Beveik ketverius metus turėjau stabilius santykius su savo buvusiu draugu, viskas buvo gana patikima ir rimta, tačiau pastarieji metai buvo tiesiog tragiški: barniai, pykčiai, pavydo scenos, pamažu išblėso aistra. Priėjome liepto galą… Abu nusprendėme, kad geriausia išeitis būtų vienas nuo kito pailsėti. Todėl jis išvažiavo į užsienį ieškoti savo laimės, o aš kibau į studijas.
Bėgant laikui keitėsi aplinka, žmonės, interesai, poreikiai, po truputėlį tolome vienas nuo kito, kol galiausiai nusprendžiau galutinai padėti tašką mūsų draugystei. Neverkšlenau, nedūsavau, viskas atrodė taip natūralu ir paprasta, netgi savotiškai palengvėjo. Vėl tapau socialiu žmogumi. Tikri draugai, nuoširdūs pokalbiai, turiningos pramogos.
Tarsi nieko netrūko, kol vieną dieną draugė nugalėjo mane savo smalsumo vedina. Kaip kokiai atsilikėlei ji pasiūlė man savo svajonių princo ieškoti pažinčių portaluose. Turbūt jau galvojate, jog tai dar viena banali kibernetinė istorija, dabar tokių juk pilna visoje spaudoje. Iš dalies jūs teisūs, iš kitos pusės niekuomet nemaniau, kad tokie triukai iš tiesų veikia.
Bėgo savaitės, sulaukiau įvairių atsiliepimų, iš daugelio jų tik juokiausi ir laikiau tai nevykusiu eksperimentu. Keista, tačiau ryšys internetu tikrai nesimezgė arba aš buvau nuobodi pašnekovė, nes viskas baigdavosi tik keletu žinučių „apie orą”.
Didesnio susidomėjimo nebuvo, eiti į pasimatymus su žmogumi, kurio visiškai nepažįstu, taip pat ne mano stichija. Nusprendžiau nusispjauti į draugės mėginimą papokštauti ir tiesiog išsiregistruoti iš svetainės, bei daugiau nebekvaršinti sau galvos.
Tačiau prieš įgyvendinant šį savo sprendimą sulaukiau žinutės iš vieno vaikinuko, kuris man pasirodė gana įdomus, bet jokių vilčių nedėjau. Mechaniškai apsikeitėme kontaktais, nors aš net nemaniau kada nors dar jam parašysianti.
Viskas įvyko žaibiškai, po dvi valandas kasdien trunkantys pokalbiai, nuoširdumas, atvirumas, atrodė, kad tokie vaikinai kaip jis jau senai „mirę”. Abu dvejojome susitikti, susipažinti artimiau, nes buvome nudegę nuo ilgalaikių santykių, apgaulės ir pykčių…
Prabėgus tam tikram laiko tarpui ėmiau net savotiškai jo vengti, neatsakinėjau į skambučius, žinutes, nes bijojau užmegzti santykius ir dar kartą nudegti, bijojau ir mus skiriančio atstumo.
Galiausiai savaitei išvykau atostogauti į užsienį. Grįžusi suvokiau, kad man velniškai trūksta to bendravimo ir nuoširdumo, kurį jaučiau su tuo žmogumi. Ir vėl išdygau lyg iš po žemių, parašiau jam, atsiprašiau, kad taip ilgai ignoravau ir kartu tikėjausi blogiausio. Be abejonės, kad jis buvo įsižeidęs, tačiau surizikavo dar kartą viską pamėginti iš naujo.
Ir štai mes susitikom, abu buvom nedrąsūs, nežinojome kaip vienam prie kito deramai prieiti, ką sakyti, kaip elgtis. Manau, pakako tik akių kontakto, jog suprastume, kad pavogėme vienas kito širdį.
Praleidome drauge vos kelias valandas, šnekučiuodamiesi, dalindamiesi įspūdžiais, atrodė, jog pažinotume vienas kitą amžinybę. Išsiskyrėme su liūdesiu, pažadėję dar kada susitikti.
Tai įvyko negreit, tik po keleto mėnesių, kadangi aš krimtau mokslus, jis buvo užsivertęs darbais. Tačiau tas susitikimas po ilgo laiko tarsi viską apvertė aukštyn kojom… Atskleidėm vienas kitam savo troškimus ir baimes, pažadėję eiti tuo pačiu keliu, nepasiduoti pagundoms ir puoselėti turimą jausmą bei aistrą.
Ir šiandien neįsivaizduoju, ar mano „eksperimentas” galėjo pakrypti geresne linkme nei tikėjausi? Juk nieko nėra geriau nei jausti harmoniją, žinoti, kad kažkam esi svarbus ir kad artimas žmogus visuomet tavęs laukia.
Mano istorijos moralas: nebijokite rizikuoti, aukoti savęs, statyti savo jausmus ant kortos, tai atsiperka, nors kartais ir pareikalauja randų…
Tikėkite fantazijomis, elkitės lyg maži vaikai, flirtuokite, skriskite, siekite, gyvenimas per trumpas, kad save varžytumėte ir neišnaudotumėte šios akimirkos…
S.
**********************
Ši istorija yra konkurso „Mūsų neįtikėtina pažintis... netikėtai užtruko“ dalis. Kviečiame dalyvauti ir jus! Turite progą laimėti „Alma littera“ išleistą tarptautinį bestselerį „Mano vyro paslaptis“.