Nepaprasta HEDY LAMARR (1914–2000) – „gražiausios pasaulyje moters“, kaip ją vadino legendinis Holivudo prodiuseris Louisas B. Mayeris, istorija įkvėpė rašytoją Marie Benedict sukurti biografinį romaną „Vienintelė moteris kambaryje“. Ką tik jis pasirodė ir lietuviškai – iš anglų kalbos vertė Aistis Kelertas, išleido BALTO leidybos namai.
Net turint omenyje, kad aktorės karjerą baigė 1958-aisiais ir beveik keturis paskutinius gyvenimo dešimtmečius buvo toli nuo viešumos ir pramogų verslo šurmulio, Hedy Lamarr – iš tų, apie kurias sakoma: patyrė tiek, kad užtektų dešimčiai gyvenimų. Skandalingas išgarsėjimas, santuoka su tuomet vienu įtakingiausių ir turtingiausių Austrijos vyrų, nuotykių romano vertas pabėgimas už Atlanto, šlovė Holivude, šešerios vedybos, tiek pat skyrybų ir – neginčijamas išradėjos talentas, padėjęs sukurti technologiją, kuri vėliau tapo „Wi-Fi“ ir „Bluetooth“, be kurių neįsivaizduojamas šiuolaikinis pasaulis, pagrindu. Išties Hedy Lamarr – pavyzdys moters, kurios ypatingos smegenys gavo įspūdingą pakuotę...
Tikrieji Hedy Lamarr vardas ir pavardė – Hedwiga Eva Maria Kiesler. Ji gimė Vienoje, turtingų žydų šeimoje. Tėvas bankininkas savo vienturtei skyrė daug dėmesio ir skatino domėtis pačiomis įvairiausiomis sritimis – iš prigimties smalsiai mergaitei kantriai aiškino, kaip veikia spausdinimo presas ar, pavyzdžiui, automobilio variklis. Motina pianistė lavino Hedwigos Evos meninius gebėjimus: mokė muzikos, leido į baleto ir teatro mokyklas. Tačiau jos santykiai su motina niekada nebuvo nei labai artimi, nei šilti.
Kine panelė Kiesler debiutavo 1930-aisiais, vos šešiolikos. Tačiau šlovė griūte užgriuvo dar po trejų metų. Tiesa, ji nebuvo tokia, apie kokią svajojo. Čekų režisieriaus Gustavo Machatý filme „Ekstazė“ Hedwiga suvaidino jauną gerokai vyresnio vyro žmoną. Ši negauna sutuoktinio dėmesio ir nepatiria fizinio artumo, dėl to užmezga romaną. Filmo tema jau savaime buvo pikantiška, bet tikrą skandalą sukėlė herojės maudynių scena – joje Kiesler nusifilmavo visiškai nuoga. Maža to, „Ekstazė“ tapo pirmąja juosta, kurioje parodytas moters orgazmas, – tiesa, šioje scenoje matomas tik aistros apimtos herojės veidas (beje, filmuojant šį epizodą režisieriaus trokštama išraiška išgauta... badant aktorę smeigtuku). Vertinant pagal nūdienos kriterijus, scenoje, kur Kiesler apsinuoginusi, nėra nieko vulgaraus, dabar ji atrodo naivi ir nekalta, tačiau ketvirtojo dešimtmečio pradžioje to užteko, kad kiltų audringų diskusijų, kai kuriose šalyse (tarp jų ir JAV) juosta būtų uždrausta, o „nuodėmingą filmą“ pasmerktų pats tuometis popiežius Pijus XI. Vėliau aktorė yra sakiusi, jog Machatý ją apgavo: maudynių scena turėjo būti trumpesnė ir filmuota iš toli, bet režisierius naudojo specialų smarkiai priartinantį objektyvą. Tiesa, ne visi buvo nusiteikę smerkiamai – antai Venecijos kino festivalyje Gustavas Machatý pripažintas geriausiu režisieriumi. Kad ir kaip ten būtų buvę, po „Ekstazės“ Kiesler nusprendė daryti pertrauką kine – kol aprims filmo sukeltas triukšmas.
Sprendimas pristabdyti kino aktorės karjerą ir atsidėti teatrui buvo lemtingas – Kiesler, vaidinančią imperatorienę Elžbietą garsiajame Theater an der Wien, pastebėjo vienas turtingiausių to meto Austrijos žmonių – ginklų prekeivis ir fabrikantas Friedrichas Mandlas. Atkaklus susižavėjimo neslepiančio įtakingo vyro merginimas (po kiekvieno spektaklio Hedwigos persirengimo kambarys skendo rožėse) davė rezultatų – 1933-iųjų rugpjūčio 10-ąją aštuoniolikmetė Hedwiga Eva Maria Kiesler tapo Friedricho Mandlo žmona. Jaunikiui tada buvo 33-eji, jam tai buvo antroji santuoka (pirmoji truko vos šešias savaites). Ceremonija vyko Šv. Karolio Boromiejaus bažnyčioje – didingoje Vienos katalikų šventovėje: prieš vedybas Mandlas pareikalavo, kad išrinktoji atsiverstų į krikščionybę. Kiesler sutiko – ji niekada nebuvo pernelyg religinga. Kur kas sunkiau buvo įvykdyti kitą vyro reikalavimą – atsisakyti aktorės ambicijų: Mandlas neketino dalytis žmona su teatro publika ar kino žiūrovais (vėliau netgi pamėgino supirkti ir sunaikinti visas „Ekstazės“ kopijas – šiam tikslui išleista suma dabar prilygtų 5,5 milijono JAV dolerių). Tačiau ją išties traukė brandus, valdingas vyras, be to, Mandlo įtaka, turtas ir ryšiai turėjo tapti Hedwigos šeimos apsauga neramiais laikais: kaimyninėje Vokietijoje, o ir pačioje Austrijoje vis įtakingesni darėsi prieš žydus nusiteikę naciai.
Bėgant metams aiškėjo, kad ši santuoka pasmerkta. Hedwiga duso auksiniame narvelyje. Liguistai pavydžiam ir valdingam Mandlui nereikėjo ne tik aktorės – nereikėjo ir savarankiškos, protaujančios moters. Žmona jam tebuvo nuostabi lėlė, privalanti puoselėti savo grožį, puoštis ir šypsotis vyro verslo partneriams, tarp kurių buvo daugybė simpatizuojančių fašistams. Iš pradžių buvęs aktyvus Austrijos fašistų rėmėjas, galiausiai Mandlas buvo priverstas bendradarbiauti ir su Vokietijos naciais. Vakarėliuose jo pilyje yra lankęsis ir Italijos dučė Benito Mussolinis, ir pats Adolfas Hitleris.
Tiesa, toks fabrikanto požiūris į žmoną padarė šiai savotišką paslaugą. Per susirinkimus, kviestinius pietus ir pokylius Mandlas, nė kiek neslėpdamas nuo sutuoktinės, kuri jo akyse buvo virtusi kažkuo panašiu į gražų baldą, su bendražygiais aptarinėjo ne tik politikos aktualijas, bet ir savo gamyklų produkcijos – įvairios ginkluotės – ypatumus, konstrukciją bei kylančias problemas. Nepaprastai smalsi, mokslo pasiekimais ir technika nuo mažens besidominti Hedwiga siurbte siurbė šią informaciją. Tiesa, tuo metu dar nežinojo, kaip šios žinios pravers ateityje.
1937 metais, kambarinei į arbatą įbėrusi migdomųjų, frau Mandl persirengė jos drabužiais ir, pasiėmusi vyro dovanotą „Cartier“ vėrinį bei kitas brangenybes, spruko iš auksinio narvelio. Iš pradžių į Londoną, vėliau – ten, kur negalėjo pasiekti net toks galingas žmogus kaip Friedrichas Mandlas – į JAV.
Dar Londone ji susitiko su vienu įtakingiausių žmonių Holivude – kompanijos „Metro-Goldwyn-Mayer“ (MGM) įkūrėju Louisu B. Mayeriu, kuris tuo metu dairėsi naujų talentų Europoje. Pasipūtėliui prodiuseriui pradžioje pasiūlius standartinę debiutantės sutartį (125 doleriai per savaitę), Hedwiga išdidžiai atsisakė. Dar kartą su Mayeriu ji susitiko jau garlaivyje „Normandija“, pakeliui į Jungtines Valstijas. Ir koks tai buvo susitikimas! Jį vaizdžiai aprašo Marie Benedict:
Jau pirmąjį vakarą jūroje apsivilkau tamsiai žalią aplink kojas besivejančią ilgą suknelę – tą, kuri derėjo prie mano akių ir kurią vienintelę atsivežiau iš ponios Mandl užgyventos milžiniškos kolekcijos, nes žinojau, koks jos poveikis, – ir nutipenau pokylių salės link. Prieš žengdama vidun, akimirkai užsimerkiau ir mintimis pasinėriau giliai į save. Sutelkiau visą savo galią, kad atkreipčiau dėmesį, panašiai kaip elgdavausi kadaise prieš lipdama į sceną, o tada stumtelėjau pokylių salės duris.
Stabtelėjusi įspūdingų įvijų laiptų, vedančių į šokių aikštelę, viršuje, palaukiau, kol visų vyriškių akys, tarp jų ir pono Majerio, įsmigs į mane, o tada ėmiau lipti žemyn. Stačiau kojas neskubėdama,
kad būčiau tikra, jog Holivudo magnatas pastebi, kokį poveikį darau kitiems keleiviams. Nusileidusi patraukiau tiesiai prie Majerių.
Pagarbiai pasisveikinau su ponia Majer, tačiau pono Majerio pusėn tik linktelėjau. Tiesiogiai patyrusi, kaip žeminamai elgiamasi su įtakingų vyrų žmonomis, ypač tai mėgsta patrauklios moterys, prisiekiau sau pati niekada taip nesielgti. <…>
Ponas Majeris tyliai švilptelėjo:
– Dailus pasirodymas.
Septynerių metų sutartis ir 550 dolerių per savaitę – toks buvo sužavėto kino magnato pasiūlymas. Svarbi sąlyga – aktorė privalo pasikeisti pavardę: tikroji kėlė pernelyg daug asociacijų su „nepadoriu“ filmu ir skambėjo pernelyg vokiškai ar... žydiškai. „Lamarr“ buvo Louiso B. Mayerio žmonos Margaret pasiūlymas (moteris turėjo subtilų humoro jausmą: Barbara La Marr buvo nebyliojo kino aktorė, mirusi nuo heroino sukelto infarkto ir... Louiso B. Mayerio meilužė). Taigi, iš „Normandijos“ ponia Mandl – Hedwiga Eva Maria Kiesler – Amerikos žemėje išlipo jau kaip Hedy Lamarr.
Elegancija, žavesys ir amerikiečių ausims egzotiškas – europietiškas – akcentas greitai pakerėjo Amerikos publiką. Žinoma, Holivudą pirmiausia domino išskirtinis Hedy grožis. „Alžyras“, „Ledi tropikuose“, „Imu šią moterį“, „Baltasis krovinys“, „Dangiškas kūnas“... Šiuose ir daugelyje kitų juostų buvo eksploatuojama įspūdinga aktorės išvaizda. Tik vėliau, Lamarr nutraukus sutartį su MGM ir pradėjus pačiai prodiusuoti filmus, atsirado galimybė ryškiau pademonstruoti savo aktorės talentą – pavyzdžiui, tokioje juostoje kaip 1946-aisiais pasirodžiusi „Keista moteris“. Joje aktorė vaidino moterį, kuri naudojasi savo grožiu ir žavesiu siekdama manipuliuoti vyrais, praturtėti ir pakilti iš visuomenės dugno į elito aukštumas. Hedy rimtai ruošėsi vaidmeniui. Daug laiko praleido neturtinguose Los Andželo uosto rajonuose. Vaikščiojo po juos užsidėjusi peruką, apsirengusi pigiais drabužius, bendravo su vietiniais, o įsimintus gestus ir intonacijas vėliau panaudojo kurdama herojės paveikslą prieš kamerą. Pastangos pasiteisino – žiūrovai pripažino jos, kaip dramos aktorės, talentą.
Per du dešimtmečius trukusią karjerą Holivude Lamarr suvaidino trijose dešimtyse filmų, dirbo su tokiomis garsenybėmis kaip Spenceris Tracy, Charlesas Boyer, Clarkas Gable’as, Jamesas Stewartas, Judy Garland, Bobas Hope’as ir... pati tapo viena ryškiausių ketvirtojo ir penktojo dešimtmečių Holivudo žvaigždžių.
Kino karjerą Hedy Lamarr gana netikėtai baigė 1958 metais. Paskutinis jos vaidmuo juostoje „Patelė“ gana simboliškas: aktorė įkūnijo gyvenimu persisotinusią blėstančią kino žvaigždę, konkuruojančią su dukra dėl jaunesnio vyro dėmesio. Pati Hedy savo karjerą vertino skeptiškai. Ji puikiai suprato, jog Holivudui visų pirma reikėjo jos grožio ir seksualios gundytojos įvaizdžio. „Kiekviena gali būti žavinga. Tereikia ramiai stovėti ir atrodyti kvaile“, – ironiškai yra pastebėjusi Lamarr.
Tačiau Hedy Lamarr palikimas – ne tik vaidmenys. Holivude ji buvo pristatyta ekscentriškajam verslininkui ir aviatoriui Howardui Hughesui, jiedu kurį laiką netgi susitikinėjo. Tačiau tai buvo ne vien seksualinė trauka – Hedy žavėjo savotiškas Howardo pamišimas dėl naujovių, techninių inovacijų. Jis vesdavosi aktorę į nuosavą lėktuvų gamyklą, supažindino su konstruktoriais, leido stebėti lėktuvų gamybos procesą. Howardo Hugheso tikslas buvo sukurti greitesnius karinius lėktuvus JAV armijai. Tai sužadino Lamarr vaizduotę. Išnagrinėjusi paukščių sparnų ir žuvų pelekų formas, ji netgi pasiūlė Hughesui sukurti originalios konstrukcijos ir dizaino lėktuvo sparną, pasižymintį lengvumu ir išskirtinėmis aerodinaminėmis savybėmis. Tačiau svarbiausias šios nepaprastos moters išradimas padarytas bendraujant su kitu vyru – rašytoju, pianistu ir avangardinės muzikos kūrėju George’u Antheilu.
Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui Hedy Lamarr sukrėtė žinia, jog vokiečiai torpedavo ir paskandino civilinį garlaivį, kuriuo iš Anglijos į Kanadą plaukė apie 200 keleivių, tarp jų 90 vaikų. Tada sau prisiekė žūtbūt prisidėti prie kovos su naciais.
Hedy tikslas buvo sukurti sąjungininkams naują torpedų valdymo sistemą – torpedos būtų valdomos radijo bangomis, o sistema išsiskirtų nepriekaištingu tikslumu ir naudotų nenuslopinamus dažnius. Štai dabar ir pravertė apie šios ginkluotės rūšies problemas jos turima informacija, gauta nesuskaičiuojamuose vakarėliuose ir priėmimuose bendraujant su Friedricho Mandlo svečiais, tarp kurių buvo nemažai autoritetingų ginkluotės kūrimo specialistų, ir George’o Antheilo muzikinis išsilavinimas bei kai kurių instrumentų veikimo technikos išmanymas. Bendraminčių porai pavyko sukurti įrenginį, kuriuo radijo signalai iš laivo ar lėktuvo į torpedas būtų perduodami nuolat kintančiais dažniais – taip perduodamų valdymo signalų nebūtų įmanoma pakeisti ar užblokuoti. Kuriant įrenginį pasinaudota mechaninės pianolos veikimo principu. Tai buvo Hedy įnašas į plačiojo spektro technologiją, kurią vėliau daug kur imta taikyti.
Deja, kai ji pristatė savo išradimą kariniam jūrų laivynui, tuo metu nuspręsta jo neplėtoti dėl sudėtingumo. Vykstant mūšiams trūko ir laiko projektui įgyvendinti. Be to, kariškiai skeptiškai vertino Holivudo aktorės sumanymą – jai pasiūlyta verčiau prisidėti prie pergalės skatinant pirkti JAV vyriausybės obligacijas (tai Hedy taip pat labai sėkmingai darė). Kad ir kaip ten būtų buvę, Lamarr ir Antheilo sugalvota technologija buvo priskirta prie įslaptintų išradimų, o pradėta naudoti tik septintojo dešimtmečio pradžioje. Vėliau kariškiai ir privačios organizacijos ėmėsi kurti savus išradimus, naudodamiesi šia plačiojo spektro technologijos interpretacija – be jokio atlygio Hedy, nes baigėsi patento galiojimas. Šiandien jos kintamo dažnio idėjos atgarsių galima aptikti belaidžiuose įrenginiuose, kuriuos naudojame kasdien. Lamarr indėlis į šiuos pažangius pasiekimus nebuvo žinomas iki dešimtojo dešimtmečio, kai pelnė keletą apdovanojimų už savo išradimą. Tokį pripažinimą ji laikė svarbesniu už filmų, kuriuose vaidino, sėkmę.
Asmeninis Hedy Lamarr gyvenimas buvo audringas, tačiau jai taip ir nepavyko rasti laimės santuokoje. Amerikoje aktorė buvo ištekėjusi dar penkis kartus: už scenaristo ir prodiuserio Gene’o Markey, aktoriaus Johno Loderio, muzikanto, restoranų ir naktinių klubų savininko Ernesto Staufferio, Teksaso naftos magnato W. Howardo Lee ir teisininko Lewiso J. Boies. Su Johnu Loderiu susilaukė dukters Denise ir sūnaus Anthony. Su antruoju vyru Gene’u Markey jau buvo įsivaikinusi Jamesą. Hedy ne itin sutarė su įsūniu – sudėtingo charakterio, sunkiu vaiku. Galiausiai jų santykiai visiškai nutrūko – aktorė netgi neįrašė jo į testamentą. Jau po Hedy mirties Jamesas Lamarras išsiaiškino išties esąs... nesantuokinis Lamarr ir Johno Loderio sūnus, pradėtas ir pasaulį išvydęs tuo metu, kai ji oficialiai dar buvo ištekėjusi už Markey.
Septintojo dešimtmečio viduryje Hedy Lamarr mėgino atgaivinti karjerą, bet koją pakišo sunkus charakteris, nenoras leistis į kompromisus ir įprotis tiesiai šviesiai rėžti, ką galvoja. Smūgį kino žvaigždės reputacijai sudavė ir 1966 metais pasirodžiusi skandalinga jos biografija „Ekstazė ir aš“, kupina melo, išgalvotų pikantiškų detalių ir gandų. Knyga buvo pristatoma kaip autobiografija, kurią Lamarr parašė kartu su Cy Rice’u ir Leo Guildu, – vėliau aktorė tikino, jog bendraautoriai ją apgavo. Hedy netgi mėgino stabdyti skandalingosios knygos prekybą, tačiau pralaimėjo bylą. Tais pačiais metais ji buvo apkaltinta 100 dolerių vertės batelių vagyste iš parduotuvės Los Andžele, tačiau vėliau kaltinimai atmesti. Dar kartą Hedy Lamarr pavardė spaudos pranešimuose „iš teismo salės“ sumirgėjo po 30 metų. 1997-aisiais kompiuterine dizaino programa „CorelDRAW“ sukurtas aktorės portretas papuošė atnaujintos šios programos diskų pakuotes. Lamarr „Corel“ korporaciją padavė į teismą. 1998-aisiais bylinėjimasis baigėsi šalių susitarimu, jo detalės nebuvo paviešintos.
Aktorė mirė sulaukusi 85-erių Floridoje. Vykdant paskutinę velionės valią, kūnas buvo kremuotas, o pelenai išberti miške netoli gimtosios Vienos. Jos garbei Vienos centrinėse kapinėse pastatytas paminklas.
Hedy Lamarr – Hedwigos Evos Marios Kiesler – gyvenimas buvo kupinas staigių posūkių, sėkmės, nesėkmių, meilės, neapykantos, šlovės ir gėdos. Ji buvo ne tik sėkminga ekrano gražuolė skaisčia oda ir išraiškingomis akimis. Lamarr – vienintelė aktorė, pagerbta ir žvaigžde Holivudo Šlovės alėjoje, ir naryste (deja, po mirties) JAV Išradėjų garbės rūmuose. Per jos gimtadienį – lapkričio 9-ąją – Vokietijoje, Austrijoje ir Šveicarijoje minima Išradėjų diena. Ji mums paliko savo novatoriškus išradimus, jaudinančius filmus ir, žinoma, nuostabią istoriją.