekvienu žmogumi šnekėjosi, rankomis po kūną vedžiojo. Man labai palengvėjo. Apie dvasias jis nieko neužsiminė, o nusižudžiusio žmogaus nepavadino apsėsto piktųjų dvasių.
- Kaip bandote rasti ramybę užplūdus slogiems prisiminimams?
Nors namo energetika neigiama, tikiu, kad su dvasiomis galima susitarti. Meldžiuosi kiekvieną vakarą, kad nebūtų daugiau aukų. Kartais būna baisu naktimis miegoti, tačiau reikia bandyti susitarti su vėlėmis ir išsiaiškinti, ko joms trūksta. Skaičiau daug literatūros, todėl tikiu, kad mirusieji šiame pastate neturėjo palikti šio gyvenimo taip greitai, todėl jų dvasios klaidžioja nerasdamos ramybės – tarp šio ir anapusinio pasaulio. Tikiu, kad joms reikia padėti rasti kelią.
Parapsichologo Vladimiro Azanovo komentaras:
Smurtine mirtimi miręs žmogus dar neturėjo pasitraukti iš gyvenimo, todėl jo siela neranda ramybės. Nužudyto ar kankinimus patyrusio asmens dvasia gali daryti įtaką gyviesiems. Ji gali paveikti silpnesnių nervų žmonių psichiką, lemti mintis apie savižudybę.
Gyvenantys arba atėję į pastatą žmonės kartais jaučia dvasios buvimą. Tai ypač būdinga mirusiojo giminaičiams, nes juos vienija genetika. Tokiame name gyvenančių žmonių sveikata yra prasta, juos kankina sunkios ligos.
Kartais tame pačiame pastate klajojanti siela netrukdo gyventi gyviesiems, o retkarčiais skleidžia garsus, skatina žmones elgtis neapgalvotai.
Kad siela taptų ramesnė, reikėtų daugiau melstis, užsakyti mišias bažnyčioje. Žvakių liepsna ramina dvasią ir žmogų. Mirusiųjų nuotraukos primena apie velionį ir skatina jo sielą vergauti. Todėl tokių nuotraukų nepatartina laikyti matomose vietose. Išvaryti šios sielos neįmanoma. Problemą galima išspręsti pakeitus gyvenamąją vietą, nes dvasia lieka ten, kur buvo nužudyta. Pakeitus būstą, pasikeičia ir žmogaus likimas.
Vaikai iki septynerių metų regi esančias dvasias ir stebisi, jeigu jų nemato aplinkiniai. Dvasios saugo mažylius nuo įvairių pavojų. Išvystytam berniukui be jokių abejonių siela padėjo – jam turbūt grėsė pavojus.
20–25 metų žmones labiau veikia dvasios, nes jų nervų sistema nėra stabili. Siela negali prakeikti žmonių.
Kai miegate, ar galite koreguoti savo sapną? Tai – neįmanoma. Todėl ir su vėle negalime susitarti. Jeigu norime ją išvaryti, ji gali tapti pikta, nes dvasiai neparuošta vieta rojuje arba pragare, todėl jai tenka būti Žemėje. Kartais dvasios išvaro žmones iš namų. Tiesiog priverčia juos išsikraustyti.